Ne išimtis buvo ir 16-oji Lietuviškoji divizija. 1942 m. pradžioje Rusijos gilumoje suformuotoje 16-oje divizijoje daugelis vyresniųjų karininkų ir politinių darbuotojų, palikę šeimas už tūkstančių kilometrų ir atsidūrę fronte neilgai buvo vieniši; mikliai atsirasdavo kokia paslaugi komjaunuolė, kuri ir paguosdavo, ir palinksmindavo, o nakčia į guolį įslinkdavo. Juo karas tęsėsi ilgiau, tuo labiau merginos veržėsi į frontą. Užnugaryje buvo badas, reikėjo sunkiai dirbti gamyklose, kolūkiuose, už neišėjimą į darbą grėsdavo teismas ir lageris, o fronte maitinimas garantuotas o gal ir labiau pasiseks. Anais laikais tokios moterys buvo vadinamos visiems suprantamu rusišku žodžiu, kurio lietuviškas atitikmuo yra šliundra. Bet fronto šliundros skyrėsi nuo užnugario kolegių tuo, jog su paprastais kareiviais jos nesusidėdavo, žiūrėjo į antpečius, kiek juose žvaigždučių. Tai užtikrindavo saugesnį ir sotesnį gyvenimą fronte. Apie šį reiškinį bei kitas fronto aktualijas galime perskaityti prieš dvejus metus išleistoje karo žurnalisto Vytauto Voverio (1951–2020) knygoje „Šventasis karas“.
Bibliografinė retenybė
Nors „Šventasis karas“ visai naujas leidinys, tačiau jis tapęs kone bibliografine retenybe. Tai lėmė nedidelis, tik 400 egzempliorių tiražas. Be to, įsigyti knygą galima tik viename šalies knygynų, o ir ne visos bibliotekos ją yra įsigijusios.
Atrodo, nepriklausomoje Lietuvoje, kur žodžio laisvę garantuoja Konstitucija, leidžiamos pačios įvairiausios knygos, tačiau šios nesiryžo leisti net kelios garsios šalies leidyklos. Kodėl? Autoriaus jau nebepaklausime, nes lygiai prieš metus, po sunkios ligos Vytautas Voveris mus paliko.
„Šventasis karas“ išleisti pasiryžo Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido artimųjų sąjunga. Sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas DELFI patvirtino, kad knygai sunkiai sekėsi skintis kelią pas skaitytojus. „Vytautas Voveris medžiagą knygai rinko labai ilgai. Sėdėjo archyvuose, bendravo su likusiais gyvais divizijos kariais ir karininkais. Iš pradžių su rankraščiu kreipėsi į vieną leidyklą Kaune. Ten jam patarė knygą trumpinti. Nesutikęs su tokiu pasiūlymu autorius nuvažiavo į Vilniaus leidyklą „Tyto Alba“. Šios leidyklos vadovė Jolita Varanavičienė pripažino, kad „Šventasis karas“ yra puiki knyga, tačiau išleisti ir ji atsisakė. Esą, knygą išspausdinus vos ne dėl kiekvieno puslapio gali tekti bylinėtis teisme,“ – prisiminė V. Zabielskas.
Knygos „Šventasis karas“ leidėju būti atsisakė ir Krašto apsaugos ministerija. Nors V. Voveris buvo dimisijos kapitonas, ilgametis Krašto apsaugos savanorių pajėgų periodinio leidinio „Savanorio“ redaktorius, net kelių knygų, susijusių su Lietuvos kariuomene, autorius.
Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento Visuomenės informavimo skyriaus atsakyme rašoma: „Knygų leidyba nėra pagrindinė Krašto apsaugos ministerijos funkcija, o išleidžiami pavieniai leidiniai yra reprezentacinės paskirties, nedidelio tiražo ir nėra platinami nei šalies knygynuose, nei kitose prekybos vietose(...)
2017 m. Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga buvo pateikusi Krašto apsaugos ministerijai paraišką vykdyti programą „Vytauto Voverio knyga „Šventasis karas“. Tais metais iš viso buvo gautos 88 skirtingos paraiškos. Po atrankos proceso, iš dalies finansuoti pagal šalies saugumo ir gynybos prioritetus bei poreikius Komisija atrinko 25 programas. V. Voverio knyga „Šventasis karas“ nebuvo atrinkta.“
„Tai leidėju tapo mūsų asociacija. Aš paklausiau Vytauto, ar jis bijo teismų. Atsakė, kad ne. Tai ir išleidome. Dėl ribotų galimybių ir tiražas jos nedidelis – 400 egzempliorių. Tačiau, vos išspausdinta, susidomėjimo knyga „Šventasis karas“ sulaukė nemenko. Paskui jis sumažėjo“, – prisipažino V. Zabielskas.
Jis spėjo, kad kai ką galėjo įbauginti knygoje plėtojama ir divizijoje tarnavusių žydų tema.
„Žydiškiausia“ divizija Raudonojoje armijoje
Ne paslaptis, jog 16-tąją Lietuviškąją diviziją tik sąlyginai buvo galima vadinti lietuviškąja, nes pagal joje esančių žydų tautybės kovotojų kiekį tai buvo pati žydiškiausia divizija visoje Raudonojoje armijoje. Net 13 proc. karininkų ir 34,2 proc. kareivių koviniuose daliniuose buvo žydų tautybės. 1943 m. sausio 1 d. duomenimis, iš 10 250 divizijos kareivių ir karininkų apie 7000 buvo lietuviai ar Lietuvos gyventojai, daugiausiai žydai. O pačią diviziją sudarė 3720 lietuvių, 3064 rusai, 2973 žydai ir 492 kitų tautybių žmonės.
„Galbūt ta tiesa daug kam ir užkliuvo, nes knygoje atvirai parodyta žydų kovotojų jų veikla divizijoje: kiek jų ten buvo, ką jie ten veikė, kaip buvo persekiojami lietuviai, kurie buvo prievarta ar apgaule įtraukti į kovotojų gretas“, – pasakojo V. Zabielskas.
Į diviziją, tiksliau – jos užnugario tarnybas, plūdo įvairūs lengvos duonos ieškantys represinių struktūrų atstovai: NKVD darbuotojai bei jų informatoriai, taip pat partiniai veikėjai ir lagerių kaliniai, kuriems tai buvo vienintelė proga pavalgyti ir, galbūt, išlikti gyviems.
1944 m. vasarą divizijai atžygiavus į Lietuvą jos gretos buvo papildytos mūsų šalyje sugaudytais naujokais. Karių skaičius nuo 4723 padidėjo iki 7260. Lietuvių nuošimtis nuo 31,2 pakilo iki 48,9. Toliau jis tik didėjo ir karo pabaigoje pasiekė net 68,4 proc. Tiesa, karininkų lietuvių divizijoje mažėjo. Juos keitė rusakalbiai, kurie su savo kariais bendraudavo per vertėjus!
Pelnyti ir nepelnyti apdovanojimai
Tačiau grįžkime prie straipsnio pradžioje anonsuotos temos.
1943 m. vasarą divizijai sėkmingai puolant padaugėjo apdovanojimų, o kartu ir įvairiausių kalbų, svarstymų, aptarinėjimų: šitas apdovanotas pelnytai, o va tas – visai be reikalo.
V. Voveris knygoje „Šventasis karas“ rašė, kad apdovanojimus gaudavo ne tik kovinių dalinių kariai, bet ir užnugario, politinio skyriaus didvyriai, sandėlininkai, štabų raštininkai.
„Medalius „Už kovinius nuopelnus“ gavo atskirosios chemijos kuopos raštininkas puskarininkis Romas Barškietis, vėliau tapęs Paleckio adjutantu, administracijos leitenantas Chaimas Gamzė (po karo – enkavedistas Lietuvoje), administracijos puskarininkis Jankelis Kravecas (V. Motiekos pulkas), administracijos jaunesnysis leitenantas Giršas Kalkas, administracijos leitenantas Solomonai Zimanai (po karo – enkavedistas Lietuvoje) ir trys administracijos viršilos – Leiba Rozenfeldas, Dovydas Truchna bei Izraelis Moskovičius. Pastarieji trys dėliojo popierėlius A. Šurkaus pulke, be Jacovskio, medalį „Už kovinius nuopelnus“ gavo ir „Smeršo“ sekretorius Jeremijus Celkovas.
Tokie, kaip Kalkas, Gamzė, neprapuldavo jokiomis aplinkybėmis, net kare sugebėdavo susirasti saugų ir patogų plyšelį, o progai pasitaikius perropodavo į didesnį ir dar saugesnį plyšį (iš kuopos raštinės į divizijos štabą); tuo jie ir skyrėsi nuo šimtų paprastų Lietuvos žydų, miestelių amatininkų ir vertelgų, karo pradžioje bėgusių nuo hitlerininkų, atsidūrusių divizijoje ir žuvusių prie Aleksejevkos ir čia, Kursko lanke,“ – rašoma knygoje „Šventasis karas“.
Medaliai – sugulovėms
Nepraleido autorius ir jau straipsnio pradžios minėtos meilužių apdovanojimo temos. Esą visa divizija šaipėsi, kai sužinojo pulkininko Jono Žiburkaus norą užkabinti medalį ant savo sugulovės Cilės Mozelienės dar ne visai nuvytusios krūtinės.
Kaip įrodymą autorius pateikė ir Lietuvos komunistų partijos CK įgaliotinio divizijoje Mykolo Junčo-Kučinsko laiško Antanui Sniečkui ištrauką:
„Mozelienė Cilė apdovanota Žiburkaus. Dėl šio apdovanojimo visi juokiasi, sako, kokią drąsą ji parodė, gal tik tokią, kad vykdė PPŽ pareigas. Žiburkus sakė, kad ji jam nešioja į stebėjimo punktą valgyti ir tokiu būdu demonstruoja drąsą.“
Tuo pačiu V. Voveris nepraleidžia progos priminti ir divizijos vado pavaduotojo politiniams reikalams Jono Macijausko, didžiausio intriganto, girtuoklio ir paleistuvio ketinimo taip pat ir savąją sugulovę pamaloninti medaliu.
„Kuo ji prastesnė už Cilę? – o kad nebūtų pavydo, tai duoti medalius ir Karvelį bei Urbšą aptarnaujančioms; bet čia užsispyrė it ožys divizijos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas majoras Petras Sargelis: „Tokio dokumento aš nepasirašysiu!“ Ir nepasirašė.
J. Macijauskas supyko, o vėliau visiems ėmė aiškinti, kad tik jo partinio principingumo bei budrumo dėka tos niekuo nepasižymėjusios moteriškės išvengė gėdos – nepelnytų kovinių apdovanojimų. Ir pradėjo aiškintis: o kodėl ligšiol neapdovanoti pulkų agitatoriai Abramavičius, Levitacas ir Bermanas? Juk tai jų ugningo, uždegančio žodžio dėka divizijos kariai taip narsiai kaunasi. Macijauskas atidžiai sekė, kad jeigu apdovanojamas dalinio vadas, tai būtinai kokį nors ordiną ar medalį turi gauti ir jo pavaduotojas politiniams reikalams.“
1943 metų pabaigoje divizijos tribunolo pirmininkas Stasiulis parašė platų ir išsamų skundą Sniečkui apie divizijos vadų moralinį palaidumą. Pačiu didžiausiu ištvirkėliu Stasiulis laikė patį Macijauską, kuris, vos atvykęs į diviziją, iškart susirado paslaugią komjaunuolę, ir viskas baigėsi tuo, kad divizijai stovint Tulos apylinkėse mergužėlę teko išsiųsti į namučius, gimdyti. Tuloje jam buvo surasta vietinė rusė.
Divizijos veteranai teigė, kad sugulovės neturėjo tik 167-ojo pulko vadas Motieka, ir už tai kareiviai jį gerbė. Vladas Motieka (1903–1975), Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas leitenantas, kariuomenės štabo mobilizacijos skyriaus viršininkas. Lietuvos kariuomenę po okupacijos pavertus 29-uoju teritoriniu korpusu, buvo paskirtas ryšių viršininkas.
Ištrauka iš V. Voverio knygos „Šventasis karas“:
„Meilužes divizijoje turėjo visi vadai. Lietuvių divizija šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyrė nuo kitų Raudonosios armijos junginių. Vyrą Lietuvoje palikusią Cilę Mozelienę priglaudė divizijos artilerijos viršininkas Jonas Žiburkus. Linksma, supratinga bei gudri moteriškė jo jau nepaleido, kol netapo Žiburkiene. Neatsiliko nė divizijos inžinerijos viršininkas pulkininkas Bronius Gertus, Lietuvoje palikęs žmoną ir tris vaikus, vyras visiškai ne jaunas.
Ne visoms taip gerai sekėsi. Antai Pranė Likauskaitė, Antalieptės valsčiaus komjaunuolė, karo pradžioje su kitais aktyvistais nuo galimo valsčiaus gyventojų keršto sprukusį j Rusiją, atsidūrė divizijoje ir triūsė Keselio pulko skalbykloje. Tikėdamasi išsigelbėti nuo skurdo ir juodo vargo, susidėjo su 1-ojo bataliono vadu kapitonu Petru Belanu, ukrainiečiu. Karšta meilė pasibaigė, kuo ir turėjo pasibaigti – komjaunuolė pagimdė dukterį. Pranutė: Petia, Petenka!.., o Petenka nė iš tolo: Ar aš vienas su tavim gulėjau!..
Žydžių divizijoje tarnavo daugiau nei lietuvių, tačiau štai Keselio pulko skalbykloje kartu su Likauskaitė dar dirbo Konstancija Vasiliauskienė, Marė Martinkaitė, seserys Ona ir Julija Kairytės, o žydaičių tik trys – Lėja Brauzaitė, Feiga Galperinaitė ir Liuba Gruzdaitė; jos sugebėdavo patekti j štabus, politinius skyrius, blogiausiu atveju atsidurdavo sanitarijos batalione ar kuopose, įsitaisydavo virėjomis. Lietuvėms ne taip gerai sekdavosi, o kai kurioms visai nesisekdavo. Neaišku, kuriems galams spruko į Rusiją seserys Kairytės, bet ir čia joms klostėsi prastai. Pradžioje viskas gražu: atsidūrė Pereslavlyje, kur kūrėsi lietuvių tautiniai ansambliai: bet į tuos ansamblius veržte veržėsi ne tik muzikantai žydai, bet ir narsieji komjaunuoliai iš divizijos – Vacys Reimeris, Kostas Navickas ir panašūs, o ansambliai ne guminiai, etatai riboti, todėl vyko įnirtinga kova už išlikimą. Kairytėms nepasisekė, ir jos iškeliavo į diviziją. Beje, pulkuose nebuvo skalbėjų etatų, todėl ir Likauskaitė, ir Kairytės, ir kitos skalbėjos oficialiai laikytos transporto kuopos arklininkėmis.
Aukštesnis lygis – štabų ir politinių skyrių raštininkės, tačiau ir ten jų perteklius. Išeitį surasdavo paprastą. Tarkim, komjaunuolė Chosė Fridlenderytė oficialiai tarnauja Surluus pulke eiline pėstininke, o iš tikrųjų divizijos politiniame skyriuje išrašinėja partinius ir komjaunimo dokumentus ir laikosi ten tvirtai, iki pat karo pabaigos. Chosę globojo jos brolis Kalmanas, Komjaunuolis nuo 1937 metų, vadinasi, pogrindininkas revoliucionierius. Keturiasdešimtaisiais jį pasiuntė į Vilniaus pėstininkų mokyklą, Šurkaus pulke vadovavo kulkosvaidžių būriui: vadovavo neblogai, prie Aleksejevkos sužeistas. Matydamas sesers vargus, Kalmanas paprašė kitų revoliucionierių pagalbos, ir jie padėjo. Pasveikęs būrio vadas pateko į Motiekos pulką vadovauti kulkosvaidžių kuopai. Po mūšių Kursko lanke Fridlenderis nusprendė, kad jau užtektinai prisikariavo, seserimi pasirūpino, reikia ir apie save pagalvoti. Iškeliavo į rezervą, ten ir pergalės saliutų sulaukė. Seserys Kairytės tokių globėjų neturėjo, o kapitonas Belanas Likauskaitės vilčių nepateisino, pasirodė esąs paprasčiausias apgavikas.
Divizijoje nuolatos tarnavo apie du šimtus moterų, o atsargos batalione buvo atskiras moterų būrys. Gydytojos, seselės, sanitarės, ryšininkės, virėjos. (Gydytojos ir felčerės turėjo karininkų laipsnius, sužeistas gali patekti į jų rankas, todėl su jomis elgtasi pagarbiau). Didžiausios nelaimėlės atsidūrė koviniuose padaliniuose, propagandiniais tikslais paverstos kulkosvaidininkėmis, net artilerininkimis, Bebaimė kulkosvaidininkė Danutė Stanelienė apdovanota visų trijų laipsnių Šlovės ordinu! Įsivaizduokime moterį, mūšyje velkančią sunkųjį Maksimo kulkosvaidį! Jos šlovė sukurta politinio skyriaus raitininkų, kurie akyse to kulkosvaidžio nematė ir net neįsivaizdavo, kiek jis sveria. Macijauskas pradžioje didvyre kulkosvaidininke ketino padaryti panevėžietę komjaunuolę Eleną Sergejevaitę, bet paaiškėjo, kad ji mūšyje labai išsigando ir pasislėpė. Be to, ir Sniečkus nurodė, kad reikalinga nedviprasmiška lietuviška pavardė. Macijauskas surado lietuvišką pavardę.
Moterų užteko vadams, pradedant divizijos vadu ir baigiant batalionų vadais. Divizijos veteranai teigia, kad sugulovės neturėjo 167-ojo pulko vadas Motieka, ir už tai kareiviai jį gerbė. Motiekos pulko 120 mm minosvaidžių baterijos vadas kapitonas Lachmanecaspulko vado pavyzdžiu nesekė; moterį, Lietuvos rusę, įsigijo ir atvirai su ja glamonėdavosi baterijos akivaizdoje. Kareiviai jautė panieką šliundrai, tačiau buvo priversti pataikauti. Atsilygindavo, kai baterijai tekdavo skubiai keisti dislokacijos vietą. Į studebekerį užmiršdavo pakrauti panelės daiktus arba, aptikę juos jau mašinoje, stengdavosi važiuojant išmėtyti. Greitai kapitono sugulovė tapo nėščia, ir baterijos džiaugsmui ją išsiuntė į atsargos batalioną.
Žydės niekuo nesiskyrė nuo rusių ar lietuvių – lygiai taip pat ieškojo vyrų globos, kad galėtų išgyventi fronte, tačiau ieškojo ne bet kokių, pirmų pasitaikiusių vyrų, o savų, tautiečių. Žiburkus čia išimtis, jis – pulkininkas, vėliau tapęs generolu. 26 žydaitės divizijoje sukūrė Šeimas ir visos ištekėjo tik už žydų. Mėlynakės lietuvaitės tokių skrupulų neturėjo; joms tas pats – lietuvis, rusas, ar koks Kaukazo aviganis...
Atleistas iš divizijos vado pareigų Baltušis išvyko į Maskvą. Savąją papachą pasiėmė, o sugulovę paliko, nes Maskvoje jo laukė teisėta šeima. Baltušio palikimas atiteko naujajam štabo viršininkui pulkininkui Urbšui.
Išvykdamas iš divizijos pulkininkas Žiburkus nesugebėjo atsikratyti narsiosios Cilės, teko vežtis su savimi. Jį pakeitęs papulkininkis Petronis į divizijos štabą atsitempė ir savo žmoną, su kuria atvirai gyveno artilerijos pulke. Lietuvoje Petronio laukė tikroji žmona Elena, maža dar dukrelė Danutė, ir jis sugrįžo!
Kai Karvelį paskyrė divizijos vadu, Macijauskas labai susirūpino, kad generolas neturi jokios sugulovės, nors Balachnoje gyveno su viena ruse. Jeigu jis neištvirkaus, tai ir kitiems neleis! Gavęs ordiną, divizijos vado pavaduotojas užnugariui majoras Maslovas surengė išgertuves. Macijauskas savo mergaitei liepė pakviesti iš sanitarijos bataliono šviesiaplaukę Reginą Petravičiūtę, simpatišką, bet labai pasileidusią, anot Stasiulio. Macijauskas ją jau spėjo įsidėmėti, nors į diviziją šita gražuolė atvyko visai neseniai. Ją pamatęs Urbšas iškart ėmė rėžti sparną, bet Macijauskas buvo akylas ir pasistengė, kad po išgertuvių Regina atsidurtų generolo mašinoje. Po to jinai jau kiekvieną naktį išeidavo iš sanitarijos bataliono į vadavietę, pradėjo įžūliai elgtis, ir jos tiesioginis viršininkas majoras Mejeris Sobolis nubaudė: paskyrė net penkis kartus į tarnybą be eilės. Regina pasiskundė generolui, ir Karvelis privertė majorą nuobaudą panaikinti. Visi suprato, kad dabar šita panelė galės elgtis, kaip tik jai šaus į galvą.
Stasiulis skundėsi, kad visos šitos moterys, tapusios sugulovėmis, divizijoje absoliučiai nieko neveikia, tik tenkina vadų seksualinius poreikius, elgiasi labai įžūliai, žinodamos, kad niekas negali jų sudrausminti ir nubausti. Sudrausminti galėjo tik Sniečkus, ir ne žygio žmonas, o pirmiausia jų vyrus. Laukdamas atvykstančio Sniečkaus, Karvelis išsiuntė tą Reginą kuo toliau iš akių, niekas net nežinojo kur, o Macijauskas nusprendė Sniečkų apmulkinti: pasiuntė savąją žmoną į sanitarijos batalioną, o pirmajam sekretoriui išvykus, vėl parsitempė. Žygio žmonomis rūpinosi majoras Maslovas ir jo padėjėjas – maitinimo ir pašarų tiekimo skyriaus viršininkas kapitonas Vladas Augustinaitis. Turi gi jos būti tvarkingai aprengtos, švarios ir sočios!
Garsas apie lietuvių divizijos šliundras ėmė plisti net už divizijos ribų. Atvyko pulkininkas iš korpo štabo ir įsakė Maslovui:
– Parodyk savo kurvas! Aš vieną korpo vadui parinksiu...
Stasiulis atidžiai perskaitė, ką parašęs, ir liko patenkintas: idėjinio, principingo komunisto pareiga atlikta; prisiminė savo žmoną Mariją, pasenusią, gyvenimo išvargintą, besveikatę, ir švelniai pašaukė:
– Ateik, Mašenka...
Ne Mariją kvietė, ji toli; pasikvietė tribunolo sekretorę Arolianskaitę...
Dvidešimtmetės komjaunuolės Jelizavetos Fartyševaitės iš Zarasų apskrities Degučių valsčiaus pareigos – Keselio pulko 4-osios kuopos raudonarmietė. Panaudojama pagal poreikius. Prie Aleksejevkos buvo 2-ojo bataliono vado Povilo Bicono sugulovė, bet pavasariop atsidūrė komendantiniam būryje, nes bataliono vadui ji paprasčiausiai atsibodo. Divizijos štabo administracijos-ūkio dalies viršininkas jaunesnysis leitenantas Albertas Kleinas pasiūlė apdovanoti už narsumą savo kontorėlės raštininko padėjėją eilinę Jevgeniją Sapožnikovą. Septyniolikmetė komjaunuolė tikrai narsi: nenorėdama sunkiai dirbti užfrontėje ir badmiriauti, pasiprašė j frontą ir ten pateko. Albertas Markovičius dvidešimčia metų vyresnis, bet negi su eiliniais kareiviais prasidėsi...
Pačioje karo pabaigoje 167-ojo pulko 3-iojo bataliono vado pavaduotojas kapitonas Vincas Ragauskas savo dienoraštyje užrašė:
„Moteriškių čia, priekinėje riboje, beveik nėra, o jeigu kokia pasitaiko, tuojau ją kas nors iš pulko Štabo karininkų užangažuoja... Bataliono ūkio būryje yra pora, bet ir tos jau labai smarkiai „BU“.
(Byvšyje v upotreblenii.) Žodžiu, nusivalkiojusios, į kurias net kareiviai nebežiūri.“
