1971 m. girtam begulint lauke už Austrijos miesto Innsbrucko, mokslinės fantastikos rašytojui Douglasui Adamsui į galvą šovė puiki mintis. Jis žvilgtelėjo į savo knygą „Keliautojo autostopu gidas po Europą“, tada žvilgtelėjo į žvaigždes ir sugalvojo parašyti knygą „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“. Kūrinys būtų (išgalvotas) kelionių gido ir enciklopedijos mišinys, tačiau paremtas viena absurdiška mintimi – šią enciklopediją rašytų ne ekspertai, o visi, kas tik nori.
D. Adamsas norėjo tik pajuokauti. Tačiau dabar jo knyga atrodo ne tik juokinga, bet ir pranašinga. Sausio 15 d. savo 20 ąjį jubiliejų švęs „Vikipedija“ arba „laisvoji enciklopedija, kurią gali redaguoti bet kas“. Per 20 metų ji tapo didžiausia ir skaitomiausia visų laikų enciklopedija. „Vikipedijoje“ yra daugiau kaip 55 mln. straipsnių šimtais kalbų – ir kiekvieną iš jų parašė savanoriai. Vien anglų kalba parašytų 6,2 mln. straipsnių užtektų maždaug 2 800 spausdintų tomų. Tinklalapių analizės įmonės „Alexa Internet“ duomenimis, „Vikipedija“ – tai tryliktas pagal lankomumą tinklalapis internete, lenkiantis „Reddit“, „Netflix“ ir „Instagram“.
Tačiau „Vikipedija“ – neįprasta. Ji nesilaiko Silicio slėnio sėkmės formulės. Tinklalapis neturi akcininkų, niekas iš jo nesusikrovė milijardų, be to, jame nėra reklamų. Šiais laikais siekdamos „masinio naudojimo“ naujos technologijų įmonės iššvaisto daugybę investuotojų pinigų, pavyzdžiui, teikdamos subsidijas kelionėms taksi (kaip „Uber“) arba tūkstantmečio kartos atstovų žinutėms (kaip „Snap“). Tuo tarpu „Vikipedija“ plėtėsi natūraliai, nes prie jos prisidėti norėjo vis daugiau paprastų žmonių. Tinklalapis gimė iš XX a. pabaigos internetui būdingo optimistiško požiūrio į technologijas. Jis paremtas tikėjimu, kad paprastiems žmonėms kompiuteriai taps laisvės, mokymosi ir švietimo įrankiais.
Kaip ir dauguma utopijų, mintis kurti mėgėjų enciklopediją daugelį metų laikyta šiek tiek juokinga. „Kai kas „Vikipediją“ remia nuoširdžiai. Man tai tikra paslaptis“, – 2007 m. rašė buvęs Amerikos bibliotekų asociacijos pirmininkas. „Profesorius, kuris rekomenduoja naudotis „Vikipedija“ – tai intelektualinis ekvivalentas dietologo, kuris rekomenduoja nuolat valgyti „Big Mac“ mėsainius“, – šaipėsi jis. Net dabar, kai atlikta nemažai tyrimų, pabrėžiančių, jog „Vikipedija“ patikima, ji vis dar nelaikoma tokia autoritetinga ir solidžia kaip „Britannica“ ar kitos enciklopedijos, kurias rašo ne mėgėjai, o atlyginimą gaunantys ekspertai. Mokyklos, universitetai ir net „The Economist“ faktų tikrintojai į naudojimąsi „Vikipedija“ žvelgia nepalankiai.
„Vikipedija“ skeptikų nenugalėjo teoriškai, tačiau juos įveikė praktiškai. Per mėnesį joje apsilankoma daugiau kaip 20 mlrd. kartų, todėl ji tapo įprastu žinių šaltiniu visiems, kas tik turi internetą. Socialiniai tinklai kritikuojami už cenzūrą, „klaidingas naujienas“, dezinformaciją ir sąmokslo teorijų platinimą, tačiau „Vikipedijos“ reputacija gera kaip niekad. San Fransiske įsikūrusios labdaros organizacijos „Wikimedia Foundation“, kuri teikia tinklalapiui infrastruktūrą, vyriausiasis produkto vadovas Toby Negrinas internetinę enciklopediją vadina „tiesos saugotoja“.
Gal ir skamba perdėtai. Tačiau dabar kitos technologijų milžinės ja naudojasi kaip neutraliu arbitru. „YouTube“ vaizdo įrašai, kuriuose rodomos sąmokslo teorijos, dažnai pateikiami kartu su perspėjimais iš „Vikipedijos“. „Facebook“ nuo 2018 m. naudojasi „Vikipedija“, kad suteiktų informacijos apie žiniasklaidos straipsnių šaltinius.
Yra ir kitų entuziastų. Spalio mėnesį Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ėmė bendradarbiauti su „Vikipedija“, kad užtikrintų, jog tinklalapyje bus informacijos apie covid 19. Toks bendradarbiavimas laikytas būtinu norint užkirsti kelią „infodemijai“ – klaidingos informacijos apie virusą plitimui. Tinklalapius ateities kartoms saugančios duomenų bazės „Internet Archive“ įkūrėjas Brewsteris Kahle „Vikipediją“ vadina „interneto lobiu“.
Apskaičiuoti „Vikipedijos“ vertę ir įtaką nelengva. Pajamas tinklalapis gauna iš labdaros milžinių ir vartotojų aukų. „Sakyčiau, kad „Vikipedija“ – tai geras pavyzdys to, ką vadinu „skaitmenine tamsiąja medžiaga“, – teigia tinklalapį atidžiai tyrinėjęs Harvardo universiteto ekonomistas Shane Greensteinas. Kaip ir vaikų auklėjimas arba namų ruošos darbai, „Vikipedijos“ priežiūra – tai vertingas darbas, tačiau dėl to, kad jis neapmokamas, daugeliu tradicinių ekonomikos įrankių jis neužfiksuojamas.
Keletas tyrėjų pabandė spėlioti. 2018 m. atliktame tyrime skaičiuojama, kad JAV vartotojai „Vikipediją“ vertina maždaug 150 dolerių per metus. Jei tai tiesa, vien JAV tinklalapio vertė siektų 42 mlrd. dolerių. O tada dar reikėtų pridėti netiesioginę vertę. Daugelis įmonių naudoja „Vikipediją“ siekdamos pelno. „Amazon“ ir „Apple“ ja naudojasi tam, kad jų balso asistentai „Alexa“ ir „Siri“ galėtų atsakyti į faktinius klausimus. „Google“ ja naudojasi užpildyti „faktų langelius“, kurie dažnai rodomi ieškant atsakymų į faktinius klausimus. Panašiai elgtis pradėjo ir „Facebook“. Taip tie, kas nori sužinoti daugiau, nukreipiami į „Vikipediją“. „Google“ ir „Facebook“ naudojamiems dirbtinio intelekto kalbos modeliams mokytis reikia didelių tekstų rinkinių – o tam puikiai tinka „Vikipedija“.
Mėgėjo kultas
Didžiausia „Vikipedijos“ galia tuo pačiu ir subtiliausia. Kadangi ji – vienas pirmųjų šaltinių, kuriame informacijos ieško studentai, profesoriai, žurnalistai ir kitokie smalsūs žmonės, tie, kas rašo jos straipsnius, daro didelę įtaką intelektualiniam klimatui. PSO sprendimas bendradarbiauti su „Vikipedija“ atskleidžia, kad joje medicininės informacijos žmonės (tiek pacientai, tiek gydytojai) ieško dažniausiai.
Kiek daug žmonių pasiekia „Vikipedijos“ informacija, labiausiai paaiškėja tada, kai atsiranda klaidų. 2008 m. vienas naudotojas juokais parašė, kad Pietų Amerikos ilganosis meškėnas kartais vadinamas „Brazilijos vamzdžiadančiu“. Kai klaida pagaliau pastebėta 2014 m., paaiškėjo, kad ji jau buvo pakartota daugybėje įvairių tinklalapių, straipsnių ir net universiteto leidyklos išleistoje knygoje. 2012 m. vienas vyriausiųjų britų teisėjų buvo pričiuptas, kai ataskaitoje apie tam tikrų Jungtinės Karalystės žiniasklaidos įmonių trūkumus paminėjo, kad vienas laikraščio „Independent“ įkūrėjų yra Brettas Straubas. Iš tiesų B. Straubas su laikraščiu neturi nieko bendro – draugai jo vardą į „Vikipedijos“ straipsnius įtraukė norėdami pajuokauti.
Nepaisant to, kad gėdinančių įvykių netrūko, o ir pačiame tinklalapyje pateikiamas perspėjimas, kad „Vikipedija nėra patikimas šaltinis“, apskritai ši enciklopedija gana tiksli. 2005 m. žurnalo „Nature“ atliktame tyrime „Vikipedija“ palyginta su enciklopedija „Britannica“ – pastebėta, kad tikėtinas klaidų skaičius viename straipsnyje beveik nesiskiria. Vėliau atliktuose tyrimuose ši išvada dažniausiai buvo patvirtinama. Tačiau paaiškinti, kodėl „Vikipedijos“ straipsniai geri, kur kas sunkiau. Dažnai kartojamas pokštas – gerai, jog „Vikipedija“ veikia praktiškai, nes ji tikrai neveikia teoriškai.
Viena galima priežastis – tai tikslingi sprendimai. Kalbant apie netyčines klaidas „Vikipedija“ tikslumu neatsilieka nuo kitų enciklopedijų, tačiau ji labai neatspari pokštams ir vandalizmui. Pasak T. Negrino, norint to išvengti tinklalapyje sukurti algoritmai, tikrinantys, ar straipsniuose nesiekiama tyčia pridėti klaidų. Pavyzdžiui, straipsnius apie JAV prezidento rinkimus redaguoti leista tik tiems vartotojams, kurių paskyros senesnės nei 30 dienų ir kurie jau redagavo mažiausiai 500 straipsnių.
Kita priežastis struktūrinė. Kadangi tinklalapis atviras ir populiarus, dažnai skaitomuose straipsniuose klaidos greitai pastebimos ir ištaisomos (tačiau dėl tos pačios priežasties retai skaitomuose straipsniuose klaidos gali išlikti metų metus). Kaip pastebi S. Greensteinas, kitaip negu spausdintoje enciklopedijoje, „parašyti dar vieną pastraipą nieko nekainuoja“. Dėl to ideologiniai prieštaravimai dažnai išsprendžiami paprasčiausiai pridėjus papildomų pastraipų, kuriose išdėstomi skirtingi požiūriai. Tinklalapio taisyklių sąrašas bauginantis, tad naujiems redaktoriams reikia greitai mokytis. Tačiau taip atsijojami diletantai, ideologai ir savo tiesą įrodyti siekiantys nuobodos.
Kaip pastebi B. Kahle, „Vikipedija“ nesiekia pelno, todėl joje galima sutelkti dėmesį į skaitytojų ir redaktorių pomėgius neatsižvelgiant į (dažnai priešingus) reklamuotojų tikslus. Tinklalapis išsiskiria ir tuo, kad jį valdo ne algoritmai, o žmonės. Socialiniai tinklai dažnai pasikliauja „idiotų žinovėmis“ kompiuterinėmis programomis, kuriomis siekiama didinti „įsitraukimą“ (t. y., rodyti daugiau reklamų), o „Vikipedijos“ žmonės siekia puoselėti tokius miglotus idealus kaip tikslumas, objektyvumas ir garbingos diskusijos.
Kitaip tariant, prie tinklalapio sėkmės daug prisidėjo jo vartotojų sukurta kultūra. Prie kiekvieno straipsnio pridėtuose diskusijų puslapiuose tinklalapio kūrėjai diskutuoja, ar tema verta dėmesio, ar pirminiai šaltiniai kokybiški, kokią informaciją įkelti ir kokios ne, bei aptarinėja kitus klausimus. Apytikrės nuostatos vėliau tampa tvirtesnėmis gairėmis. „Vikipedijos“ puslapis, kuriame aptariamas „neutralus požiūris“ (tai – vienas dažniausiai aptariamų ir minimų klausimų) dabar net 4 500 žodžių ilgumo. Jame pateikiamos rekomendacijos, kaip geriausiai išreikšti nuomonę apie estetiką, kokios prielaidos laikomos neišvengiamomis ir kokias prielaidas reikia pateisinti. Be to, jame aptariama, kodėl rizikinga „dirbtinai sudaryti pusiausvyrą“ tarp skirtingų ir nevienodai pagrįstų požiūrių, kai aptariamos prieštaringai vertinamos temos.
Žinoma, kultūra nuolat keičiasi. Tikėtis, kad dabartinė „Vikipedijos“ kultūra išliks – rizikinga strategija. „Wikimedia Foundation“ vykdomoji ir generalinė direktorė Katherine Maher teigia, kad jei „Vikipedija“ nebūtų buvusi sukurta anksčiau, tikėtina, kad ją sukurti dabartiniame susiskaldžiusiame ir į komerciją nukreiptame internete būtų buvę neįmanoma. Tačiau, kadangi „Vikipedija“ jau sukurta, K.Maher tiki, kad jai pasiseks išgyventi. Pasak jos, tinklalapis tenkina žmonių prigimtį: „Žmonės labai mėgsta būti teisūs ir pademonstruoti savo kompetenciją“.
Naudingos gali būti netgi klaidos. K. Maher cituoja vadinamąjį „Cunninghamo dėsnį“: „Geriausias būdas rasti teisingą atsakymą internete – tai įkelti neteisingą atsakymą.“ Ji prisimena, kaip kartą sutiko labai atidavusį kinų kalbos redaktorių, kuris taisyti kiniškus straipsnius pradėjo dėl to, kad „daug kas ten buvo neteisinga ir jis norėjo ištaisyti klaidas!“
Kad „Vikipedijos“ kultūra išliktų tinkama, reikia jausti laiko dvasią. „Vikipedija“ gimė iš darbalaukio interneto, – teigia T. Negrinas. – Tačiau kalbėdami apie interneto vartotojus žmonės vis dažniau turi omenyje išmaniuosius telefonus.“ Dėl to įmonė stengiasi tobulinti įrankius redaguoti straipsniams telefonuose. Rašyti ilgus straipsnius išmaniuoju telefonu neišvengiamai bus nepatogu, tad dabar svarstoma, kaip padėti vartotojams daryti „mikropataisas“, pavyzdžiui, ištaisyti rašybos klaidas arba datas. Tikimasi, kad taip pavyks pritraukti jaunų arba iš skurdesnių šalių kilusių redaktorių, kur prie interneto dažniausiai jungiamasi telefonais.
Kad „Vikipedija“ išliktų, jai būtina nuolat pritraukti naujų redaktorių. Taip pat reikia pritraukti ir naujų straipsnių rašytojų. K. Maher spėja, kad apie 80 proc. „Vikipedijos“ redaktorių yra vyrai, o dauguma jų kilę iš Šiaurės Amerikos ir Europos. Pati enciklopedija populiari Amerikoje, Europoje, Rusijoje ir Japonijoje, tačiau retai skaitoma Indijoje ir Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Pasak jos, norint ir toliau puoselėti projektą, kurio idealizmas iki šiol nežlugo, būtina šiuos rodiklius pakeisti. „Mes siekiame pasaulio, kuriame žiniomis dalintis galėtų kiekvienas žmogus“, – teigia ji. Šį kartą iš tokios utopijos juoktis sunkiau – juk ji paremta dvidešimčia metų sėkmės.