Per Afrikos vadovų susitikimus galime ir mūsų laikais pamatyti išdidžiai plevėsuojančioje vėliavoje besipuikuojantį Kalašnikovo automatą. Tai oficiali Mozambiko respublikos vėliava. Turėjo tokią silpnybę Kremliaus senoliai – organizuoti socialistines revoliucijos Afrikoje. Lengva ten revoliucijas kelti, norinčiųjų daug.
Garsiajame Bukovskio archyve smagu pasiknaisioti, kiek ginklų skirta pažangiems vaikinams Pietų Afrikoje, kiek Somalyje, kiek Etiopijoje. Kildavo didžiuliai karai tarp promaskvietiškos orientacijos valstybių. Ir karą laimėdavo tie, kuriems Maskva nenutraukdavo ginklų tiekimo. Pavyzdys – Ogadeno konfliktas 1977-1978 metais tarp Somalio ir Etiopijos. Karą Laimėjo Etiopija, nes Somaliui buvo sustabdytas ginklų tiekimas iš Sovietų Sąjungos. Tačiau viena bėda – visiškai nuosavos kolonijos Afrikoje nei Rusija, nei Sovietų Sąjunga neturėjo. Tokios, kad su popais, su pravoslaviškomis procesijomis, su degtine, duona ir druska, kad lipniai sultingai bučiuotųsi barzdoti vyrai, kad „от души“ (rus. k. fraziologizmas, reiškiantis iš širdies).
Nors ne, iš tiesų buvo tokia. Buvo tikra Rusijos kolonija su bosu dainuojančios popais ir barzdotais kazokais, plačiai besižegnojančiais po kaitria Afrikos saule.
Kiekvienas toks ypatingai keistas reikalas kaip kazokai Afrikoje privalo turėti savo įkvėpėją, plačių avantiūrinių mostų žmogų. Toks žmogus buvo. Šią koloniją įkvėpė Nikolajus Ivanovičius Ašinovas, plataus profilio avantiūristas, fantazuotojas ir žmogus, skiedęs tiesiai į akis imperatoriui ir visiems kitiems Rusijos imperijos ministrams. Nuobodžiai gyveno Peterburgo grietinėlė XIX amžiaus pabaigoje. Trūko jiems vyrų, parkeliavusių iš tolimų kraštų su fantastiškomis istorijomis. Pasaulio žemėlapyje jau nyko paskutinės baltos dėmės, tačiau vienas kitas keliautojas prasprūsdavo į baltojo žmogaus nematytas vietas ir grįžęs pasakodavo neįtikėtinas istorijas. Vienas iš tokių ir buvo mūsiškis Bronislovas Grombčevskis iš Telšių pavieto. Bet jo istorijos bei fotografijos buvo visai tikroviškos. O Ašinovas skiedė be ribų, remdamasis tik gryna savo fantazija.. Jis pareiškė, kad atstovauja tūkstančiams laisvųjų kazokų, kurie iki šiol klajoja po Mesopotamijos kraštą. Jie turi popą, bet anas pradėjo labai gerti, todėl jie priversti dabar grįžti į tėvynę ir normaliai darbuotisi Rusijos labui. Pavargo jie ten, svetimose žemėse svetimiems tarnauti.
Šiokį tokį istorinį pagrindą Ašinovo fantazijos turėjo. Tai vadinamieji kazokai-nekrasovininkai buvo pabėgę 1708 metais į Krymo chanatą, o vėliau į Turkiją dėl nesutarimų su carais, tačiau ten sąžiningai tarnavo sultonams, eidavo į karus prieš Rusiją ir apie jokią didelę meilę Rusijai jau nesvajojo. Taip pat Turkijoje buvo pilna čerkesų, kitų Kaukazo tautų atstovų, pabėgusių nuo Rusijos vykdyto genocido Kaukaze. Bet Ašinovas pataikė į tą gyvą nervą, kai sėdi sau dulkėtame kabinete klaikaus klimato Peterburge ir viska krenta iš rankų, klaikiai nuobodu lyg kamertonu linksėti vienodu ritmu dešimtis metų ir staiga į tavo kabinetą įsiveržia plačiabarzdis Mesopotamijos kazokų atstovas. Ir tiek pripasakoja, kad ausys nulinksta, neatlaikiusios fantazijų grožio.
Gera istorija anksčiau ar vėliau pavirsta į pinigus. Sėkmingi rašytojai tai žino. O istorijų pasakotojai valdo pasaulį. Šios dvi aksiomos Ašinovui tiko. Jis iš caro valdžios gavo žemes vargšams Mesopotamijos kazokams įsikurti Kutaisio gubernijoje. Dabartinis Sakartvelas. Buvo ten laisvų žemių. Tuo metu, pavyzdžui, keli tūkstančiai estų gana sėkmingai persikėlė į Kaukazą. Ašinovas į tas žemes suagitavo keltis kelis šimtus žmonių nuo Poltavos. Vietiniams valdininkams buvo truputį keista, kad Mesopotamijos kazokai šneka švaria ukrainietiška tarme. Bet ką ten ginčytis su žmogumi ką tik iš Peterburgo. Jie ten geriau žino. Per Ašinovą buvo tiekiama materialinė ir finansinė pagalba persikėlėliams, tačiau didžioji pagalbos dalis tokiu mastu užstrigo plačiose Ašinovo kišenėse, kad atvykęs revizorius iš Kutaisio pasibaisėjo, kaip šauniai vagia pinigus Ašinovas. Nikolajaus Ivanovičiaus laimei žiemą į Suchumio uostą užklydo laivas ir Ašinovas nedelsdamas ėmėsi priemonių nemalonioms procedūroms su valdiškais namais išvengti. Nikolajus Ivanovičius pabėgo. Kitas silpnesnių nervų žmogutis pasislėptų tolimame imperijos pakraštyje ir ramiai eikvotų nuorganizuotus nuo Juodosios jūros kazokijos steigimo pinigus. Bet jūs nesuprantate tikrojo plataus profilio avantiūristų dūšios platumo. Ašinovas vėl grįžo į Peterburgo ir Maskvos įtakingųjų kabinetus, ten persiplėšė ant krūtinės marškinius, pareiškė esąs nekaltai apšmeižtas ir suvertė visas bėdas ant vietinės korumpuotos administracijos.
Bet į Juodosios jūros pakrantes negrįžo. Nukreipė žvilgsnį į kitus krantus. Tuo laiku Rusijai trūks plyš reikėjo neužšąlančių uostų kitose jūrose nei Baltijos ar Juodosios jūrų pakrantėse, jei norėjo nors kažkiek prilygti Anglijai, visų jūrų karalienei. Todėl Ašinovo nauja idėja įsiskverbti į Abisinijos pakrantes Afrikoje buvo įdomi rimtiems vyrams. Nors caras vengė priimti Ašinovą asmeniškai ir kiti aukšti caro pareigūnai matė koks suktas atamanas Ašinovas, tačiau pati jo idėja buvo viliojanti. Jeigu sakytume, kad Ašinovas buvo nepritapėlis fantazierius, tai štai jums pavyzdys. Žymus keliautojas Miklucha-Maklajus 1886 metais kreipėsi į carą su panašiu projektu: įsteigti Rusijos kolonijas Naujoje Gvinėjoje, iš kur jis ką tik buvo grįžęs. Būtų dabar ne Papua – Naujoji Gvinėja, o Papua – Naujasis Uralas arba Papua-kazokai.
Taigi idėja tvyrojo ore. Tereikia tik pasiimti. Ir dar buvo baisus Rusijos viršūnių troškimas konkuruoti su anglais.
Ta proga Ašinovas įvykdo Jameso Bondo filmo scenarijaus vertą operaciją Konstantinopolyje. Atseit persirengęs slapta pakviečiamas į britų ambasadą, ten jam perduodamos milžiniškos svarų sterlingų sumos ir už tai jis pasižada su keliais tūkstančiais savo Mesopotamijos kazokų ginti Britų Indiją prie Mervo (dabar Turkmėnija) nuo galimos Rusijos invazijos į Britų Indiją. Ir parodo nustėrusiems Rusijos ambasados darbuotojams krūvą angliškųjų banknotų. Atamanas su patetišku virpuliu balse pareiškia, kad neparduos Rusijos, o už britų pinigus geriau įsteigs rusų koloniją broliškoje Abisinijoje. Kadangi ir Abisinijos imperatorius su ašaromis akyse trokšta draugauti su Rusija. Be to Ašinovą pamilsta įtakingas Žemutinio Naugardo generalgubernatorius Baranovas (buvęs Kauno gubernatoriumi ir labai panašių ašinoviškų aferistinių projektų autorius), artimas carui Aleksandrui III žmogus bei Konstantinas Pobedonoscevas, stačiatikių bažnyčios Sinodo oberprokuroras, svajojantis apie misionierišką stačiatikių bažnyčios plėtrą visur, kur tik įmanoma.
Ašinovo fantazijos kažką įtikino, kažko ne, bet kaip ir visais laikais, galų gale, iš neaiškių šaltinių gavo pinigų savo afrikietiškam projektui. Abisiniškasis projektas rengiamas laisvame ir plačių pažiūrų mieste Odesoje. Kokią komandą galima suburti Odesoje? Labai laisvų manierų bei papročių. Pačiame ekspedicijos į Abisiniją rengimo įkarštyje caras ūmai nutraukia finansinę paramą. Stačiatikių bažnyčios vadovybė nenutraukia, taigi organizuojama apie 40 žmonių tėvo Paisijaus vadovaujama misionieriška ekspedicija. Ir tuo pačiu rengiama virš šimto žmonių kita, slaptoji kazokiškoji ekspedicijos dalis. Joje – dešimtys karingųjų osetinų, buvę karininkai, studentai ir šiaip visokie nepritapėliai, galų gale, paskutiniu momentu jau priimami visiški Odesos bosiakai (kriminalinio pasaulio atstovai). Net trys maldininkės įsikomponuoja į ekspediciją Kristaus kapo pažiūrėti. Tačiau dar nepasiekus Konstantinopolio, maldininkės tampa kai kurių įgulos narių žmonomis. Linksma publika.
Šita atseit slapta ekspedicija buvo korespondecijoje Peterburgo laikraščiams aprašyta paklaikusio nuo pamatyto vaizdo praplaukiančio rusų laivo kapitono Ptašinskio: Port Saide, Egipte, šita publika laukia laivo ir miega lauke. Nuo miegojimo lauke jų maskuotės – sutanos – purvinos ir skylėtos. Jie slampinėja didelėmis gaujomis po Port Saidą, geria, staugia dainas bei mušasi. Faktiškai Port Saidas okupuotas sutanotų girtų popų. Bet kuris pabandęs įvesti tvarką vietinis valdininkas yra stačiatikių ekspedicijos kazokų sumušamas.
Primenu, Odesos bosiakai aprengti sutanomis dėl konspiracijos. Ekspedicija vis dar slapta. Apie galutinį ekspedicijos tikslą viešai neinformuojama. Sunerimsta išgirdę apie Port Saido siautulį anuose kraštuose savo kolonijas turintys britai ir italai. Italai net pasiunčia savo karinį laivą sekti slaptąją rusų ekspediciją. Ašinovas nusisamdo Austro – Vengrijos garlaivį „Artemidė“. Italai pasiunčia įsitrinti į „Artemidę“ savo aukšto rango (berods, net pulkininko antpečiais) žvalgą. Tačiau bosiakai pavagia naktį visus vargšo italų šnipo dokumentus. Ašinovas viešai demaskuoja begėdį šnipą..
Galų gale slaptoji kariauna pasiekia dabartinio Džibučio krantus. Džibutis šais laikais mažutė valstybė, besiribojanti su Eritrėja, Somaliu bei Etiopija. Valstybė mažutė, tačiau joje net keturios karinės bazės – Kinijos, Japonijos, JAV bei Prancūzijos. Ašinovas įžvelgė puikią strateginę vietą prieš gerus šimtą metų.
1888 metais pirmame žvalgojamajame pasirodyme Afrikos kontinente Tadžuros įlankoje Ašinovas paliko kelis vyriokus jo laukti sugrįžtant su didelėmis pajėgomis. Tie vyriokai jau buvo išsibėgioję. Tik du buvo likę laukti, bet beveik išprotėję nuo karštos Afrikos saulės, besaikio gėrimo (paliko jiems neatsargiai spirito cisterną) ir sudeginę begerdami visą savo turėtą turtą. Šiedu jau baltus kupranugarius regėję vyriokai negalėjo atsistebėti, kiek turto ekspedicija atsivežė. Krovė iš austrų-vengrų garlaivio visą dieną.
Tačiau Tadžuros nykumas Ašinovo nedžiugino. Jis pasiuntė žvalgus žiūrėti tinkamesnės fortui vietos. Pirmoji Rusijos gyvenvietė Afrikoje turėtų būti solidesnė, ne vien palmių lapų lūšnos. Rado. Už 50 kilometrų rado apleistą buvusią egiptiečių tvirtovę Sagalo. Tvirtovė, kiek paremontavus, dar buvo visai nieko. Vietinis Tadžuros sultonas patvirtino, kad Sagalo fortas dabar niekieno. Ir Ašinovas su ilgomis iškilmėmis, švento vandens šlakstymu, pravoslavišku giedojimu iškėlė Rusijos vėliavą Afrikoje. 1889 sausio 6 dieną buvo įkurta Naujoji Moskva. Prasidėjo vienas šauniausių Rusijos kolonijinės istorijos etapų. Rusija – Afrikoje!
Deja, ši šaunioji kolonijinė istorija turėjo ydą. Ji buvo labai trumpa. Archimandrito Paisijaus religinė misija nesiruošė keliauti į Abisiniją mokyti abisinų teisingos pravoslavijos. Visi sėdėjo Sagalo tvirtovėje ir kūrėsi ten ilgam: pasodino kelis tūkstančius Krymo vynuogių sodinukų, vyšnių ir kitų vaismedžių. Kasdien atsigabendavo gausų medžioklės grobį iš aplinkinių vietų. Remontavo ginklus bei pačią tvirtovę. Triūsė moterys, lakstė pirmieji Afrikos kazokų vaikai. Netoliese Oboke buvę prancūzai sulaukė pirmųjų bėglių iš kolonijos. Prancūzai nelabai suprato Ašinovo veiksmus Prancūzijos kolonijos teritorijoje. Tada prancūzai buvo griežtesni nei dabar. Karininkas iš Oboko atplaukė kariniu laivu pas Ašinovą ir paprašė paaiškinti, kas čia per kazokų siečė viduryje Afrikos? Tačiau Ašinovas maloniai šypsodamasis į karininko postringavimus apie kažkokias prancūzų teises nekreipė dėmesio. Kelis kartus prieš tai jis su furoru lankėsi Prancūzijoje ir ten buvo išskėstomis rankomis priimti jo „abisiniški“ projektai. Be to, dabar plaukdami jie pietavo Džedoje su prancūzų konsulu ir tas užtikrino meilę bei brolystę tarp rusų bei prancūzų tautų.
Bet nuošalaus nuo didžiosios politikos Oboko prancūzai gyveno rūstų karišką gyvenimą ir jie visokių diplomatinių vingrybių nemokėjo. Buvo pasikeista telegramomis su Paryžiumi, Paryžius telegrafavo Peterburgui. O caras Peterburge nusiplovė rankas: ne jo siųsti kazokai, darykite ką norite.
1889 vasario 5 dieną iš Oboko atplaukė rimta karinė keturių prancūzų laivų grupė, išsirikiavo prieš Naująją Maskvą reide. Paskutinį kartą pabandė diplomatiškai derėtis su Ašinovu, tačiau tas tik numojo ranka ir liepė padengti prancūzams pietus. Jis netikėjo, kad broliška Prancūzija pajėgi padaryti kažką daugiau nei tik įprastai paplepėti. Po paskutinio perspėjimo prancūzų kariniai laivai iššovė tikrus artilerijos sviedinius. Kelios salvės sumalė į miltus tvirtovės statinius. Žuvo šeši žmonės: vaikai, moterys ir vienas kazokas. Ašinovą ištiko sąstingis. Vargais negalais kažkas rado apyšvarius baltus marškinius ir iškėlė kaip kapituliavimo vėliavą. Prancūzai surinko pasidavusius ir išvežė.
Taip Naujosios Maskvos kolonija baigė savo trumpą egzistavimą Raudonosios jūros pakrantėje, Afrikos pusėje.
Čia galima būtų prisiminti auksinę rusišką taisyklę – norėjome kaip geriau, bet gavosi kaip visada. Aš suprantu, kaip negražu šiais laikais žavėtis kolonizatoriais, bet tokie personažai kaip iš nieko bandęs kurti koloniją avantiūristas Nikolajus Ivanovičius Ašimovas pasaulio istoriją pripildo papildomo prieskonio.
