Ne veltui tiek daug apibūdinimų paminėjau, nes iki pat šių dienų buvo visa eilė karų, kuriems bent vienas iš epitetų tiktų, tačiau... žydų valstybė niekur nesiruošė „dingti“ ir net labai užsispyrusiems jos priešams ateina supratimas, kad teks gyventi kaimyniškai. Ateityje. O kol kas konfliktas užgesti neketina, todėl papasakosiu jums apie vieną iš karų – „Sekinimo karą“, įvykusį XX-ojo amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje.
Kai sutriuškinti „6 dienų kare“ Jordanijos, Egipto, Sirijos ir Irako lyderiai kaip reikiant pagalvojo, buvo prieita išvados, kad karo nuostolius galima padengti „draugų iš Sovietų Sąjungos dėka“ (technika ir patarėjais), gyvosios jėgos resursų – nors vežimu vežk, nutarta nieko nelaukti ir pamokyti „užsispyrusius sionistus“. Nepraėjus net keleriems metams po pralaimėjimo, Egipto armija jau veržėsi į mūšį. Suprantama, reikia būti atsargiam, bet... jeigu viską daryti metodiškai, sekinti priešą, sukelti jam tiesiog fiziškai nepakeliamus ekonominius sunkumus nesibaigiančia įtampa, mobilizacijomis ir tokiomis „smulkiomis niekšybėmis“ kaip artilerijos apšaudymai? Kiek ten to Izraelio, palūžta net stipriausi. Maždaug taip galvojo Egipto Prezidentas G. A. Nasseras burdamas „senų gerų draugų“ koaliciją prieš Izraelį.
Gerai pagalvojus, planas galėjo pavykti – kas liks iš ekonomikos, jei keli šimtai tūkstančių pačių darbingiausių, talentingiausių žmonių bus pašaukti į kariuomenę ir tai tęsis mėnesius? 1968-aisiais metais Izraelis, pagal gyventojų skaičių buvo dabartinės Lietuvos kopija – maždaug 2,8 milijono gyventojų. Jo priešų valstybėse – daugiau kaip 40 milijonų gyventojų.
Dar senovėje, arabai buvo geri matematikai, tačiau įprasta „karinė buhalterija“ čia pasirodė bevertė – kai prarasti gali viską, kauniesi kaip liūtas. Liūtas su kompiuteriu vietoje smegenų ir stipria parama iš dangaus (aviacija).
1969-ųjų metų pavasarį Egipto artilerija pradėjo Izraelio Bar Lev linijos apšaudymus – rytiniame Sueco kanalo krante pastatytų įtvirtinimų eilę. Tuomet nutiko tai, ką mes jau senai matome įvykstant kažkam apšaudžius Izraelio teritoriją – atskrenda šios šalies aviacija ir sumala į miltus „šaudytuvus“. Jokio rankų grąžymo, skundų tarptautinėse organizacijose ir pagalbos laukimo. Užpuolei – atsakyk.
Egiptiečiai lyg ir buvo pagalvoję apie tokį scenarijų, savo lėktuvus išskirstę po atskirus aerodromus, viskas „papuošta“ oro gynybos priemonėmis, bet kad į „keletą artilerijos salvių“ bus atsakyta debesimi Izraelio „Miražų“ (Prancūzijos gamybos vienvietis naikintuvas Mirage IIIC), jie nenumatė. Pakelti į orą nuosavi, sovietų gamybos MIG-21 naikintuvai krito kaip musės iš dangaus. Techniniai orlaivių skirtumai nebuvo itin dideli, tačiau į Izraelio Karines oro pajėgas (Zroa HaAvir VeHahalal hebr., arba tiesiogiai verčiant – „Oro ir kosmoso ranka“) galiausiai patekdavo apie 2 procentus nuo visų padavusių prašymus žmonių. Pilotų metinės skraidymo valandos svyravo tarp 600 ir 800 valandų. Tuo tarpu oponentų pusėje, išskraidęs 150 valandų pilotas buvo laikomas patyrusiu veteranu. Karo pradžios rezultatas buvo akivaizdus – 1 numuštam Izraelio orlaiviui teko apie 10 arabų pilotuojamų lėktuvų.
Rugsėjo mėnesį Izraelis surengė žymiąją operaciją „Raviv“: laivyno specialiojo dalinio kariai valdomų valčių-torpedų pagalba forsavo Sueco kanalą, užminavo ir nuskandino kelis egiptiečių torpedinius katerius nukreipdami dėmesį, tuo tarpu speciali Izraelio kovinė grupė su 6-iais trofėjiniais tankais T-55 (Izraelyje jie žymėti „Tiran-5“ pavadinimu) ir sovietiniais BTR-50 transporteriais, nudažytais Egipto armijos kamufliažo spalvomis, persikėlė per kanalą ir surengė 9 valandų pasivažinėjimą Egipto teritorija. Reido metu buvo numuštas Izraelio naikintuvas, nelaimingo atsitikimo metu žuvo trys kariai, tačiau sunaikinta dvylika egiptiečių postų su radarais ir oro gynybos priemonėmis. Egipto armijos nuostoliai – iki 200 nukautų karių. Viename poste nukauti ir du sovietinės armijos „patarėjai“ – majoras bei pulkininkas. Sužinojus apie reidą ir jo rezultatus, Egipto Prezidentą G. A. Nasserą ištiko infarktas, o pabandžius atsakyti masiniu oro smūgiu žydų valstybei, pavyko numušti tik vieną „Miražą“, patiems netenkant 7 lėktuvų.
Porą dešimtmečių gyvuojantis Izraelis tuo metu dar nebuvo klestinti valstybė, kokią ją mes žinome dabar, todėl aviacijos parko papildymui lėšas kartais rinkdavo ir patys gyventojai. Tokiu būdu šalis įsigijo 4-is F-4E „Phantom“ naikintuvus ir meiliai juos pavadino „Kūjais“ (hebr. kurnass), nes tikėjosi, kad padės jie gerai vožtelėti per makaules „draugams arabams“. Tuo tarpu arabai kreipėsi į kitus – „raudonus draugus“ – sovietų lakūnų, instruktorių ir „patarėjų“, aktyvių veiksmų zonoje „Sekinimo karo“ pabaigoje buvo priskaičiuojama net iki 15 000.
Izraelis pradėjo rengti giluminius reidus Egipto teritorijon – daugiamilijoninis Kairas naktį paskęsdavo tamsos jūroje siekiant išvengti priešo smūgių. 1970-ųjų liepos 30-ąją Izraelis surengė vieną žymiausių „Sekinimo karo“ operacijų – Rimon 20, surengdamas pasalą sovietų pilotuojamiems MIG‘ams.
Keturi „Miražai“, suformavę glaudžią rikiuotę įskrido Egipto oro erdvėn, imituodami radaruose „vieno orlaivio žvalgybinį skrydį“. Dar 8-ni „Miražai“ ir keturi Izraelio „Fantomai“ skrido itin mažame aukštyje, nefiksuojami priešo radarų sistemų. Juos pasitikti pakilo keturi sovietiniai MIG‘ai, prasidėjus oro kautynėms „vienas prieš vieną“ (angl. dogfight) (apie jas šiek tiek rašiau kitame straipsnyje) prie jų prisijungė dar dvi grupės Egipto naikintuvų, atitinkamai aštuoni ir dvylika orlaivių kiekvienoje. Užvirė nuožmios kautynės, kuriose pergalę šventė Izraelio pilotai – tik vienas jų „Miražas“ buvo apgadintas. Jungtinės Egipto-sovietų pajėgos neteko 5 lėktuvų, keturi pilotai rusai žuvo, vienas sėkmingai katapultavosi.
Vėliau sovietai surengė kontrpasalą numušdami du žydų orlaivius ir pradėjo operaciją „Kaukazas“, siųsdami savo personalą, oro gynybos priemones ir naikintuvus į karo veiksmų zoną. Karinis konfliktas iš lokalaus grėsė tapti tarptautiniu. 1970-ųjų metų rugpjūčio 7-ją dieną buvo pasirašytas kariaujančių pusių paliaubų susitarimas. Sąlyginė taika Sinajuje truko iki 1973-ųjų metų spalio 6 d., kuomet prasidėjo „Yom Kippuro karas“, tačiau tai, jau kita istorija.
