Pirmasis bokštų dvynių dangoraižis pastatytas 1972 m., jis kartu tapo pačiu aukščiausiu pastatu pasaulyje (417 m), aplenkdamas iki tol aukščiausiu buvusį garsųjį „Empire State Building“. Antrasis bokštas baigtas statyti 1973 m. ir buvo šiek tiek žemesnis (415 m). Eilinę darbo dieną bokštuose dvyniuose dirbo apie 50 tūkstančių žmonių, dar apie 200 tūkstančių patekdavo kaip lankytojai. Deja, 2001 m. rugsėjo 11 d. šie bokštai tapo teroristų taikiniu – į juos rėžėsi lėktuvai, dangoraižiai sugriuvo.
P. Petit gimė ir užaugo Prancūzijoje. Nuo pat mažens jis domėjosi vaikščiojimu lynu, o jo tikslai ir svajonės paprastam žmogui atrodė visiška beprotybė. Nenumaldomu noru pereiti lynu, nutiestu tarp dviejų bokštų dvynių 400 metrų aukštyje, akrobatas užsidegė 1968 m., kai pamatė būsimų dangoraižių projektus laikraštyje. P. Petit, tuomet vos 19 metų amžiaus jaunuolis, iš karto nusprendė, kad jis privalo išpildyti savo naująją svajonę. Įdomu tai, kad šis žmogus visuomet garsėjo nesutramdomu elgesiu ir noru vaikščioti lynu ten, kur to nedarė nei vienas kitas žmogus. Pavyzdžiui, 1971 m. jis perėjo lynu, nutiestu tarp dviejų Paryžiaus Dievo Motinos katedros bokštų.
Tą lemtingą 1974 m. rugpjūčio 7 d. P. Petit su būriu bendražygių padarė neįtikėtiną dalyką: visiems reikėjo nelegaliai pasiekti abiejų dangoraižių stogus, kurie buvo saugojami apsaugininkų, užkelti kelis šimtus kilogramų sveriančią įrangą ir galų gale nutiesti tarp dangoraižių lyną, kuris būtų saugus atlikti numatytą triuką. Vien tik lynas svėrė apie 200 kilogramų, balansavimo kartis buvo 8 metrų ilgio ir svėrė apie 25 kilogramus. Už visą šį nuotykį P. Petit ir jo draugams grėsė rimti nemalonumai. Bet jaunatviškas entuziazmas ir iššūkių troškimas paėmė viršų.
Viskas buvo atlikta tobulai ir akrobatą policija pastebėjo tik tada, kai jis jau buvo jiems nepasiekiamas – ant lyno tarp dviejų dangoraižių 400 metrų aukštyje. Policijos pareigūnai ragino P. Petit tuojau pat lipti nuo lyno, tačiau šis erzindamas pareigūnus prieidavo prie pat dangoraižio krašto, tada staigiai apsisukdavo ir toliau nueidavo lynu kito pastato link. Po 45 minučių akrobatas „pasidavė“ policininkams, kurie nedelsiant jį nusivežė į policijos nuovadą. Teisėjas, nagrinėjęs šią labai neįprastą bylą, susidūrė su sunkumais vertinant, kokią bausmę paskirti P. Petit ir ar jis apskritai padarė nusikaltimą. Visuomenėje šis „žygis“ taip pat vertintas nevienareikšmiškai. Vieni jį laikė bepročiu, sukėlusiu pavojų savo ir aplinkinių gyvybei, o kiti vadino bebaimiu didvyriu, pasiekusiu tai, ko niekas niekada nepakartos. Galų gale buvo rastas protingas kompromisas – akrobatui panaikinti kaltinimai, tačiau liepta vaikščioti lynu Centriniame parke Niujorke, taip savo pasirodymu linksminant vaikus. P. Petit taip pat išduotas leidimas iki gyvenimo galo nemokamai lankytis bokštuose dvyniuose.
Šiuo metu P. Petit gyvena Niujorke, jis ir toliau užsiima vaikščiojimo lynu menu. Po savo didžiojo nuotykio 1974-aisiais jis atliko dešimtis kitų pasirodymų neįprastose vietose. 1986 m. P. Petit „pasivaikščiojo“ virš Niagaros krioklio, 1989 m. Prancūzijos prezidentas J. Chiracas pakvietė P. Petit atlikti pasivaikščiojimo lynu triuką nuo žemės į antrąjį Eifelio bokšto aukštą. Šiuo triuku, kurį stebėjo 250 tūkstančių žmonių, buvo pažymėtos 200-osios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metinės.
