Po šio caro mirties ima formuotis nauja rusų inteligentijos karta, kurios pagrindiniai pasaulėžiūros bruožai buvo realizmas, pragmatizmas, pozityvizmas. Slavofilų idealizmui priešpastatomas mokslo garbinimas, vulgarus materializmas, kritikuojama bažnyčia ir monarchija.

Išskirtinis šio laikotarpio bruožas – priešiškas nusistatymas religijos atžvilgiu, kuris to meto Vakarų filosofijoje nebuvo toks ryškus. Rusijoje buvo populiarios socialistinės idėjos, o tai sudarė palankias sąlygas antibažnytinei nuostatai. Vakarams į tokį judėjimą žiūrėjo skeptiškai, nes ten buvo labai stipri liberalizmo ideologija – maišto ar viduriniojo sluoksnio ideologija. Rusijoje socializmo ideologija konfliktavo su bažnytine.

Caras Aleksandras II įgyvendino kai kurias labai svarbias reformas. Buvo panaikinta baudžiava. Marksizmo idėjos ėmė skverbtis į Rusiją. Susikuria pogrindinė organizacija „Žemė ir laisvė“, kuriai priklausė Rusijos inteligentai – mokytojai, gydytojai. Jiems buvo priimtinos Markso idėjos, teigiančios, kad komunizmo atėjimas neišvengiamas pagal istorijos logiką. Tačiau Rusijos „Žemės ir laisvės“ ideologai, priešingai nei Marksas, pagrindiniais šalies veikėjais laikė ne proletarus, o valstiečius. Taip pat buvo teigiama, kad Rusija gali peršokti išvystyto kapitalizmo stadiją ir įvykdyti revoliuciją netgi agrarinėje žemdirbių visuomenėje. Todėl pradinis organizacijos veiklos tikslas buvo valstiečių politinio sąmoningumo ugdymas. O tai buvo visiškai feodalinis mąstymas.