Visų pirma – o kas gi yra, tas tradicinis baltiškas peilis?
Kaip pasakoja pašnekovas, jis prisistatinėja taip: kaip peiliadirbys, darantis tradicinius Baltijos jūros regiono peilius. Kažkokio atskiro peilių pasaulio neegzistuoja, peilis egzistuoja tik kartu su homo errectus – laiko, georafinėje ir socialinėje erdvėje. Taip ši akmeninė-bronzinė-geležinė-plieninė geležtė su rankena tapo nepakeičiamu žmogaus įrankiu jau 40 tūkst. metų. O savo gaminamus peilius Vykintas vadina tradiciniais todėl, nes mūsų protėviai nenutrūkstamai čia gyvena jau 13 tūkst. metų. ir visą tą laikotarpį kartu su jais evoliucionavo ir pagrindinis žmogaus ne tik buities, o ir būties (išgyvenimo) įrankis – nuo kaulinių ir titnaginių į bronzą ar varį, iš bronzos į geležį ir t.t. Minėta nenutrūkstama tradicija pasimetė tik XVII–XX a. istorinėse peripetijose. Todėl, įsitikinęs pašnekovas, dėl trumpos dviejų-trijų šimtų metų pertraukos nubraukti visą iki to laiko buvusią peiliadirbystės tradiciją būtų kvaila. Todėl tinkamiausia butų visiems tuos mūsų protėvių visą gyvenimą turėtus su savimi peilius vadinti tradiciniais.
Ir kiekvienas toks istorinis – rekonstruotas peilis šiuo atžvilgiu yra unikalus. Ir peiliadirbys paaiškina savo požiūrį į tai. Pvz, jei imi kažkokį archeologinį radinį, kuriame peilio likus tik geležtė, tai reiškia, tu darai archeologinę geležtės kopiją ir istorinę kriaunų bei makščių rekonstukciją; nes tu nežinai, kaip jos atrodė, bet gali pasinaudojęs patirtimi ir sukauptomis žiniomis atkurti to laikmečio technologiją, prieinamas medžiagas, ornamentikos stilistiką, simbolius ir t.t. Taigi, subjektyvumo čia neišvengsi, bet reikia stengtis atkurti autentiką – tuomet mes, 21 amžiaus žmonės, savo rankose laikysime tokį peilį, kokį turėjo visą savo gyvenimą mūsų protėviai bent jau geležies amžiuje.
Ir kas gi nunešė į tas peiliadirbystės galeras?
Užsikabinau gaminti peilius, tęsia pasakojimą Vykintas, matyt, neatsitiktinai. Iš tėvų ir senelių gauni tam tikrą vertybių paketą. Ir jo tėvas visada turėjo prie šono peilį, – kai būdavome kaime, žygiuose ar kelionėse. Daug laiko vaikystėje ir paauglystėje leidome laukinėje gamtoje, dažnai už poliarinio rato, kur peilis gyvybiškai svarbus įrankis, tada tuomet dar paauglys ir suprato šio įrankio prasmę ir svarbą. Sovietmečiu varvindavo su draugais seilę prie vitrinų medžioklės reikmenų parduotuvėse, nes normalus peilis raudonojoje imperijoje buvo kriminalizuotas, uždraustas, juos turėjo tik recedyvistai ir medžiotojai. Be to, legalūs medžiokliniai peiliai turėjo numerį ir juos registruodavo milicijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė galimybės domėtis ir mūsų tradicinės peiliadirbystės tradicijomis. Tada Vykintas ir susidomėjo senąja mūsų protėvių gyvensena, buitimi. Be to, jau spėjo pamatyti išlikusią skandinavų ir suomių peiliadirbystės tradiciją ir kaip tenykščiai žmonės tuo didžiuojasi.
Todėl ir nusprendė paieškoti mūsų, tradicinių baltiškų peilių šaknų. Iš pradžių to priešistorinio laikotarpio nesureikšmini, tik geri ir geri vsią informaciją į save,kuria gauni visomis įmanomomis priemonėmis. Vėliau – jau kažką mėgini daryti, po to galvoje pradeda viskas sugulti, pradedi matyti gamybos dėsningumus, formos, kalimo, puošybos skirtumus. Net pradedi matyti skirtingas baltų gentis, jų vystimąsi laike, vėliau – mūsų valstybės kūrimąsį, miestų atsiradimą, žaliavų peiliams-kalavijams gaminti importą iš kitų šalių ir t.t. Į visus tokius socialinius–etninius bei ekonominius virsmus peilis tuojau pat sureaguoja, nes kartu su naujomis jo formomis (paskirtimi) keičiasi kartu su žmogaus gyvensena. Štai bronzos laikotarpiu jau buvo bronziniai peiliai, bet dar buvo naudojami ir titnaginiai (matyt, mūsų protėviams-senoliams priimti tokią naujovę buvo be galo sunku…).
Peilis – kaip teritorijos ir...
Tema „Geležies amžiaus peiliai“, mano Vykintas, tai daktaro disertacijos tema. Mat mūsų baltiškų peilių tradicija yra labai įdomi, kaip ir gausi jų formų įvairove. Visų pirma, peilio forma – tai funkcija, ji parodo kokios formos peilis buvo tinkamiausias žmogui tuo konkrečiu jo gyvenimo metu, pagal jo verslus, užsiėmimą, amatą. Todėl įvairovė parodo žmonių gyvensenos skirtumus geografiškai ir chronologiškai, tai koreliuojasi ir su gentine mūsų regiono struktūra. Juk kiekviena gentis užėmė tam tikrą gamtinį arealą, nuo kurio priklauso žmonių gyvensena, kasdieniai ir sezoniniai darbai. Taip pat darbų pasidalinimas šeimos viduje, todėl peilio forma nurodo ir žmogaus lytį, amžių, pagaliau – statusą. Politinės, ekonominės situacijos kitimai irgi atsispindi peilių formose. Valstybės kūrimasis. Kryžiaus žygių pradžia, popiežiaus embargas prekybai su baltų tautomis (buvo drausta parduoti mums druską bei metalą, jau nekalbant apie gatavą produkciją – ginklus) irgi atsispindi mūsų peiliuose. Kaip ir miestų kūrimąsis ar Gedimino laiškai, kviečiantys meistrus iš visos Europos.
Todėl jei norite detalių, durkite į Lietuvos vietą, pasakykite amžių, tada Vykintas galės detalizuoti to regiono gyventojų peilių svorius ir ilgius. Vakarų baltų geležiniai peiliai turi savo geležinį prosenelį: geležies amžiaus pradžioje, apie I–IV a. atsiranda toks keistas įrankis lenkta pentim ir tiesiomis ašmenimis vidinėje pusėje. Masyviai nukaltas, stora geležtės nugara. Tai buvo vienas pirmųjų įrankių iš naujo metalo, todėl meistrai čia parodė savo išradingumą ir sujungė kelis jiems reikalingus įrankius į vieną. Taip atsirado peilio, pjautuvo ir dalgio hibridas. Vėliau, visi tie įrankiai pradėti gaminti atskirai, kiekvienam darbui atlikti. Geležies amžiaus peiliai, formuojantis gentiniam identitetui, irgi pradeda skirtis. Pagal skirtingas formas ir jų panašumą – bendrumą galima išskirti Prūsų-Jotvingių-regioną, Baltijos kalvyno teritoriją – rytinių jotvingių ir etninės Lietuvos žemes. Šiaurės Lietuvą kur susiformavo sėlių ir žiemgalių tautos – tikrieji miško gyventojai su išskirtine peilių tradicija pritaikyta išgyvenimui miške. Ir pajūrio regionas, apimantis kuršių ir Žemaitijos aukštumų žemaičiu regioną. Čia peilių formoms ir puošybai turėjo įtakos jūros keliai, prekyba ir kultūrinai mainai. Etninė – lyguminė Žemaitija. Šiaurės Žemaičiai panašūs savo tradicija į žiemgalius ir sėlius, bet ir – su savitais skirtumais. Tada dar priskaičiuojama Panemunė nuo Kauno link Kuršių marių su savitom peilių formomis. Dar Dubysos baseinas – aukštaičių genties teritorija.
...asmenybės atpažinimo kodas
Toliau peiliadirbys pakreipia savo pasakojimą apie peiliams naudotas medžiagas ir gamybos technologijas. Visa pagrindinė geležis Šiaurės Europoje iki XVI a buvo išgaunama iš balų rudos – įvairių geležies oksidų ir hidroksidų (Getito, Limonito). Pirminius geležies rūdos telkinius su aukštos koncentracijos rūdomis šiaurės europiečiai eksploatuoti pradėjo gana vėlai. Apie XVI a. artimą šiuolaikinei metalurgijai pramonę užkūrė švedai. Uralo geležies rūdas pradėjo eksploatuoti rusai. Taip, raštuoto kalavijų plieno arba kitaip vadinamo Damasko plieno technologija buvo žinoma ir naudota nuo pirmųjų geležies amžių, tačiau geležies kokybė, grynumas, bei plienų panaudojimas skiriasi kiekviename įrankyje. Aukščiausios rūšies geležis ir plienas naudotas tik ginklams. Pirmiausia – ietigaliams ir kalavijams, todėl šiuose ginkluose gausiai ir randamas kalavijų (Damasko) plienas. Kiek prastesnės kokybės geležis ir plienai naudoti kirviams. Na, o peiliams likdavo tai, kas likdavo, tačiau meistrai darydavo viską, kad padaryt jį kuo geresniu įrankiu. Tai anaiptol nebuvo tik gerai nugaląstas geležies gabalas. Peiliai kalti buvo kokiais 7 skirtingais būdais, idealiai ir labai taupiai maišant grynuolę geležį ir anglinį plieną, taip šį įrankį nukalant kuo labiau ilgaamžį, tvirtą. Toks peilis labai ilgai laiko aštrumą ir lengvai galandasi net ir lauko sąlygomis.
Ir geležies laikais (bronzos epocha šia prasme yra šykštesnė, nes žaliavos tokių peilių ar kirvių gamybai buvo išimtinai importinės) visi visuomenės nariai stengėsi turėti po peilį. Tam tikra prasme tai buvo pilnaverčio, laisvo, pripažinto bendruomenės nario – šeimynykščio simbolis. Jei vaikas gauna peiliuką, tai reiškia pasitikėjimą, naujus, rimtesnius darbus, savotiškas įšventinimas į paauglystę. Tokį su peiliuku jau galima leisti toliau į mišką varyti gyvulius ganyti, eiti toliau nuo namų, užsiimti rimtesniais darbais ir taip rimčiau prisidėt prie bendruomenės ar šeimos gerovės. Tad Vykinto manymu, nuo kokio X a. peilius jau turėjo 7–10 metų vaikai. Pažiūrėkit Piterio Breigelio paveikslus, pvz., apie 1560 metais nutapytas paveikslas „Vaikų Žaidimai“. Ten dauguma vaikų su peiliukais.
Apie peilius vyriškus ir peilius moteriškus ir apie tai, kodėl jų netekome
Pasak Vykinto, vyrų ir moterų peiliai irgi reikalauja atskiro tyrimo. Skirtumai neabejotinai buvo, tik vienose gentyse jie buvę mažesni, o kitose–tiesiog neįtikėtini. Visa tai rodo socialinius ir pareiginius arba buities darbų pasidalinimo tarp vyrų ir moterų skirtumus. Pavyzdžiui, pas kuršius skyrėsi peilių dydis ir tam tikri puošybos elementai, moterų peiliai smulkesni ir dažnai gausiau puošti. O pas žiemgalius ir sėlius skyrėsi ir dydis, ir forma. Žiemgalių ir sėlių vyrai nešiojo masyvius, į priekį išplatėjančius kertamuosius peilius, kurie puikiai atliko kirvio-peilio ir ginklo funkciją. Tai buvo miško žmogaus išgyvenimo gamtoje, brovimosi per brūzgynus peilis. Jų moterys naudojo mažo pjautuvėlio formos peilį, kuris buvo nepakeičiamas įrankis aplink namus, nuimant derlių, ruošiant pluoštinius augalus, pinant krepšius, ruošiant kasdienį pašarą gyvuliams. Vyriškų ir moteriškų peilių skirtumai išnyksta, kuriantis miestams, tai yra, kartu su gentimis keičiantis ir jų gyvenimo būdui. Miestuose atsiranda daug specializuotų peilių, o tradiciniai – sumažėja ir pereina į tokį „paprastą“ namų apyvokos, higienos ir valgymo įrankį.
Archeologinė medžiaga rodo, kad dar XVI a peilis buvo dedamas į kapą kaip būtina įkapė. Vadinasi, to meto žmonių jis buvo naudotas kasdien dar labai ilgai. Ir, mano pašnekovas, mes ne savo noru nustojome nešiotis peilį prie šono, o mus privertė tai padaryti. Šis faktas taipogi reikalauja atskiros studijos. Tam reiktų patyrinėti carinės Rusijos vykdytas represijas prieš mūsų tautą po XIX a. sukilimų. Nes okupantas naikino viską, kas tradiciška, kas gali turėti identitetą ir tuo pačiu – būti jam pavojingu. Būtent čia reiktų ieškoti priežasčių, kodėl tūkstantmetė peilių prie juosmenio nešiojimo tradicija nepasiekė mūsų dienų. Tiesa, vienas peilis, kaip tradicinis, aprašytas XIX amžiaus lenkų žurnale „Vysla“. Ten rašoma, kad žemaičių ūkininkai prie šono nešiojasi peilį vadinama kozėku, raugčiu arba raginuku. Tai peiliukas, įtvertas į ožio ragą. Kol kas tai vienintelis apčiuopiamas peilis, pasiekęs XX a.
Dabartiniai medžiokliniai peiliai – tik dekoro elementas?
Geležies amžiaus ir dabartiniai medžiokliniai peiliai skiriasi, tvirtina Vykintas, nes skiriasi pati medžioklė. Tos šiuolaikinės medžioklės tradicijos, jei jos ir yra, susiformavo neseniai. Kažką čia sovietų partinis elitas perėmė iš carinė Rusijos elito, o mūsiškiai iš – partinio elito (pašariniai bokšteliai – geriausias to pavyzdys). Šiuolaikinė medžioklė, tai didelė ir pelninga pramonės šaka, kur gali kurti ir siūlyti vis naujus produktus, peilių čia prikurta gyvas velnias. Tačiau daugumai medžiotojų jie dabar – tai ne būtinas įrankis, o tik stiliaus ar pasipuikavimo objektas, šiuolaikinės vartotojiškos kultūros dalis. E to, praktinis medžioklinio peilio panaudojimas medžioklėje apribotas įstatymu, nes tu nebegali žvėries darinėti miške lauko sąlygomis, turi vežti į būrelio mėsinę. Todėl peilis medžioklėje jau nebesvarbus.
O geležies amžiaus medžioklė – tai svarbi gyvenimo dalis, reikalaujanti didelės patirties ir gausybės išgyvenimo įgūdžių. Peilis ir būtent tas vienintelis peilis, turėjo užtikrinti ilgalaikį medžiotojų – šeimų aprūpintojų maistu išgyvenimą miške šaltuoju metų laiku ir, aišku, sėkmingą medžioklę. Todėl su peiliu susiję daugybė burtų ir užkalbėjimų, kad jo nenužiūrėtų pikta akis, kad jis nenulūžtų ir neatšiptų. Kailinių žvėrelių medžioklė tai buvo ištisas gyvenimo būdas: žiemos metu reikia statyt spąstus, juos periodiškai tikrinti, niekad nežinai, kur tave užklups tamsa. Stumbrų, briedžių, taurų ir kitų stambių žinduolių medžioklė ietimi nuo žirgo – tai labai pavojingas užsiėmimas, reikalaujantis įgūdžių, komandinio darbo ir gerų šunų. Sumedžiotą žvėrį turi sudoroti labai greitai, iki užeis tamsa ar žvėris sušals į ragą, turi susikrauti mėsą ant žirgo ar į roges ir gabentis į stovyklą, nes miško plėšrūnai jau žino, kas įvyko ir ryte nieko neberasi. Todėl tam reikėjo per šimtmečius nuglūdintos universalios peilio formos ir begalinės gyvenimiškos patirties.
Mūsų protėvių peiliai pamažu atgimsta
Lietuvoje, pripažįsta Vykintas, tradicinių peilių gamyba kol kas labai nepopuliari peiliadirbystės sritis. Juolab, kad internete apie tradicinę baltišką peiliadirbystę beveik nieko nerasi. Visi, kas gerbia peilį kaip įrankį žino, kas yra puukko (tradicinis suomiškas peilis), kas yra Mora, ar Helle peiliai. Bet apie baltišką peiliadirbystę daugiausia žino tik istorinės rekonstrukcijos ir eksperimentinė archeologijos entuziastai. Tačiau situacija gerėja, daugybė žmonių ieško vis naujesnių savasties apraiškų: kepa namie duoną, daro tradicinį alų, dainuoja dainas, o dalis tokių žmonių atranda ir tradicinį baltiškąjį peilį – kaip tautinės savimonės simbolį ar kaip tradicinės gyvensenos palydovą. Ir nors kol kas dauguma žmonių Vykinto peilius vertina kaip jo kūrybos autorinius darbus, bet ne kaip tradicinį lietuvišką peilį, bet pašnekovas atkaklus. Jis įsitikinęs: reikia laiko ir kantriai dirbti ta linkme.
