XIX amžius: deportacijų teoretizavimas ir „elementari praktika“
Rusijos imperija, plėsdama savo teritoriją, niekada nesiceremonijo su nedraugiškomis „gentimis“. Tai pripažįsta ir patys rusų autoriai. XIX amžiaus pradžioje, vykstant rusų – turkų karams, iš Pruto – Dniestro tarpupio į Krymą buvo deportuoti visi ten gyvenę musulmonai: totoriai, tiurkai, nogajai. Kaukazo karo metu iš savo vietų į Sibirą ar net Turkiją nuolat būdavo deportuojami kalniečiai: kabardinai, abazinai, čečėnai. Būtent Rusijai priklauso „lyderiavimo laurai“ teoriniame deportacijų pagrindime bei jų organizavime „teoriniais pagrindais“: kiek, iš kur ir į kur reikės perkelti „nepatikimų genčių“; kiek tam reikės karinių bei administracinių resursų ir pan. XIX amžiaus pabaigoje žymiausi Rusijos kariniai statistikai net sukūrė specialią doktriną – „patikimumo geografiją“. „Patikimi“, tai, aišku, slavų tautybės žmonės, o „nepatikimi“ – visi kiti imperijos gyventojai. „Patikimais“ laikyti tie rajonai, kuriuose rusų tautybės gyventojai sudarė nors pusę visų čia gyvenančiųjų. Net buvo sukurtos rekomendacijos, kurias reikia taikyti „nepatikimuose rajonuose“, susidarius „ekstra situacijai“: imti įkaitus, konfiskuoti turtą o taip pat deportuoti gyventojus – pagal jų pilietinę ir etninę priklausomybę. Visa tai studijuodavo Karo akademijų klausytojai – būsimieji vadai carinėje Karo akademijoje, o vėliau, mokydamiesi „praktiškai“ – Baltojoje ir – Raudonojoje armijose.
Panašiai, be abejo, elgėsi ir kitos imperijos – britų, prancūzų ar ispanų. Principas buvo daugmaž vienodas: „išvaduotojai“ (tai yra užkariautojai) nešdavo naują civilizaciją bei tikėjimą „atsilikusioms“ gentims. Na, o su tomis, kurios šių „gėrybių“ priimti nenorėdavo, elgdavosi kaip su „prasikaltusiais’ – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
XX amžius praturtino deportacijų teoriją ir praktiką. Ne kažkur imperijų pakraščiuose, o pačioje Europoje, atrodytų, kultūringos ir išsivysčiusios tautos elgėsi viena su kita kaip pikčiausi priešai.
„Neapykantos deportacijos“ ir „meilės deportacijos“
Didžiausius „tautų perkraustymo’ planus turėjo, aišku, Vokietija. Dalis jų imta įgyvendinti dar prieš karą, o jau karo metu vokiečių užmojai atsiskleidė „visu gražumu“. Vienas rusų mokslininkas sąlyginai vokiečių veiksmus šia linkme suskirstė į dvi kategorijas: „neapykantos deportacijos“ ir „meilės deportacijos“ Ryškiausias pirmosios deportacijos pavyzdys – žydų genocidas. Milijonai sovietinių piliečių, išvarytų darbams į reichą – irgi tos pačios deportacijos pavyzdys. Kaip ir vokiečių pradėti darbai didesnę dalį okupuotos Lenkijos „išvalyti“ ne tik nuo žydų, bet ir nuo...pačių lenkų. „Išsilaisvinusias“ rytų žemes pradėta apgyvendinti vokiečiais iš Pabaltijo bei Ukrainos. Planuota, bet nespėta į Lenkiją perkelti ir dalį vokiečių tautos iš senųjų vokiečių žemės. Pastarąsias dvi deportacijas būtų galima priskirti vadinamosioms „meilės deportacijoms“.
Nuo Vokietijos stengėsi neatsilikti ir jos sąjungininkės. Bulgarija, įjungusi į savo sudėtį Dobrudžę, Rytų Makedoniją bei Vakarų Frakiją (priklausiusias Rumunijai ir Graikijai), iš ten iškeldino 100 tūkst. rumunų, 300 tūkst. serbų bei 100 tūkst. graikų. Į jų vietą buvo atkelta 125 tūkst. bulgarų. 1940 metais tūkstančiai serbų buvo deportuoti iš Kroatijos. 1943 – 1944 metais abipusiais susitarimais Rumunija, Vengrija ir Bulgarija perkėlė pusę milijono šių šalių gyventojų.
Japonai karo metais „importavo“ į savo šalį bemaž pusę milijono korėjiečių, kurie kaip vergai dirbo anglių šachtose. Savo ruožtu amerikiečiai, po Japonijos karinių jūrų laivyno atakos prieš JAV karo bazę Perl Harbore į Amerikos centrinius rajonus buvo išvežta per 120 tūkst. šios šalies piliečių, aišku, japonų. Šie ketverius metus praleido jei ne koncentracijos stovyklose, tai pakankamai griežtuose rezervatuose.
1944 metais sovietai brutaliausiu būdu į Sibirą ir Kazachstaną deportavo ištisas tautas: Krymo totorius, ingušus bei čečėnus. Joms į savo gimtąsias vietas buvo leista sugrįžti tik po didžiojo diktatoriaus mirties. Išimti buvo padaryta krymo tororiams – šios tautos mažesniajai daliai (didesnioji dalis atgulė amžinojo poilsio Sibire) buvo leista sugrįžti į tėvynę, tik jau byrant Sovietų imperijai–1989 m. Neaplenkė deportacijos ir Pabaltijo bei Ukrainos – šimtai tūkstančių lietuvių, latvių, estų bei ukrainiečių buvo gyvuliniuose vagonuose ištremti į Sibirą arba Vidurinę Aziją. Daliai iš jų, pasibaigus įkalinimo ar tremties terminui, kurį laiką nebuvo leidžiama apsigyventi gimtinėje. Taip dalis mūsų tautiečių buvo priversti kurtis Latvijoje, Baltarusijoje ar Kaliningrado srityje, kur jų vaikai, aišku, negalėjo lankyti nei lietuviškų darželių, nei mokyklų, nei – studijuoti lietuvių kalba aukštosiose mokyklose.
Vis dar nutylimos po karo vykusios deportacijos
1945 metais Potsdamo konferencija de fakto įtvirtino naujas sienas tarp Europos valstybių. Dabar jau kiekviena šalis pati sprendė, kaip jai elgtis su prijungtų teritorijų gyventojais.
Pirmiausiai, aišku, tai savo kailiu pajuto vokiečiai – tik šįsyk jau „neapykantos deportaciją“. Milijonai „aukščiausios rasės „atstovų turėjo labai greitai kraustytis iš Sudetų (grąžinti Čekoslovakijai) bei iš Pomeranijos, Rytų ir Vakarų Prūsijos, Aukštutinės ir Žemutinės Silezijos (grąžintos Lenkijai). Be abejo, ir iš tos Rytų Prūsijos dalies, kuri vėliau virto Kaliningrado sritimi. Taip savo namus buvo priversti palikti beveik 6 milijonai vokiečių. Apie šių deportacijų „humaniškumą“ liudija tik vienas skaičius: jų metu žuvo kas dešimtas deportuojamasis.
Išsilaisvinusias žemes stengtasi kuo greičiau apgyvendinti tos valstybės pagrindinės nacijos atstovais. Į išvardintas teritorijas buvo masiškai perkeliami čekai bei lenkai. Pastarieji, be to, 1947 metais, prisidengę vadinamąja kova su „Banderos gaujomis“, iš pasienio rajonų su Ukraina deportavo į kitus savo šalies rajonus per 150 tūkst. ukrainiečių. Iš esmės tai buvo naujų Lenkijos rytinių žemių „etninis valymas“.
Etniškai vienalytės nacijos siekė ir, pvz., čekai. Jie 1945–1948 metais iš savo teritorijos iškėlė ne tik visus vokiečius, bet ir apie 90 tūkst. vengrų. Lygiagrečiai labai intensyviai „keitėsi“ gyventojais Vengrija ir TSRS. Rumunijoje 1951 metais iš plataus pasienio ruožo su Jugoslavija buvo iškeldinti visi vokiečiai ir serbai.
Ar deportacijos – jau tik istorija?
Sugriuvusią Tarybų Sąjungą lydėjo ne tik turto dalybos , bet ir daugiausiai rusų tautybės gyventojų kraustymasis iš nacionalinių pakraščių į Rusijos Federaciją. Ir jei tai, pvz., iš Pabaltijo panorėję išsikelti rusai tai atliko pakankamai civilizuotai, tai iš Vidurinės Azijos tūkstančiai žmonių turėjo tiesiog bėgti, palikę visą ten užgyventą turtą.
Didžiausias deportacijų židinys bent jau Europoje išlieka buvusi Jugoslavija. Šimtametė neapykanta skiria serbus, kroatus ir albanus. Pastarųjų dabar tankiai apgyvendintas Kosovo regionas – istorinė serbų žemė, kurioje jie XIV amžiuje pralaimėjo labai svarbų mūšį turkams ir buvo penkis šimtus metų jų okupuoti. Be to, serbai vis dar negali pamiršti tų paniekinimų, kurių patyrė iš kroatų pusės per antrąjį pasaulinį karą. Ir, kaip demonstravo pastarojo karo Balkanuose įvykiai, net tarptautinės taikos pajėgos ne visada sulaiko abipusius šių tautų neapykantos prasiveržimus...Ir tūkstančių musulmonų vyrų bei berniukų kapinės prie Srebrenicos kaimo – geriausias tam liudijimas.
Arba va dar galimas naujo „tautų kraustymosi“ regionas – Rusijos Tolimieji Rytai, prie sienos su Kinija. Vienoje pusėje Amūro gyvena 5 milijonai rusų, kitoje – 100 milijonų kinų. Rusų pusėje – didžiausi energetinių resursų bei miško ištekliai, kinų pusėje – tik vartotojai. Jau dabar Rusijos spaudoje pasirodo prognozių, kad po 20–30 metų šie Rusijos regionai bus apgyvendinti milijonų kinų, kurie šiuo metu nenutrūkstamu srautu vyksta anapus Amūro. Kas tuomet laukia tų kelių milijonų rusų, kurie už kelių dešimčių metų virs absoliučia tautine mažuma?
Tiesa, liko dar nepaminėta Afrika, kur vyksta ir dar ilgai vyks ne mažiau kruvini už balkaniškuosius procesai. Tad mums belieka dėkoti likimui, kad mes gyvename regione, kurį jau patikimai dengia NATO skydas. Nes visai neseniai – ir ne taip jau toli nuo Lietuvos – Rytų Ukrainoje – jau atsirado naujos pabėgėlių kolonos...
