Vilniuje tęsiama auksinių monetų kalybos tradicija

Lietuvos monetų kalykla tęsia tradiciją prikelti iš užmaršties ir supažindinti visuomenę su Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) kaldintomis auksinėmis monetomis. Prieš ketvertą metų buvo išleistos itin riboto tiražo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos valdymo laikotarpiu (1587–1632) kaldintų auksinių monetų – dukatų – replikos. Jos bus skirtos valdovo 450-osioms gimimo metinėms paminėti. Mat šis valdovas ir gimė birželio 20 d.

Auksinių monetų – 1,5 ir 10 dukatų – replikos buvo nukaldintos iš gryno aukso ir identiškos prieš beveik 500 metų naudotiems originalams. Jų kaina siekia nuo 230 iki 1700 eurų.

„Anksčiau visuomenę supažindinome su Žygimanto Augusto, su Stepono Batoro valdymo laikais kaldintų auksinių monetų replikomis. Tęsdami tradiciją, išleidome ir Zigmanto Vazos laikais kaldintų auksinių pinigų replikas. Tai puiki galimybė visiems iš arčiau susipažinti su brangių ir retų lietuviškų pinigų istorija“, – taip tada LMK auksinių monetų kalybos programą pristatė Saulius Vaitiekūnas, minėtos įstaigos direktorius.

ATR valdovas, bandęs sujungti abu Baltijos jūros krantus

Zigmanto Vazos 450-ųjų gimimo metinių proga pateikiame įdomiausius faktus apie LDK kunigaikštį ir jo valdymo laikotarpiu kaldintas auksines monetas. Visų pirma, būsimasis valdovas gimė nelaisvėje. Abiejų Tautų Respublikoje Vazų dinastiją pradėjęs Zigmantas Vaza gimė 1566 m. Gripsholmo pilyje netoli Stokholmo. Šioje pilyje buvo kalinami jo tėvai – Jonas III Vaza ir Kotryna Jogailaitė, kadangi jie nepakluso tuometiniam Švedijos karaliui Erikui XIV Vazai ir susituokė prieš jo valią. Už tai jaunieji buvo kelis metus įkalinti vienoje Švedijos pilių. Sutuoktinių laimei, Erikas XIV Vaza valdė neilgai, o netrukus likimo vingiai pasisuko taip, kad Zigmantas Vaza tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, sulaukęs vos 21 metų.

Tai nebuvo karalius-strategas, karalius-karys, kokiu buvo vengras Steponas Batoras. Pusiau švedas, pusiau lietuvis, pusiau lenkas Zigmantas Vaza, skirtingai nei prieš jį valdę didikai, ne tik rėmė meną, tačiau ir pats kūrė. Jis tapė, grojo klavesinu, giedojo. Istorikų teigimu, valdovas labai domėjosi ir teatru, istorija bei architektūra, o laisvu nuo darbų metu mėgdavo pažaisti kamuoliu. Jo valdymo metais nebuvo apsieita ir be prabangių pokylių.

Baroko puoselėtojas. Valdant Vazai, LDK suklestėjo Baroko kultūra. Tą lėmė Europoje atgimusi katalikybė ir aktyvi kontrreformacijos veikla. Kadangi valdovas labai domėjosi architektūra, jis kvietė į LDK skulptorius, architektus ir muzikantus iš visos Europos. Zigmantas Vaza inicijavo ir Šv. Kazimiero koplyčios, esančios Vilniaus arkikatedroje, statybą.

Buvo užsispyręs. Nors valdant Zigmantui Vazai, kultūra ir menai klestėjo, tačiau pats jo valdymas, istorikų nuomone, buvo padrikas. Valdovas su niekuo nesiskaitė, visiems priešinosi, o klausydavo tik pačių artimiausių patarėjų.

Zigmanto Vazos dukatai – tarp rečiausiųjų ATR auksinių monetų

Tačiau šis valdovas pasižymėjo tuo, kad mėgo ir medalius, ir monetas kaldinti svarbiems įvykiams pažymėti. Pripažintas Lietuvoje numizmatikos ekspertas Eugenijus Ivanauskas savo knygoje, skirtoje Lietuvos monetų kalybos istorijai, auksinių monetų kaldinimą sieja su keliais įvykiais. Manoma, kad 1616–1618 m. 10 dukatų auksinės monetos (portugalai) buvo skirtos Zigmanto Vazos 50 metų sukakčiai ir Deulino paliaubų su Maskva sutarčiai pažymėti. O 1621–1622 m. pasirodžiusios 5 ir 10 dukatų monetos buvo skirtos pažymėti pergalei prieš turkus Chotyno mūšyje (1621 m.).

Manoma, kad 1590 ir 1591 m. 1 dukato monetų galėjo būti nukaldinta po 1000 vnt. Tačiau iki šiol išlikę tik trys 1590 m. ir du 1591 metais pagamintų monetų originalai. Pirmieji saugomi Nacionaliniuose muziejuose Krokuvoje ir Varšuvoje, antrieji – tik Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje. Dėl tokio savo retumo šios monetos kainuoja kelis šimtus ar net tūkstančius kartų daugiau, nei tie keliolika gramų aukso, kažkada skirtų joms nukaldinti. Štai neperseniausiai beveik 176 tūkst. eurų anoniminis pirkėjas paklojo už Zigmanto Vazos 5 dukatų auksinę monetą. Tai įvyko prieš dvejus metus Lenkijoje, „Antykwariat Michal Niemczyk“ aukcione.

Ne ką mažesnės sumos buvo pasiūlytos ir už kitus šio valdovo laikotarpiu kaldintų auksinių monetų originalus. 10 dukatų moneta, nukaldinta 1622 m., prieš ketverius metus „Künker“ aukcione buvo parduota už 159 965 eurus. Tais pačiais metais šiame aukcione 5 dukatų auksinė moneta buvo įvertinta 169 809 eurais.

Tas trumpas ir kuklus mūsų auksinių monetų laikmetis…

Iš tikrųjų, kodėl LDK bei ATR laikais nukaldinta tiek nedaug auskinių monetų? Ir ypač tų, kurios susijusios su valdovais, rezidavusiais Vilniuje? Į šiuos bei į daugelį kitų tokių klausimų ir atsako E. Ivanauskas. Pasak istoriko, XIV–XV a. Lietuvos valstybė leido į apyvartą ne kaldintas monetas, o liedintus auksinius lydinius. Ir, savaime suprantama, naudojo kitų valstybių auksines monetas. Kaldinti nuosavas auksines monetas neturint žaliavos šaltinio, buvo nuostolinga. O LDK, nors ir buvo milžiniška to meto valstybė, savų nei sidabro, nei aukso kasyklų neturėjo. Tad tuo laiku daugiau pasisekė Vokietijai bei Vengrijai, kur auksas, nors ir kukliais kiekais, kastas jau nuo ankstyvųjų viduramžių. Todėl pirmąsias auksines monetas–vengriško pavyzdžio dukatus–pradėjo kaldinti tik LDK Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas 1547 m. vestuvių su Barbora Goštautiene proga. Vadinasi, turėjo prabėgti mažiausiai pusantro šimto metų, kai Lietuvos valdovai ėmė kaldinti monetas (ir jei pirmuoju tokiu valdovu laikyti Vytautą).

To metoVilniaus kalykloje daugiausia dirbo svetimtaučiai, ne išimtis buvo atsakingiausio baro specialistai-spaudų raižytojai. 1547–1549 metų dukatams spaudus raižė Valentinas Frankas, o 1560–1571 m. Albertas Kerleinas. 1562 m. sesers Kotrynos vestuvių su Švedijos princu Johanu proga buvo nukaldintos 10 dukatų vertės monetos. Buvo kaldinami trigubi ir galbūt – dar kitokie – dukatai (istorikų numizmatų rankose tokių dar nepasitaikė). Beje, viena tokia moneta išlikusi Vienos Meno istorijos muziejuje. O karalius laiške savo žmonos broliui Mikalojui Radvilai skundėsi, kad paprasti žmonės nesusigaudo, koks tokių monetų nominalas, – nes valdovo atvaizdai buvo tie patys 1,5 ir 10 dukatų nominalo monetose. Dar valdovas tame laiške skundėsi, kad auksinės monetos labai plonos. Nieko nuostabaus: visą to meto Europą jau buvo pasiekę auksiniai ispaniški dukatai. O kadangi ispanai tuo metu jau iš Naujojo pasaulio ištisais laivų karavanais gabenosi turtus, tame tarpe, ir daugybę tonų aukso bei sidabro, jie galėjo sau leisti kaldinti dideles ir storas (palyginti su „kūdomis“ kitų Senojo žemyno valstybių analogiškomis menetomis) monetas. Tad nieko nuostabaus, kad Žygimantas Augustas siųsdavo užsienio auksines monetas ar nedidelius gabalus aukso į Vilniaus kalyklą, kur jos būdavo perkaldinamos į vietines. Iškastinis auksas ar sidabras LDK ir ATR laikais iš esmės nenaudotas.

Tad auksinės monetos į Lietuvą plūdo daugiausia iš pietinių Europos šalių, nes kiti mūsų kaimynai jų arba visai neturėjo arba labai mažai. O Žygimantas Augustas pradėjo kaldinti lietuviškas auksines monetas prestižo sumetimais. Vėliau kaldino karo ir diplomatijos reikmėms. Nereikia užmiršti, primena E.Ivanauskas, kad medalių bei ordinų tada dar nebuvo. Todėl karalius kaip apdovanojimą ir įteikdavo nusipelniusiam kariui ar rūmų dvariškiui auksinę monetą–juk ant kiekvienos iš jų buvo jo, karaliaus atvaizdas.

Vėlesni, tik jau nebe LDK, o jau ATR valdovai, kiek tik resursai leido, pratęsė šią auksinių monetų kalybos tradiciją. Tik vienais – 1586 metais – buvo kaldinami Stepono Batoro auksiniai dukatai, o 1580 metais – tokie pat portugalai.Vėlgi – prestižo sumetimais – buvo kaldinami 1589–1591 metų dukatai, tik jau valdant Žygimantui Vazai.Vėliau 5 ir 10 dukatų monetos kaldintos 1616–1622 m. įvairiems politiniams įvykiams pažymėti. 1639 m. 10 dukatų moneta buvo nukalta 1640 metų Seimui „parodyti“. Ko gero, ji kaldinta ne apyvartai, o grynai reprezentacinėms reikmėms.

Paskutinės ATR auksinės monetos buvo kaldinamos tik 1664–1666 m. Tik tada, jau pradėjus irti feodalinio demokratizmo draskomai valstybei, išrinktas karalius leido kalyklų nuomotojams kaldinti sidabrines ir auksines monetas savo nuožiūra. Todėl nenuostabu, kad daugiausia buvo kaldinami nepilnaverčiai šilingai, – visi su tuo susiję asmenys norėjo uždirbti „čia ir dabar“. O kad nebūtų pretenzijų dėl tokių prastų mažo nominalo monetų, buvo nukaldinta dar ir auksinių.

Tačiau iš esmės lietuviškos monetos vaidino tik reprezentacinį vaidmenį, teigia E.Ivanauskas. Ir dėl savo menkų tiražų ir dėl susiklosčiusios tradicijos, kad mūsų valstybės net kelių amžių epochoje (nuo pat XIV a. iki XVIII a.) dominavo varinės bei sidabrinės monetos. O Lietuviškos auksinės monetos beveik neišsiskiria iš Vidurio Europoje kitų valstybių kaldintų. Aversui naudotas valdovo portretas,o reversui–jungtinis Lenkijos ir Lietuvos ar tik Lietuvos herbas.

Miėtą tradiciją bandyta atgaivinti jau XX a. pradžioje, atsikūrus šiuolaikinei Lietuvos valstybei. Yra išlikęs 50 litų vertės auksinės monetos modelis, o ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad ir Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais būta minčių kaldinti auksines monetas. Deja, dėl įvairių priežasčių jos nebuvo realizuotos.

Tad nors Lietuvos didžioji kunigaikštystė ir buvo viena didžiausių Europos valstybių, tačiau auksinių monetų kalybos taip ir neišvystė. Priežasčių tam buvo daug, bet pagrindinė – labai trūko žaliavų. Aišku, trūko ir ambicijų aprūpinti savo rinką nuosavais aukso pinigais. Todėl iki pat XVI a. pabaigos Lietuvoje kursavo daugiausia Vengrijos ir Venecijos auksiniai dukatai, vėliau dar atsirado Suvienytųjų Niderlandų, Ispanijos Nyderlandų ir Šv. Romos imperijos auksinės monetos. Aišku, kad to meto Europoje Ispanija ir Portugalija kaldino daugiausia auksinių monetų. Tačiau jos į Lietuvą beveik nepatekdavo, nes nebuvo su šiomis valstybėmis prekybinių ryšių.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)