Tikriausiai panašiai jautėsi ir naciai, kuomet pralaužus jų gynybinę Zigfrydo liniją (apie ją rašiau šiame straipsnyje Betono ir plieno tvirtovės: istorijos pamokos, kodėl šalies gynybai reikia ruoštis ir resursus planuoti dabar) 1945-jų m. pradžioje, sąjungininkai pasiekė Reino upę – vieną paskutiniųjų gamtinių užkardų kelyje į III-ojo Reicho širdį.

Vandens kliūties forsavimas karo veiksmų metu, pakankamai sudėtingas inžinerinis procesas, ypač, jeigu per tokią upę kaip Reinas nori perkelti daugybę šarvuotos technikos, o karių skaičiai svyruoja tarp dešimčių ir šimtų tūkstančių. Nebent tavęs laukia tvirtas, sveikas betono ir plieno tiltas. Tačiau tikėtis tokios priešo malonės būtų naivu. Visgi, stebuklai kartais nutinka.

Kada 1945-ųjų m. kovo 7-ąją, netoli Remageno miestelio pasirodė priešakiniai amerikiečių kariuomenės padaliniai, jie negalėjo patikėti savo akimis – masyvus Ludendorfo tiltas atrodė sveikut sveikutėlis.