Pagarbos gyvybei tema itin aktuali šiais laikais, kuomet daromi abortai, kai kuriose šalyse vykdoma eutanazija. Žmogus savo gyvybę naikina ir pats – tai ir savižudybės, ir lėta mirtis vartojant narkotikus, rūkant. Naikinama ne tik žmogaus gyvybė, bet, įsigalėjus technikai, žalojama visa gyvoji gamta. Abortų metu nužudoma tiek gyvybių, kiek nesugebėjo nusinešti abu pasauliniai karai.
Dvidešimtąjį amžių krėtė du pasauliniai karai, nusinešę begalę žmonių gyvybių. Iškilo ir atominio karo grėsmė. Po atominio sprogimo gyvybė Žemėje apskritai galėjo būti sunaikinta. Žmonės gyveno baimėje. Tiek žmonijai, tiek visam gyvajam pasauliui iškilo grėsmė būti sunaikintiems. Tai buvo priežastis, kodėl imta mąstyti apie gyvybės vertingumą. Tokioje dvasinėje terpėje stiprėjo dorovinė nuostata: kažką reikia daryti, nes pasaulis, gyvybė atsidūrė ties kraštutine riba.
Tokioje atmosferoje stiprėjo A. Šveicerio autoritetas. Jo pasiaukojanti veikla, padedant kitiems žmonėms gyventi, tapo savotišku doroviniu obalsiu ir pavyzdžiu. Šveiceris tvirtina, kad karo dvasią ir nusiteikimą gali nugalėti tik vienintelė žmogiškumo – etiška – dvasia, jei ji taps valstybių vadovų, politikų įsitikinimais. Šveiceris sakė, kad po didžiųjų karų taika reikalinga jau bent tam, kad spėtų atsigauti XX amžiaus etinė dvasia ir ji pradėtų realiai veikti.
Rimantas Žibaitis nurodo, iš kur kilo A. Šveicerio etinė kultūra. Pirmiausia – tai paties Šveicerio išgyvenimai. Dar ankstyvoje jaunystėje Šveiceris atkreipė dėmesį, kad daugybė buitinių situacijų, ypač konfliktinių susidūrimų su kitais (žmonėmis, naminiais ir laikiniais paukščiais, gyvūnais ir augalais) dažnai turi kitokią, gilesnę prasmę negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daiktų reiškinių paviršius, žmogaus veido išraiška kažką slepia – tai pastebėjo Šveiceris, būdamas dar vaikas. Jo vaikystės išgyvenimai paliko neišdildomą pėdsaką, kuris įgijo sąmoningos dorinės maksimos išraišką: aplink mus yra daug gražių, malonių padarų, jie džiaugiasi savo buvimu, savo gyvenimu su žmonėmis ar laukinėje gamtoje. Dar jaunystėje Šveiceriui subręsta tvirtas priesakas nežudyti, nenaikinti ir nekankinti jokios gyvos būtybės. Labai piktinosi dėl žiauraus žmonių elgesio su gyvūnais, dėl beprasmiško jų žudymo, ypač per pramogai organizuojamas medžiokles, kurias laikė dideliu nusikaltimu, žmogaus moralinio nuosmukio padariniu. Šveiceriui buvo būdingas labai jautrus santykis su visa supančia gamta, gilus jos grožio bei atsakomybės dėl jos saugojimo ir tausojimo pajautimas. Tas santykis ir toji pajauta abiem tapo ne tik elgesio norma, bet ir filosofiškai grindžiamais principais, netgi kertiniu jo humanistinės koncepcijos akmeniu.
Kilo pasiryžimas kuo prasmingiau nugyventi jiems Dievo atseikėtus metus, už duotąją galimybę būti šiame pasaulyje atsidėkoti nesavanaudiška tarnyste kitiems. Tą tarnystę jie suprato ne kaip šlovę teikiančią talentingų žmonių saviraišką, savo rezultatais papildančią abstrahuotai suvokiamos žmonijos kultūros aruodą. Toji tarnystė turinti būti konkreti ir tiesioginė, ją betarpiškai turį jausti tie žmonės, kurių labui dirbti pasišventei. Siekti asmeninės laimės, o juo labiau egoistiškai, tik savo labui naudotis paties Dievo suteiktomis gėrybėmis – puikia sveikata, talentais, energija jiems pasirodė nepriimtini dalykai. Tos Dievo dovanos turinčios būti sunaudotos kitų žmonių kančioms mažinti, jų skausmui lengvinti. Šveiceris manė, kad kas buvo apsaugotas nuo kančios, privalo jausti pašauktu kitiems palengvinti skausmą. Visi turime dalintis skausmu, kuris slegia pasaulį.
Tokias mintis išreiškė Šveiceris būdamas dar studentas. Po kelių metų šį apsisprendimą realizuos pasirinkdamas pagalbos tropikuose labiausiai nuo ligų kenčiantiems žmonėms kelią. Būdamas apie 30 metų jis atvyko į Centrinę Afriką ir pastatė čia vieną iš pirmųjų ligoninių.. A.Šveiceris, būdamas jau pagarsėjęs muzikologas pradėjo studijuoti mediciną. Kolegos tuo labai stebėjosi. A.Šveiceris sakė, kad turi gyventi kitiems, todėl jis pasirinko tokį kelią. Iš pradžių A.Šveiceris norėjo keliauti į Afriką tik kaip misionierius ir skelbti ten Evangeliją. Tačiau Paryžiaus misija jo kandidatūros nepatvirtino. Jiems „Kanto religijos filosofijos“ autorius pasirodė pernelyg liberalus. Tada trisdešimtmetis dėstytojas ir vikaras įstojo į mediciną. A.Šveiceris buvo visuomeniškos sąmonės, mąstantis, labai apribojęs savo ambicijas žmogus, realiai suvokęs santykį su visuma ir savo sugebėjimus nukreipęs tarnavimui visumai. Lėšų savo klinikai išlaikyti jis uždirbdavo koncertuodamas Europoje ir Amerikoje.
Iš pradžių A.Šveiceris norėjo keliauti į Afriką tik kaip misionierius ir skelbti ten Evangeliją. Tačiau Paryžiaus misija jo kandidatūros nepatvirtino. Jiems „Kanto religijos filosofijos“ autorius pasirodė pernelyg liberalus. Tada trisdešimtmetis dėstytojas ir vikaras įstojo į mediciną.
Nei paprasčiausių buities ir darbo sąlygų nebuvimas, nei nesėkmės, kovojant su infekcijomis ligoninėje, nei pagaliau namų areštas, uždėtas jiems kaip Vokietijos piliečiams Pirmojo pasaulinio karo metu, neprivertė Šveicerio atsisakyti savo „gailestingumo avantiūros“.
Po keturių dešimčių metų tarnystės tiems šiuolaikinio pasaulio Lozoriams, po daugelio svarbių filosofijos, etikos, įvairių religijų studijų ir kitų knygų, 1952 m. A. Šveiceriui buvo suteikta Nobelio taikos premija.
Kitas Šveicerio etikos šaltinis – tai epocha, kurioje nusmuko dorovė ir vėl pakilo. Šveiceriui teko spręsti lemtingą, beveik dramatišką klausimą. Jo esmė tokia: jeigu jo epocha ir visuomenės gyvenimas atsidūrė visiškos dvasinės krizės ir žlugimo akivaizdoje ir, vadinasi, nėra jokių prošvaisčių bei gyvenimiškos atramos tikrovėje, kur tuomet ieškoti išeities, t. y., pagrindinių idėjų, galinčių tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoti naujos etinės pasaulėžiūros kūrybą? Iš kokių švarių, dar neužterštų šaltinių semti optimistinę kultūros atgimimo viltį ir etinės pasaulėžiūros filosofinius impulsus? Šveiceris buvo įsitikinęs, kad kultūros nuopuolio ir kultūros atgimimo priežastis ta pati – dvasios būklė. Jis mano, kad kultūros būklės ir raidos lemiamoji instancija yra dvasia, todėl etinė dvasia laikoma esminiu pamatu bet kuriam rimtam kultūros atnaujinimui ir prisikėlimui.
Taigi A. Šveiceris tikėjo žmogumi. Jis nemanė, kad savarankiškai protaujantis žmogus – tai kokia nors retenybė ar mokslininkas, ar kitoks išminčius. Savarankiškai protauti gali bet kuris homo sapiens.
Alberto Šveicerio etiniai svarstymai apie kultūrą ir žmogaus gyvenimą turėjo dvejopą tikslą – pačiam susivokti pasaulyje ir kitiems padėti tai padaryti. Jis iškelia klausimą – koks mūsų gyvenimo tikslas? Šis egzistencinis klausimas Šveiceriui atrodo elementarus, tačiau elementarūs klausimai paparastįai visada turi gilesnę prasmę.
Pagrindinis tikslas, kaip manė Šveiceris, – pasakyti kiekvienam protaujančiam individui ne kaip mąstyti apie būtį, o kaip šiame pasaulyje gyventi mąstant, kuo tikėti, ką laikyti savo asmeninio gyvenimo tikslu ir kriterijum. Šveicerio etinius samprotavimus persmelkia dorovinio, praktinio mokymo gyventi dvasia.
Ieškodamas idėjų, minčių pagrindiniam savo dorovės principui, Šveiceris atsigręžė į į etikos istoriją. Iš Rytų šalių etinių mokymų jis pastebėjo, kad yra ryškus prieštaravimas tarp dvasingumo ir etiškumo. Čia mokoma atsiriboti nuo pasaulio – tarsi gyvam mirti. Vakarietiškas krikščioniškas supratimas kitoks: tai kvietimas plaukti prieštaringame ir audrų blaškomame gyvenimo vandenyje. Nuo pasaulio negalima atsiriboti, nes pasaulis yra būtis. Negalima vien tik dvasingam, tuo pačiu turi būti ir doroviškai. Vien tik dvasingas žmogus bus tiesiog atsiskyrėlis. Tačiau žmogus turi gyventi tikrovėje ir nuolat, gyvai spręsti savo santykius su tikrove. Tas santykis turi būti ne paprastas, o aukojimosi santykis. Taigi Šveiceris iškelia dorovės idėjos esmę: pasišventimas, aukojimasis dvasiškumą padaro dorovišku.
Šveiceris instinktyviai jautė ir protu suvokė visos gyvybės vientisumą ir jos puoselėjimą laikė svarbiausiu moraliniu žmogaus gyvenimo tikslu. Nors būtis iškyla pirmiausia kaip gamta, bet jos pažinimo A.Šveiceris nelaiko atrama etikai, todėl jis apeliuoja į universalią patirtį – žmoguje glūdinčią valią gyventi, kurią laiko paslaptinga universumo jėga ir iš kurios kildina didžios pagarbos gyvybe iprincipą – visos moralės pradžią ir pabaigą, atsakomybę už visą pasaulį ir žmogų. Šveiceris sakė, kad etika – tai begalinė atsakomybė už visa, kas gyva. Remdamasis atsakomybe, kurią jaučiu, turiu nuspręsti, ko privalau atsisakyti iš savo gyvenimo, savo nuosavybės, savo teisių, savo laimės, kiek aukoti savo laiko ir ramybės ir ko bei kiek pasilikti sau.
Kadangi Šveiceris pagrindiniu argumentu laikė patį gyvenimą, jis iškėlė pagarbos gyvybei reikšmę. Pamatine žmogaus savivokos teze Šveiceris laikė tokią nuostatą: aš esu gyvybė ir noriu gyventi gyvybėje, kuri irgi nori gyventi. Jis taip pat nepaisė ribos tarp žmogaus ir gyvūno teigdamas, kad tikrai etiškam žmogui visa kas gyva yra šventa. Gyvenimas yra jam šventas savaime. Jis nenuplėš lapo nuo medžio, nenuskins gėlės, neužmins ant vabalėlio. Dirbdamas vasaros naktį prie lempos jis verčiau laikys uždarą langą ir nekvėpuos grynu oru negu matys, kaip ant jo stalo vienas po kito krenta apdegintais sparnais naktiniai drugeliai ir vabzdžiai. Toks žmogus, eidamas po lietaus gatve ir pamatęs ant grindinio slieką, būtinai pagalvos, kad šis saulėje žus, jei laiku neprišliauš minkštos žemės, į kurią galėtų įlįsti, todėl pasirūpins jį pergabenti nuo pražūtingojo grindinio į žolę. A. Šveiceriui, tiek žmogaus, tiek gyvūno gyvybės išsaugojimas yra etikos esmė: tam, kuris gerbia gyvybę, gėris yra gyvybę saugoti, gyvybę skatinti, gerbti ir vertinti besivystančią gyvybę. Blogis: gyvybę naikinti, gyvybei kenkti, žeminti besivystančią gyvybę. Tai pagrindinis, būtinas, universalus ir absoliutus etiškumo principas. Gera yra tik tai, kas padeda išlaikyti ir puoselėti gyvybę.
Šveiceris aptarė ir „tragiškąją kaltę“ – kai žmogus maistui žudo gyvūnus. Jis tai suprato kaip neišvengiamybę, todėl patarė be reikalo jų nežudyti ir nekankinti, nesuteikti jiems kančių ir skausmo.
Yra išlikusi istorija apie tai, kaip Albertas Šveiceris, dar būdamas mažas išgelbėjo pelikaną. Pelikaną gerasis gydytojas išgelbėjo dar mažą iš brakonierių rankų. Jo garbei A. Šveicerris parašė apysaką „Mano pelikano istorija“, kurioje pats pelikanas pasakoja mums apie Gydytoją ir jo santykius su visais, kurie turi savyje gyvybę.
Nors Šveicerio etika ne ekologinė, o dorovinė, tačiau išsamia bei nuoseklia laikydamas tik tokią etiką, kuri neapeina dorovinių žmogaus santykių su gyvūnais, augalais bei kitomis gyvybės formomis, A.Šveiceris tapo ekologinės etikos dvasiniu įkvėpėju bei pradininku, nors jis pats apie ekologines problemas nekalbėjo.
