Neįtikėtinos karo istorijos: kaip tas pats korėjietis kariavo už japonus, sovietus ir nacius

Karas atskleidžia keisčiausias žmogaus savybes ir priverčia elgtis, sakykime, įvairiai. Jeigu įsivaizduojame pabėgimą iš priešo nelaisvės, tikriausiai galvojame apie tunelį, sargybinius su šunimis ir vėlesnes gaudynes (apie tai kiek rašiau –Operacija „Kiebitz“. Nesėkmingas nacių povandenininkų vadavimas), jeigu mąstysime apie neapykantą priešui, verta prisiminti apie profesionalių kariškių norą su jais susikauti (Išdavikai, didvyriai ar aukos? Kariai, kovoję už nacistinę Vokietiją).

Šioje vietoje reikėtų atskirti karo euforiją, kuri buvo būdinga seniai kariavusioms tautoms konflikto pradžioje (Australijoje, I-ojo Pasaulinio karo verbavimo punktuose ir agitaciniuose leidiniuose dažnai galima buvo išvysti šūkį „Stok savanoriu! Tai bus didžiausias tavo kartos nuotykis!“) ir jausmą, kuomet netekęs savo draugų ar artimųjų tu nori vieno – pasiųsti kuo daugiau priešų į kitą pasaulį. Abu jausmai vienas kitam netrukdo, todėl šį kartą – apie skirtingų žmonių nuotykius karo laukuose.