1945-ųjų Japonijoje, surasti didelį ir išskirtinai taikų miestą, kuriame nebūtų dislokuoti kariniai Japonijos Imperatoriškosios armijos daliniai, sandėliai, vadavietės ar išvystyta karinė pramonė, būtų buvę pakankamai sudėtinga, visgi, Hirosima išsiskyrė net ir tokiame kontekste – 2-osios Japonijos armijos štabas, kuris vadovavo karo veiksmams pietų Japonijos regione. 59-osios armijos štabas, atskirų divizijų valdantys organai – visai tai buvo Hirosimoje. Miestas šiaušėsi oro gynybos baterijomis ir atskirai dislokuotais smulkesniais kariniais vienetais. Skaičiuojama, kad vien kariškių jame buvo apie 40 000 ir tai sudarė keliolika procentų nuo visos mieste buvusios populiacijos. Pridėkime karinį uostą, didelius kariuomenės sandėlius – nenuostabu, kad Hirosima buvo įrašyta antruoju numeriu potencialių taikinių sąraše.
Kyoto – viena iš senųjų Japonijos sostinių, iki 1869-ųjų metų buvusi Japonijos Imperatoriaus rezidencija, milijoninis miestas, turėjo tapti pirmuoju taikiniu, tačiau tam kategoriškai paprieštaravo JAV Karo sekretorius Henris Liuis Stimsonas. Iš ties, Kyoto karinė reikšmė buvo gerokai mažesnė negu kitų pasirinktų miestų – vietovė buvo Japonijos kultūros, religijos ir tradicijų lopšys, todėl jos sunaikinimas nieko be pykčio ir neapykantos iš japonų pusės neatneštų. Oponentai tiesiog teigė jog toks simbolizmas būtinas, bet H. L. Stimsonas užsispyrė. Kariškiai burbėjo, kai kurie teigė, kad H. L. Stimsonas nori išbraukti Kyotą vien dėl to, kad ten praleido savo medaus mėnesį po vedybų, tačiau nieko negalėjo padaryti prieštaraudami svarbiam pareigūnui, turėjusiam didelę įtaką tiek Prezidento F. D. Ruzvelto, tiek Prezidento H. Trumeno sprendimams. Yra teigiančių, kad japonų kariškiai, siųsdami oro balionus, kurių pagalba norėjo bombarduoti ir deginti JAV teritoriją buvo priversti paklusti Japonijos Imperatoriaus Hirohito draudimui talpinti kaip užtaisus bakteriologinį ginklą. Neva, senosios Japonijos sostinės išbraukimas iš prioritetinių taikinių sąrašo, tapo savotišku galantišku karo taisyklių paisymu. Kaip ten bebūtų – Kyoto liko nepaliestas.
Yokohama – sekantis didelis miestas, kuris galėjo tapti vieno iš sprogimų epicentru, bet po 1945-ųjų metų gegužės 29-osios dienos „Didžiojo Yokohama oro reido“, kai JAV bombonešiai tiesiog „išgarino“ 42 procentus miesto nuo žemės paviršiaus, jo strateginė reikšmė ženkliai sumažėjo.
Niigata ir Kokura – didieji Japonijos miestai, sekantys taikinių eilėje, kuriuos išgelbėjo... debesuotumas. JAV kariškiai privalėjo įsitikinti pataikymo tikslumu ir padarytos žalos mąstais, o blogos metereologinės sąlygos to padaryti neleido. Iki Kokuros bombardavimo buvo likusios suskaičiuotos minutės, kuomet užtaisą skraidinęs lėktuvas privalėjo pasukti į atsarginį taikinį – Nagasakio miestą. O Nagasakį už ką?
Deja, 90 procentų miesto gyventojų ir tiek pat pramonės dirbo karo reikmėms. Vienas didžiausių uostų, 9000 kariškių ir kamikadzių bazė. Mitsubishi laivų statykla ir gamybos cechai. Metalo lydymo krosnys ir ginklų fabrikai. Miesto likimas buvo nulemtas.
Kam apskritai reikėjo naudoti baisiausią žmonijos istorijoje ginklą? Karas jau eina į pabaigą, net patys didžiausi karo šalininkai Japonijoje netiki, kad galima sunaikinti JAV, sąjungininkas Europoje – nacistinė Vokietija žlugusi, tad – kam?
Panašu, kad amerikiečiai, perdaug gerai suprato japoniškąjį mentalitetą, kad užduotų sau tokius lengvabūdiškus klausimus. JAV Karo Departamentas (vėliau tapęs Jungtinių Valstijų Gynybos departamentu) paprašė žinomo fiziko ir išradėjo Williamo Shockley parengti studiją apie galimus nuostolius, jeigu JAV karinės pajėgos fiziškai šturmuotų ir okupuotų visą Japoniją. Išvados nebuvo džiuginančios (laisvas autoriaus vertimas):
„...greičiausiai, pergalei pasiekti mums teks nužudyti 5–10 milijonų japonų. Mūsų nuostoliai vertintini tarp 1,7 ir 4 milijonų žmonių, iš kurių 400 000–800 000 žuvusieji.“
Kodėl tuomet buvo numestos dvi bombos? Greičiausiai – psichologinis poveikis japonams (galimai – ir sovietams) – „mes turime dar. Turime tiek, kiek reikės“. Nors pagal nūdienos duomenis, nei tą pačią, nei sekančią dieną JAV neturėjo galimybių panaudoti atominių ginklų. Paruoštų jų tiesiog nebuvo.
Dar viena, populiari legenda teigia, kad pilotas, numetęs atominę bombą ant Hirosimos – iš sielvarto ir kaltės jausmo tiesiog pamišo. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad majoras Claude Eatherly tą atmintiną rugpjūčio 6 dieną pilotavo metereologinės žvalgybos orlaivį ir perdavė žinią, kad bombos metimui sąlygos tinkamos. Jis buvo vienas iš 6-rių bombonešių B-29, kurių įgulos sudarė bendrą keliasdešimties žmonių grupę, narių. 1947-aisiais jį išmetė iš Karinių Oro Pajėgų, po ko jis vertėsi labai įvairiapusiška veikla – bandė plėšti parduotuves, gabeno ginklus Fidelio Kastro režimui ir kelis kartus žudėsi. Žmona vėliau teigė, kad jokia kaltė vyro nekamavo, tačiau baisus neįvertinto žmogaus jausmas – taip. Tapęs antibranduolinio sąjūdžio ikona, jis kažkiek kompensavo savo norą pasijusti svarbiu.
Iki šiol nėra nustatyta kiek tiksliai žmonių žuvo Hirosimoje ir Nagasakyje – kariaujanti šalis, naudojusi taip pat ir belaisvių darbo jėgą, tranzitu plaukiantys laivai ir kariniai kroviniai – japonai neturėjo galimybių skrupulingai registruoti žmonių judėjimo. „Optimistiniais“ vertinimais, žuvusiųjų skaičius prasideda nuo 100 000 žmonių, tačiau tikėtina, kad jį galime dauginti iš dviejų, sudėjus kiek vėliau mirusius nuo spindulinės ligos, deja ir dar didesnio skaičiaus.
Sekančioje publikacijoje papasakosiu kas įvyko savaitę iki lemtingų įvykių – žmonių tada žuvo mažiau, tačiau istorija užima kvapą savo siurealistiniu siužetu.
