Visų pirma reikia paminėti, kad „sunkūs“ Lietuvos kariuomenei nepriklausantys batalionai yra du – NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė ir JAV kavalerijos 2-asis batalionas, priskiriamas JAV sausumos pajėgų 2-osios brigados 69-jam pulkui. (Apie JAV kavaleristus rašiau čia).
Nesiveliant į politinės atsakomybės ir pavaldumo klausimus - daugianacionalinė kovinė grupė tiesiogiai pavaldi Lietuvos kariuomenės „Geležinio Vilko“ mechanizuotajai brigadai, amerikiečiai – savo vadovybei. Abiejų dalinių kovinės aktyvacijos būdai ir kanalai prasidėjus konfliktui gali kiek skirtis, tačiau abejonių, kad jie būtų panaudoti Lietuvos gynybai - nekyla.
Kiek trafaretiškai skambanti frazė: „Bendros pratybos padeda Lietuvos kariams efektyviau vykdyti karinį rengimą ir stiprina bendradarbiavimą tarp sąjungininkų pajėgų“ yra gerokai svarbesnė, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
I-jame Pasauliniame kare pasirodžius tankams, atsirado ir vokiškas terminas „Tankschrecken“ – tankų baimė. Būtų labai neatsakinga iš mano pusės priskirti ją Lietuvos kariams, tačiau taktikos prasme prisijaukinti šiuos „žvėris“, mokantis naikinti bei atvirkščiai – gintis naudojant tankus yra nepaprasto svarbumo klausimas. Juolab potencialiam priešui šių kovos priemonių netrūksta.
Sunkiausi Lietuvos kariuomenės daliniai dabar ir artimiausioje ateityje bus Algirdo bei Birutės mechanizuotieji batalionai, operuojantys su Pėstininkų Kovos Mašinomis „Vilkas“. Visgi, šiai dienai, du sąjungininkų batalionai sukomplektuoti tankais, teoriškai vertinant, bene dvigubai ugnies galia lenkia lietuviškuosius. Vadinasi, du esantys sąjungininkų batalionai prilygsta 4-iems mūsiškiams (tokia karinė matematika gali nesunkiai kisti į abi puses, nes dalinio kovinė galia neskaičiuojama išimtinai kalibrais ir „vamzdžių skaičiumi“, tačiau paprastumo dėlei čia palikime būtent tokį skaičiavimą). Kitais žodžiais tariant, pasitelkiant tą pačią primityvią „karinę matematiką“, sąjungininkų pajėgos Lietuvoje yra lygios pajėgiausiam lietuviškam Sausumos pajėgų vienetui – „Geležinio Vilko“ brigadai.
Vien amerikiečių kavaleristai atsigabeno su savimi daugiau kaip 50 šarvuotos technikos vienetų – be tankų „Abrams“ ir vikšrinių kovos mašinų „Bradley“ batalionui priklauso skirtingos paramos mašinos ir kitos priemonės.
Šarvuotas batalionas tiek puolime, tiek gynyboje gali labai daug. Du sąjungininkų batalionai, tai rimta jėga, su kuria turi skaitytis bet kuris priešas. Karybos klasika teigia, kad atlikti puolimo veiksmus priešas turi sutelkti 3 kartus daugiau pajėgumų, atlikti stabdymo veiksmus galima net prieš 6 kartus gausesnį priešą. Galite teoriškai paskaičiuoti, kokius papildomus pajėgumus potencialiam priešui reikia sutelkti vien dėl JAV ir/arba NATO batalionų buvimo.
„RF karinių dalinių netrūksta“, pasakysite jūs ir būsite teisūs, tačiau tuos dalinius reikia paruošti kovai. Paprasčiau kalbant, aprūpinti atsargomis, ekipuoti, pakelti pagal pavojaus signalą, skirti kovos užduotis ir transportuoti į būsimų kovos veiksmų prieigas. Minėtiems daliniams reikalingos oro gynybos priedangos priemonės, inžinerinė parama, medicininių pajėgumai ir t.t.
Labai supaprastinant, dviejų šarvuotų sąjungininkų batalionų buvimas verčia potencialų priešą koreguoti planus ir vykdyti gerokai platesnio masto logistinius pasiruošimus, kurie savo ruožtu yra lengviau pastebimi mūsų žvalgybai. Pastarosios teigimu, pačio pesimistiškiausio scenarijaus atveju, pasiruošimas pulti Lietuvą būtų identifikuotas mažiausiai prieš 24-48 valandas iki jo pradžios. Kuo pas mus didesnės pajėgos, tuo ilgesnis priešo pasiruošimas puolimui, mes – laimime laiko pasiruošti gynybai.
Paprastai vienas sunkusis batalionas tiek gynyboje, tiek puolime išdėstomas keliais lygiais („ešelonais“), jo tiesioginis sąlytis (nelygu operacijos pobūdis) su priešu priekinėje linijoje sudaro 2-5 kilometrus, į gylį - kiek mažiau. Tačiau svarbiausia, Lietuvos kariuomenė, turėdama tiesioginėje savo dispozicijoje arba sąveikaudama net su dviem tokiais batalionais gali labai sėkmingai ne tik gintis, bet ir kontratakuoti (apie tai rašiau čia).
Tarkime, viename fronto ruože supančiojus priešą gynyba, batalionas remiamas tankų ir pėstininkų kovos mašinų gali apeiti iš flango ir smogti smūgį, priversdamas priešą nutraukti puolimą arba trauktis.
Šiuo metu, autoriui rašant tekstą, NATO priešakinio bataliono kariai atlieka kovinius šaudymus keliolikos laipsnių šalčio aplinkoje, kas, sutikite, nėra keista norvegams, tačiau jeigu kalbėsime apie belgus ar prancūzus, jų vertinimas gali kiek skirtis. Pačioje NATO priešakinėje bataliono kovinėje grupėje nuo 2017-ųjų metų rotavosi daugiau kaip 8000 karių. Grįžtant prie „karinės matematikos“ – toks kiekis – tai jau sąjungininkų divizija, kuri žinotų, kaip kariauti Lietuvos gamtinėmis ir klimatinėmis sąlygomis. Įvertinant jau ne pirmą JAV karių rotaciją ir visas po Krymo aneksijos įvykusias NATO karių pratybas Lietuvoje, minėtą skaičių galima dauginti ir dauginti daug kartų.
Prieš kelias dienas Lietuvos kariuomenės Kęstučio bataliono kariai Kazlų Rūdos Brigados generolo Kazio Veverskio poligone šaudė 120 mm minosvaidžiais. Pratybose dalyvavo ir naujosios JAV bataliono rotacijos kariai atsigabenę mūsiškių kol kas neturimų, tačiau taip reikalingų priešartilerinių radarų – panašu, kad ne tik tankai ir brigada „Geležinis Vilkas“, bet ir kitos ginkluotės sistemos + lietuviška motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“ tampriai bendradarbiauja su sąjungininkais.
Kitą kartą, kuomet akis užklius už beviltiškai kvailų Rusijos žiniasklaidos propagandinių žinučių apie „paverstą kariniu poligonu Pribaltiką“ ir „ruošiamą placdarmą Rusijos puolimui“ sutikite bent su tuo, kad du sunkiai šarvuoti sąjungininkų batalionai Lietuvoje yra puiki ne tik teorinė, bet ir praktinė priešo atgrasymo priemonė.
