Ledynas iki mūsų slinko vėžlio žingsniu – mūsų protėviai spėjo pasitraukti
Iki paskutiniojo ledynmečio pradžios Lietuvos reljefas buvo bendrais bruožais panašus į dabartinį – rytuose stūksojo Medininkų aukštuma, Vilniaus kalvyno dar nebuvo, jo vietoje plytėjo aukšta plynaukštė, į vakarus plytėjo banguota smėlėta lyguma. Neries ir Vilnelės slėniais ramiai tekėjo negausūs vandenys. Žodžiu, ne peizažas, o idilija...
Ledyno užuomazgos prasidėjo formuotis Norboteno provincijoje, Švedijos šiaurėje labai seniai – dar prieš 117 tūkst. metų. Klimato kaita vyko maždaug kas 10–12 tūkst metų, tačiau atšalimo periodais ledynas vis įgydavo didesnę galią, tapdavo storesnis ir vis arčiau pasistūmėdavo link Baltijos jūros, kol pagaliau prieš 25 tūkst. metų pasiekė Lietuvą. Savo didžiausią storį ir apimamą plotą pasiekė prieš 20 tūkst. metų, kai įsirėmė į Vilniaus plokščiakalvę.
Kas gi įvyko, kad ledyno kalnas nustojo augti? Manoma, kad ledyno slinkimui svarbiausia sąlyga – tai krituliai, kurių dėka ledyno centrinėje dalyje sniegas virsta ledu. Kad krituliai ledyną maitintų, ir augintų, reikia kad šiaurėje būtų žemo slėgio sritis. Tokia traukos vieta ir buvo Barenco jūra, kol dar jos nedengė Karos ledyno skydas. Prieš 20 tūkst. metų šis skydas susijungė su Skandinavijos ledynu ir kritulių judėjimas į šiaurę nutrūko, ledyno augimas sustojo. Klimato atšilimas buvo staigus (kaip kad stebime pastaruosius metus), nors tuo metu žmonių buvo labai mažai, ir niekas nekovojo prieš klimato kaitą.
Taigi jei imtume ledyno augimo pradžios laiką – nuo 74 tūkst. metų, gautųsi, kad ledynas per 54 tūkst. metų laikotarpį pasislinko į pietus per 1500 km. Taigi, ledyno augimo greitis – 27 metrai per metus arba 7 cm per parą. Tai vidutinis augimo greitis, ypatingai greitas augimas buvo laikotarpyje nuo 25 tūkst. iki 20 tūkst. kai ledynas įveikė paskutiniuosus 500 km, slinkdamas 100 metrų per metus (27 cm per parą). Taigi ledyno slinkimas buvo nepastebimas, ir vargu ar galėjo bauginti to meto vietos gyventojus. Kitaip yra kalnų ledynuose, kai jie juda 1–4 m per parą greičiu o kai kada nuo jų net net reikia bėgti. Vienoje ekspedicijoje J.Satkūnui Aliaskos indėnai pasakojo, kad ledynas slinko „bėgančio šuns greičiu“. Tad kas nespėdavo – tą ledynas sukaustydavo savyje amžiams. Tiesa, nieko iš tokio nelaimėlio – gyvūno ar žmogaus – ir nelikdavo, nes ledynas veikia kaip milžiniškos girnos. Nes jei ledynas atvilko iki mūsų bei sumalė milijonus riedulių (kai kuriuos – iki žvyro frakcijos) iš Skandinavijos, tai kokia biologinė būtybė galėjo išlikti jo viduje? Aišku, kad viskas virto biodulkėmis.
Ledynas aktyviai tirpo ir šniokštė upokšniais – matomais ir nematomais
Taigi, ledynas prisislinko prie Trijų Kryžių kalno plynaukštės, tuo metu Šeškinėje jo storis galėjo būti apie 40 m (aukščiausi Šeškinės dangoraižiai būtų buvę po ledu). Kartu šis ledynas atnešė mums Skandinaviškų dovanų – granito riedulių, pakeliui prisikaupė vietinio purvo ir visa tai liko morenos pavidalu, vėliau ledynui ištirpus.
Ledynas nebuvo vienamonolitis milžiniško ledo gabalas – jis buvo sueižėjęs, betirpstąs, jo plyšiais gurgėjo gausūs vandenys, vietomis suplūsdavę į poledinius tunelius, kuriuos vėliau užpildė smėlio ir žvyro sąnašos. Taip radosi Šeskinės ozas (Ozo prekybos centro, žinia dar nebuvo, o žodis ozas – švediškas, reiškiantis siaurą ilgą kalvą, kurių gausu Skandinavijoje). Beje, pažymėtina, kad ledyno pakraštyje ledas slenka ir juda greičiau, nes po juo šlapia ir gana šilta, taip ledynui lengva čiuožti žemės paviršiumi. Po ledyno pakraščiu gali susikaupti didelės vandens masės, kurios nuo slėgio vietomis tiesiog ištrykšta galingais vandens srautais, išplaunančiais gilius slėnius – rinas, dubaklonius (artimiausias toks klonis nuo Vilniaus – Asvejos dubaklonis kurio ilgis apie 50 km ir kurio tik dalį (19 km) užima ežeras.
Pavydėkime: mūsų protėviai akmens amžiuje Vilniuje stebėjo įspūdingus gamtos reiškinius
Toliau, dar įdomiau. Klimato atšilimas prieš 16 tūkst. m. įgijo pagreitį, prasidėjo poledynmetis. Ledynas tiek atšilo, kad tarp Vilniaus plynaukštės ir išilgai ledo krašto atsivėrė plyšys, į jį stipriai plūdo tirpsmo vandenys. Galinga srovė tai nerdavo po ledu, tai išplūsdavo purvinu srautu iš po jo. Taip radosi Nersi – nardančioji upė. Paleogeografijos tyrinėtojas A. Seibutis yra rašęs, kad Neris yra senas baltiškos prokalbės žodis, būtent apsakantis „nėrimo“, „nardymo“ reiškinį, todėl jo manymu, Neries pavadinimas ir atspindi vandens srauto „nardymą“. Jei tai tiesa, tai reiškia, kad ledo pakraščio procesą stebėjo mūsų protėviai – akmens amžiaus žmonės, kurie ir davė pavadinimą – Neris. Be jokių abejonių, – tai turėjo būti nepaprastai efektingas vaizdas. Dabar gi žmonės moka didelius pinigus, beldžiasi į pasaulio kraštą, kad pamatytų to ar kito ledyno pakraščius...O mūsų protėviams – nepakartojami vaizdai (ir garsai) – čia pat, galima sakyti, po ranka...Ir kai kas iš mūsų dar drįsta pasvarstyti: ir ką gi matė – patyrė tie mūsų proseneliai ir prosenelės akmens amžiuje, kai net geležies ar žalvario įrankių net dar neturėjo?.. O, pasirodo, mūsų protėviai nugyveno ne ką įdomesnį gyvenimą (aišku, visų pirmą – regimų vaizdų prasme), nei mes. Nes stebėti šniokščiančią kaip šiuolaikinis Niagaros krioklys priešistorinę Nerį – tai ne pro automobilio langą kasdien kamščiuose vėpsoti į priešais vos – vos slenkančio automobilio „šikną“...
Toliau įvykiai ikiistoriniame Vilniuje klostėsi taip. Neris nesustodama platėjo, jos vandenys plūdo net 140 m dabartiniame absoliutiniame aukštyje. Tuo metu Neries plotis buvo apie 8 km – tiek dabar užima ši aukštoji terasa, o Gedimino kalnas buvo...po vandeniu. Jam pasisekė būti nenuplautam galingų Neries ir Vilnelės srautų tik todėl, kad jis tvirta balnakalve buvo sujungtas su Trijų Kryžių masyvu.
O ledai tirpo ir tirpo, jų plotas vis mažėjo, žemėjo patvenktų baseinų lygis, atitinkamai slūgo ir Neries srautas. Tai liudija slėnio terasos, kurių yra net septynios.
Panašios terasos yra daugelyje upių, tai joks stebuklas. O stebuklas – tai Vilniaus kalnai. Nes tokios kilmės kalnų niekur kitur pasaulyje nėra. Jie radosi tik dėka termoerozijos – tai amžinojo įšalo, kuris buvos sukaustęs Trijų Kryžių plynaukštę, atšilimo ir atitirpusio grunto išsliuogimo į Vilnios ir Neries slėnius.
O juk per mūsų kraštą praslinko ne vienas ledynas – jie ir suformavo dabartinį reljefą
Lietuvos kraštovaizdis prieš ledynų epochą (kvartero periodą, kuris prasidėjo prieš 2,58 mln. metų) buvo banguotas stepinis (panašus į dabartinės Ukrainos pietų stepes), jo aukštis plytėjo 100–150 m aukščiau dabartinės jūros lygio, gal kiek ir daugiau, nes nežinome šio reljefo nuardymo mastų, kadangi iš Skandinavijos per Lietuvą slinko ne mažiau kaip 6 ledynai. Lietuvos reljefas buvo suklotas daugiausiai iš birių smėlingų uolienų – kreidos, žalių glaukonitinių smėlių, neogeno ir devono kvarcinių smėlių, devono margaspalvių molių, kai kur plytėjo kieto molio lygumos, o šiaurės Lietuvoje bangavo dolomito ir klinties plynaukštės, vietomis su karstinėmis smegduobėmis. Per Lietuvą tekėjo senosios Eridano upės vienas iš intakų, ramios upės jungė kelis didžiulius ežerus, tyvuliavusius Vilniaus ir Anykščių apylinkėse. Taigi, ledynai ir sutvėrė, tiksliau, išskobė ir sulipdė dabartinį Lietuvos reljefą.
