– Šį mūsų pokalbį gal pradėkime nuo to, kokioje padėtyje buvo Lietuvos TSR KGB – lyg ir „vietinė“ slaptoji represinė tarnyba ir – nežinia kokia dalimi – absoliučiai priklausoma nuo Maskvos?

– Negalima pamiršti vieno svarbaus momento: Lietuva buvo ne tik okupuota, bet ir nebuvo atskira valstybė. Taip, formaliai lyg ir buvo, tačiau su labai ribota autonomija, kaip SSRS dalis. Net KGB (liet.VSK) vadovas –KGB/VSK pirmininkas nors jis ir buvo iš taip vadinamų vietinių kadrų, t.y. lietuvis. Tačiau jam į „pagalbą“ visada būdavo atsiųstas jo pavaduotojas iš Maskvos rusas generolas. Taip, kad 100 proc. pasitikėjimo „vietiniais kadrais“ – nors ir Lietuvos TSR KGB, – bet iš Maskvos centrinio KGB nebuvo. Charakteringas pavyzdys su KGB pulkininku ir VRM generolu buvusiu VRM ministru Marijonu Misikoniu. Kas domisi SSRS istorija žino, kad mirus TSKP Generaliniam sekretoriui, SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Leonidui Brežnevui, jo vietą (t.y. faktinio SSRS vadovo) užėmė KGB šefas Jurijus Andropovas. Pastarasis, žinodamas, kokio didžiulio mąsto korupcija klesti VRM sistemoje, pakeitė net buvusį visagalį SSRS VRM ministrą Ščiolokovą, bet ir Respublikų VRM ministrus. Lietuvoje M.Misiukonis iš KGB pradžioje buvo deleguotas į VRM viceministrus, o po to buvusį ministrą S.Lisauską paaukštinus į SSRS VRM viceministrus, jis tapo LTSR VRM ministru.

Ir M.Misiukonis, nors būdamas aukštas KGB karininkas, sąžiningai nuėjo su tais Lietuvos patriotais, kurie buvo už Lietuvos Nepriklausomybę. Tad kalbant apie KGB kadrinius darbuotojus reikia nebūti bolševikais ir nematuoti visų pagal vieną kurpalį. Be to negalima pamiršti, kad net CŽA(tada CŽV) analitiniame vertiniame (man teko skaityti) – kaip ne keista – KGB kadrinius darbuotojus vertino kaip mažiausiai korumpuotus pareigūnus iš visų teisėsaugos sistemos darbuotojų SSRS.

– Ir tikriausiai reikia matyti sąlytį tarp 1990 m. kovo 11 d. ir 1991 m. rugpjūčio įvykių...

– Be abejo: 1990m. Lietuvos AT kovo 11 d. de jure paskelbus atkuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę, de facto tai įvyko tik 1991m. – po žlugusio rugpjūčio pušo Maskvoje. Tik tada mus pradėjo pripažinti kaip valstybę, – ne tik Islandija. O vienintelė ginkluota jėga atkurtoje valstybėje buvo policija, buvusi milicija ir tik kuriama Lietuvos kariuomenė, kuri tuomet dar neturėjo ginklų. Taip kad tuo laikotarpiu mastyti apie kokią tai rimtesnę liustraciją nebuvo nei galimybių, nei to reikėjo. Taip pat dabar jau pamirštama, bet po kruvinų 1991 m. sausio įvykių buvo AT oficialus kreipimasis į VRM ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojus kviečiant būti lojaliems Lietuvos valstybei. Ir su valstybės vardu patikinimu, kad jie nebus persekiojami. Be to nepamirškime, kad ne tik Sąjūdis (kuriame tarp pačių iškiliausių buvo daug TSKP, o vėliau LKP narių) iškovojo Nepriklausomybę. Ją taip pat gan vieningai rėmė ir nuo Maskvos atsiskyrusi Lietuvos komunistų partija(LKP), vėliau tapusi Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP).

– Ir jei tais audringais laikais (bent jau 1990–1991 metais) realiai nebuvo jokių šansų imtis liustracijos, tai Lietuvos TSR KGB kaip tik – priešingai – turėjo laiko panaikinti savo veiklos pėdsakus…

– Kaip minėjau, kadangi Lietuva nebuvo atskira valstybė, o pats realios nepriklausomybės įteisinimo procesas vyko beveik pusantrų metų, vietos KGB turėjo pakankamai laiko išvežti iš Lietuvos KGB visas juos dominančias slaptų bendradarbių bylas. Jie čia paliko tik šiukšles, kad lietuviai tarpusavyje kuo ilgiau pasipeštų. Man būnant Seimo NSGK pirmininku teko domėtis: o kas gi liko dabartiniame Ypatingame archyve? Ten kai kurių veikėjų, kurie akivaizdžiai turėjo reikalų su KGB, net taip vadinamų „kontrolinių“ bylų nelikę. Likusi tik jų dalis. Paaiškinu, kas tai yra. Tai bylos, kurias KGB vedė, skiriant žmogų į kiek nors aukštesnes pareigas (turint mintyse jį kompromituojanti informacija bei informacija apie tuos, kurie vykdavo į užsienio komandiruotes ar kaip turistai). Tad norint atlikti rimtą liustraciją, nebuvo objektyvios medžiagos su kuo ją atlikti. Vietos KGB net paliko čia eilę sufalsifikuotų pseuodo „žurnalų“ ar „pažymų“, kad galima būtų mesti šešėlį ant tokių mūsų iškilių ir dorų asmenybių kaip kardinolas V.Sladkevičius, S.Sondeckis ar D.Banionis.

Arba – kodėl niekas nekalba apie tai, o kur dingo KGB turėti konspiraciniai butai? Juk tai buvo gan brangus turtas ir jis legaliai nebuvo nurodytas, kad priklauso KGB. Jis buvo „užrašytas“ konkrečių asmenų vardai bei pavardėmis. Be to, buvo didžiulė armija slaptos agentūros tiek KGB, tiek GRU. Jos niekas neišaiškino ir negalėjo išaiškinti, nes, kaip taisyklė, dalis agentų buvo žinomi tik vienam konkrečiam juo ir kuruojančiam KGB darbuotojui. Man vienas garsus verslininkas (dabar jau miręs), pasakojo, kad jo įmonės vindikacijos tarnyboje geriausiai darbuojasi buvęs KGB majoras. Ir mes pokalbyje priėjome išvados, kad jam taip gerai sekasi todėl, kad jis naudojasi savo senų agentų paslaugomis. Tik profilis pasikeitė. O kiek tokių majorų ar kapitonų dirbo ar tebedirba versle ir kiek jie savo agentų turėjo bei tebeturi?

– O kas gi nenorėjo liustracijos atgimusioje Lietuvoje?

– Jos nenorėjo daug kas, bet ne visuomet tie, į kuriuos anksčiau ir dabar bandoma rodyti pirštais. Aukštesnio rango partiniai ar komjaunimo darbuotojai, kaip taisyklė, nebuvo KGB agentai, nes juos buvo uždrausta verbuoti. Tai įvyko dar 1956 metais, SSRS vadovui N.Chruščiovui pasmerkus stalinizmą. Buvo slaptas TSKP Centro Komiteto ir Ministrų Tarybos nutarimas, draudžiantis KGB verbuoti partinę ir komjaunuolišką taip vadinamą „nomenklatūrą“. Taip, kad A.Brazauskas, tikrai žinau, liustracijos nebijojo. Taigi, tai buvo padaryta sąmoningai, kad KGB būtų kontroliuojama partijos, o ne atvirkščiai. Dabar gi Lietuvoje kartais susidaro įspūdis, kad mūsų specialiosios tarnybos kontroliuoja parlamentą, kuris (blogas jis ar geras) pagal LR Konstituciją yra aukščiausia valstybės valdžia.

Be to, jau anksčiau esu minėjęs, kad liustracijos nenorėjo ir jos vengė pats V.Lansbergis, o vėliau ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Liustracijos sąmoningai vengė ir aktyvus KGB rezervas. Vėl lietuviškas paradoksas: buvęs VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius 1989m (kai buvo patys istorinio virsmo metai, jis tapo KGB rezervo leitenantu). O užsienio reikalų ministras Antanas Valionis – net KGB rezervo kapitonu. Ar galėjo liustracijos siekti buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, kurio tėtis buvo kadrinis KGB pulkininkas? Tad ši tradicija ir dabar vis dar gaji. Štai dabartinės Seimo pirmininkės tėtis – irgi buvo KGB rezervistas. Nors sakoma, kad vaikai už tėvus neatsako, bet pastaruoju metu akivaizdžiai matosi žmonių, turėjusių ryšių su taip vadinama „kontora“, atžalų siekis politinės karjeros. Ir kažkodėl niekas – nei politikai, nei politologai – neįvardija viešai žinomų pono V.Upsaskicho ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Vienintelis tai tik 2006 m. (yra išlikę TV įrašai) padarė A.Paulauskas, kada jį Darbo partijos balsais išmetė iš Seimo pirmininko posto...

Tad apibendrinu to meto situacijos pasekmes: skaidri liustracija Lietuvoje pirmaisiais Nepriklausomybės metais (kai ją ir reikėjo atlikti), deja, buvo neįmanoma. Laimei, mes atkūrėme valstybės Nepriklausomybę, pasinaudodami istorine galimybe, paskelbus M.Gorbačiovui „pertvarką“ ir „viešumą“. To dėka imperijoje prasidėjo akivaizdus chaosas, Lietuvoje susikūrė Sąjūdis ir pakilo Tauta. Bet tuo pat metu KGB ir GRU turėjo pakankamai laiko ir pajėgumų, kad infiltruotų į atsikuriančios valstybės institucijas „savus“ arba pažeidžiamus asmenis, kurie viena kalba, o kitką daro. Tik vienas pavyzdys: kodėl oficialiai įvardijamas Lietuvos patriotu Nr.1 V.Landsbergis taip nuoširdžiai rėmė ir remia buvusią Prezidentę Dalią Grybauskitę, kuri ir po kovo 11d. dar kurį laiką ištikimai tarnavo Maskvos valdžiai? Ir kodėl niekas net nesiaiškino: o ką ji veikė viename iš Leningrado universitetų net 8 metus, kai mokslai tetruko 5 metus? Ir kur dingsta tie 3 metai?

– Ar iki 1990 metų kovo 11 d. Lietuvos TSR KGB informuodavo LKP apie situaciją visuomenėje?

– Suprantama, kad apie Sąjūdį minėtos partijos vadovai informaciją nuolat gaudavo. Be to, ir pačiame Sąjūdyje atvirai veikė ir nemažai TSKP narių, paminėsiu tik keletą: Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas, Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis, Bronius Genzelis, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba, Bronius Kuzmickas, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Jokūbas Minkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Vytautas Petkevičius, Kazimiera Prunskienė, Raimundas Rajeckas. Ir jų buvo daugiau nei pusė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių. Dauguma to meto iškilių žmonių buvo tos vienintelės legaliai veikusios „visagalės“ partijos nariai. O štai slapti KGB informatoriai – jie kaip tik rečiau buvo šios partijos nariais. KGB taip elgėsi sąmoningai, girdi, tokiais daugiau pasitikės nepritariantys sovietiniai sistemai. Tačiau problema atsirado tuomet, kai į Sąjūdį prilindo neskaidrių biografijų atstovai. Ir kas galėtų paneigti, kad tai buvo to pačio KGB parinkti ir „prastumti“ veikėjai?

– Jūs paminėjote KGB konspiracinius butus; o kur dar automobiliai, aibė įrangos, įvairios technikos? patalpos ir t.t. Tad ar kas nors bandė visa tai inventorizuoti – kas perimta, o kas – prarasta?

– Taip, su tuo KGB turtu buvo aibė problemų. Pvz., oficialiai niekur nefigūravo mano minėti KGB konspiraciniai butai, tad jų kiekio niekas nežinojo ir atsekti negalėjo. O po 1991 m. rugpjūčio įvykių Maskvoje Lietuvoje ėmė lįsti įdomios istorijos: vienas kitas „įdomus“ veikėjas, jokių aukštų pareigų prie sovietų neturėjęs, pardavė kelis puikius butus Gedimino prospekte; arba – keli vertingi pastatai sostinės Maironio gatvėje staiga tapo privatūs. Ir tokių atvejų būta nemažai. Bet kai KGB išsilakstė (ar oficialiai Lietuvos Vyriausybės buvo uždaryta), jų likusį legalų turtą perėmė Lietuvos valstybė, – kaip ir komunistų partijos turtą. Tai, visų pirma, buvęs centrinis KGB pastatas, kur dabar Genocido centras su muziejumi ir Vilniaus apygardos teismas. Žalgirio gatvėje buvusi KGB poliklinika – dabar stomatologijos centras. Beje, man dirbant B.Lubio vadovaujamojoje Vyriausybėje ministru, pasisekė neblogai privatizuoti KGB poilsinę Palangoje, o už tas lėšas atstatyti uragano „Anatolijus“ sugriautą Palangos tiltą. O buvusiame KGB garaže dabar įsikūręs Prezidentūros garažas. Bet nemažai KGB turto tiesiog „ištirpo“, – kaip įprasta Lietuvoje.

– Kodėl Lietuvoje vienu metu buvo vykdyta tikra KGB agentų medžioklė, kai tuo tarpu KGB kadriniai darbuotojai – kurie tardė, sekė, kurpė bylas, kuravo tuos pačius agentus ir t.t. – nuo pat 1990 metų iki pat dabar kuo gražiausiai liko „už kadro“?

– Buvo iškeltos kelios baudžiamosios bylos nukaršusiems (seniems) žemo rango buvusiems NKVD/KGB smogikams. O visi vajai dėl slaptų KGB bendradarbių, KGB rezervistų, bei laikas nuo laiko į viešumą išmetamų lyg tai slaptiems KGB bendradarbiams priskiriamų kažkokių neaiškių popiergalių yra ne kas kita, o tik garo nuleidimas patikliai tautai. Žiūrėkite, va kaip mes kovojame... Deja, bet faktas: praktiškai visi buvę aukšti (ir nelabai) KGB pareigūnai labai komfortabiliai gyvena arba gyveno (išeina Anapilin pagal amžių) ir niekas jų atžvilgiu iš mūsų valstybės pusės nesiruošia imtis jokių represinių priemonių. O tų kadrinių KGB darbuotojų jau paaugę vaikai gana sėkmingai skinasi kelią į aukščiausius mūsų valstybės postus arba patarinėja ne visai patyrusiems politikams.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)