Ignas Jokūbas Masalskis Vilniaus vyskupas ( 1729 VII 29 Olekšyčiuose, Gardino sritis – 1794 VI 28 Varšuvoje ).Vyskupo tėvas buvo Vilniaus kaštelionas (pilies viršininkas ), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas Mykolas Masalskis, motina Pranciška Oginskytė, iš trakiškių Oginskių šeimos.

Masalskių giminės pradininkai buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo duktė Teodora ištekėjusi už Maskvos Didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo. Pavardę ta giminė gavo valdydama Masalskio ar Mosalskio vietovę Rusijoje.

Nuo mažens Ignas tėvų buvo paskirtas dvasininko luomui. 1744m. turėdamas penkiolika metų buvo Vilniaus katedros kanauninkas. Vėliau, 1748m., tėvo išsiųstas išvyksta mokytis į Romą. Ten studijuoja teologiją, filosofiją ir teisę. Atsimokęs trejus metus, 1752 m. gauna teologijos ir filosofijos daktoro laipsnį.

Grįžęs į Vilnių, dėl savo kilmės tuojau gavo aukštas pareigas: valstybės sekretoriaus, referento, gavo Rožano kleboniją, Varšuvos kanoniją. Vėliau pradėjo eiti Vilniaus katedros klebono ir prelato pareigas. Mirus Vilniaus vyskupui ordinarui Mykolui Jonui Zenkevičiui 1762 m. Ignas Masalskis buvo vienbalsiai Vilniaus kapitulos išrinktas į Vilniaus vyskupo vietą. Jo paskyrimą patvirtino ir popiežius Klemensas XIII. Jis tapo 27-uoju Vilniaus vyskupu ir jis tas pareigas ėjo 32 metus. Nuo to laiko pasireiškė jo istorinė veikla.

Vos tik pradėjęs vyskupauti Ignas Masalskis labai rūpinosi vyskupystės reikalais. Jam rūpėjo ne vien dvasinis, bet ir kasdieninis žmogaus gyvenimas, todėl jis tuojau (1763) su savo pavyskupiu kunigaikščiu Steponu Jonu Giedraičiu išsirengė lankyti parapijų Trakų vaivadijoje. Masalskis rūpestingai rūpinosi diecezijos reikalais. Tam reikalui net paskyrė specialius vizitatorius, kurie turėjo aplankyti parapijas ir aprašyti jų religinę, ekonominę ir etnografinę padėtį. Vizitatoriai taip pat turėjo rinkti medžiagą apie bažnyčių koplyčias, mokyklas, prieglaudas.

Vyskupas norėjo įkurti Vilniaus Vyskupiją. 1764 m. siekė įkurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, kuri būtų nepavaldi Lenkijos Gniezno arkivyskupijai. To reikalavo Respublikos seime. Tą reikalavimą parėmė ne tik Vilniaus, Gardino, Lietuvos Brastos, bet net Smolensko, Rečicos ir kitų sričių atstovai. Pagal tą projektą Vilniaus vyskupystė turėjo būti perkelta į arkivyskupystę, jos arkivyskupas turėtų Lietuvos primo titulą ir būtų pavaldus tiesiogiai popiežiui. Šis projektas nebuvo priimtas. Vėliau tą projektą pakartos Masalskio globotinis Mohilevo arkivyskupas metropolitas Stanislovas Sestrencevičius.

Vyskupas Masalskis rūpinosi ir seminarijos reikalais, jam pasirodė, kad 30 klierikų buvo per mažai tokiai didelei Vilniaus vyskupijai. Todėl jis dar pirmaisiais vyskupavimo metais iš savo dvarų pajamų paskyrė 10 tūkst. auksinių metinę sumą seminarijai, kad būtų galima išlaikyti didesnį klierikų skaičių. Taip pat įvedė seminarijoje prie įprastų dalykų literatūrą, prancūzų kalbą ir Lietuvos istoriją. 1774 m. vyskupas išleidžia naujas taisykles seminarijai. Į naują mokymo programą buvo įtraukta Palestinos geografija, tikslieji mokslai ir architektūros teorija. Vyskupas pats buvo mokytas, domėjosi prancūzų literatūra.

Daug nuveikė Ignas Masalskis švietimo srityje. Panaikinus Jėzuitų ordiną, kuris išlaikė daug Lietuvos ir Lenkijos mokyklų, todėl seimas sprendė kam panaudoti jų turtą. Masalskis seimui pasiūlo įkurti Edukacinę komisiją, šioji komisija rūpintųsi visos valstybės piliečių švietimu. Komisijos pirmininko pareigom būtų renkamas specialus asmuo.1773 m. priimtas sprendimas įkurti Edukacinę komisiją, o jos pirmininku išrenkamas pats vyskupas Ignas Masalskis. Eidamas pirmininko pareigas, jis sumaniai ėmėsi kurti pradžios mokyklų tinklą Lietuvoje. 1773 ir 1781 m .išleidžia ganytojo laiškus, kuriais ragina klebonus rūpintis kiekvienoj parapijoj prie bažnyčios įsteigti mokyklą. 1774 m. Edukacinės komisijos posėdyje pateikia projektą, kuriuo siūlė įsteigti Vilniuje mokytojų seminariją, tai nuspręsta įgyvendinti 1775 m. Taip pat vyskupo iniciatyva buvo įsteigta felčerių mokykla. Masalskio atsikviestas pažįstamas prancūzų gydytojas įkuria akušerių mokyklą ir atidaro gimdyvių skyrių Vilniaus Šv. Roko ligoninėje. Jam buvo pavesta valdyti Lietuvos viešojo auklėjimo fondus. 1777 m. buvo apkaltintas fondo pinigų iššvaistymu. Kaltinimus pareiškė Edukacinės komisijos vizitatorius J. Vybickis, kai aplankė keletą Lietuvos mokyklų ir patikrino švietimo skirtų lėšų panaudojimą.Vizitatorius nustatė, jog 300 lenkiškų zlotų buvo išleista neteisėtai ir nurodė asmenis atsakingus už tą išeikvojimą – Vilniaus kasos direktorių Didinskį ir vyskupo patikėtinį kanauninką Točilovskį. Nepaisant to, Vyskupas, kaip Edukacinės komisijos pirmininkas, prisiėmė atsakomybę ir atlygino išeikvojimus. Po kaltinimų Ignas Masalskis pasitraukė iš Edukacinės komisijos pirmininko pareigų.

Vyskupas mėgo mokslą ir puoselėjo meną .Burdavo apie save mokslo žmones, nelabai paisydamas jų kilmingumo ir turto, rengdavo pokalbius, disputus. Padėjo iškilti architektui Laurynui Gucevičiui, K. Bagužiui, J. Stroinovskiui, M. Karpavičiui ir kt. Šalia religinės ir kultūrinės veiklos Ignas Masalskis rūpinosi kelti ir žmonių gerovę. Ragino taisyti kelius, trobesius, ūkius. Pagal jo sukurtą projektą 1782 m. vyskupas pastatydino Verkių rūmus. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir vyskupas turėjo neigiamų savybių. Jis buvo išdidus, ambicingas ir išlaidus, mėgo prabangą, todėl nereikia stebėtis kodėl Verkių rūmai buvo prabangiai įrengti.

Vienas iš didžiausių vyskupo Igno Masalskio darbų buvo Vilniaus katedros atnaujinimas. Iš senos ir įvairialypės vyskupinės bažnyčios jis pasiryžo padaryti gražų, vieningą ir stilingą kūrinį, Lietuvos sostinės papuošalą. Kad Katedros pastatas būtų geriau matomas iš visu pusių, vyskupas liepė nugriauti šalia stovinčius emeritų namus, vikariatą ir archyvą. Katedros atrestauravimo darbus pavedė savo auklėtiniui Laurynui Gucevičiui. Lėšas Katedros statybai telkė iš savų nuosavų ir vyskupinių dvarų. Tai buvo didelės piniginės sumos. 1792 m. vyskupą ištiko turtinė nesėkmė, jo valdomų turtų vertė buvo mažesnė nei jo skolos. Tai pripažino teismas. Katedros rekonstrukcijos darbus teko nutraukti, nes Masalskis nebeturėjo lėšų atnaujinimui. Nepaisant to, vyskupas stengėsi nenuleisti rankų. Jis tikėjosi išsikapstyti iš skolų ir tęsti Katedros rekonstrukciją. Deja, rekonstrukcijos užbaigti nepavyko. 1794 m. per T.Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu tragiškai nutrūko Igno Masalskio gyvenimas.

Ignas Masalskis ėjo ne vien tik vyskupo pareigas, jis taip didelės įtakos turėjo Lietuvos politiniame gyvenime. Jo politinis kelias buvo stipriai vingiuotas. Tapęs vyskupu ir Masalskių šeimoj vadovaujančiu, jis stengėsi įgyti visuomenėj įtakos ir neapkentė savo konkurentų, nusistatė prieš jo karjerai trukdžiusį etmoną K.Radvilą. Vyskupas skatino savo giminę stoti Čartoriskių pusėn ir veikti su jais kartu prieš Radvilą. Vėliau Masalskis susiginčijo su Lietuvos kancleriu Mykolu Čartoriskiu. Pradeda vyskupas daryti žygius į Petrapilį, tuo norėdamas pakirsti rusų pasitikėjimą Čartoriskiais ir sugriauti jų vykdomas reformas. Įsivėlęs į Kotrynos II intrigas Masalskis tikėjosi tapti prorusiškos partijos vadu, net siūlė rusų ambasadoriui Volkonskiui sudaryti naują konfederaciją, priešišką Baro konfederacijai. 1772 m. rusai šį pasiūlymą atmetė, todėl nusiminęs Masalskis išvyko į Prancūziją, kur viešėjo pusantrų metų. Grįžęs į Lietuvą 1773 – 1775 m. labai reiškėsi seime. Jausdamasis vis svetimesnis ir girdėdamas vis daugiau balsų, smerkiančių 1773 – 1775 m. seimo veikėjus, vyskupas nutaria pasišalinti. Jis grįžta į Vilnių ir 1790 išvyksta į Krokuvą, Vieną, Paryžių, Romą. 1792 m. prisidėjo prie Targovicos konfederacijos ( kitaip vadinama Lenkijos Laisvoji Generalinė konfederacija ) ir kaip senato patarėjas dalyvavo Gardino seime. Varšuvoje, nerimaudamas dėl valstybės saugumo, iš nuosavo turto paskyrė 800 tūkst. auksinių kariam išlaikyti. Pirmasis iš vyskupų sutiko vyskupų valdas – dvarus perleisti už atlyginimą. Torgovicos konfederacija kovojo su 1791 gegužės 3-sios konstitucija. Masalskis nepripažino minėtosios konstitucijos, nes ji visiškai turėjo panaikinti Lietuvos savarankiškumą ir galutinai ją sujungti su Lenkija. Iš pirmo žvilgsnio I. Masalskio prisijungimas prie Torgovicos konfederacijos atrodė kaip valstybės išdavimas. Jungdamiesi prie šio konfederacijos lietuviai naiviai tikėjo, kad tai atstatys politinį tėvynės savarankiškumą. Lietuvos targovicininkai Gardine svarstė ir dvasinius lietuvių reikalus, todėl Masalskiui ir buvo palanki ši konfederacija, kuri norėjo sustiprinti bažnytinę discipliną.

1794 m. Tada Kosciuškos sukilimo metu Masalskis buvo Varšuvoje. Sukilėliai suėmė vyskupą, kuris tuomet buvo pas karalių. Karalius bandė protestuoti sukilėliams, bet jie jo nepaisė ir vyskupą uždarė Briulio rūmuose. Birželio 28 d. naktį siautėjanti sukilėlių minia užpuolė rūmus ir ištempusi suimtuosius pakorė. Vedant suimtuosius karti, juos kankino be pasigailėjimo. Sukilėliai traukdami Masalskį kartuvių link mušė kumščiais taip, kad šalia kartuvių krito jis apalpęs. Atgaivino apalpusį taip pat kumščiais ir pakorė. Tragedija įvyko Varšuvos priemiestyje Krokuvoje priešais Bernardinų bažnyčią. Manoma, kad su juo susidorota, kaip su politiniu veikėju. Nužudę vyskupą, jo politiniai priešai bandė pasiteisinti tuo, kad jis buvęs Rusijos šalininkas ir prisidėjęs prie Torgovicos konfederacijos. Tačiau I.Masalskio požiūrį į Rusiją bei minėtą konfederaciją būtina vertinti kaip jo konkrečias pastangas ano meto sąlygomis gelbėti Lietuvos valstybę nuo galutinio jos sujungimo su Lenkija. I. Masalskio žūties aplinkybės rodo, kad dėl jos kalčiausias 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška. Jis įsakė teisti 1794 m. birželio 28 d. žudynių vykdytojus.Iš 18 teisiamųjų, 17 pakorė. Liko gyvas tik vienas minėtų žudynių organizatorius ir vadovas Kanopa. Jis ne tik liko nenubaustas, bet netrukus ėmė figūruoti kaip Varšuvos sukilimo Tarybos narys. Ši aplinkybė rodo, kad vyskupo I. Masalskio mirtis buvo suplanuota.

Vyskupo Igno Masalskio kūnas 1795 m. buvo parvežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje šalia kitų Vilniaus vyskupų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją