Sukilėlių pinigai cirkuliavo du su puse mėnesio
Beveik visą XVIII amžių Lenkijos ir Lietuvos bendra valstybė, kuri istoriografijoje vadinama keistu pavadinimu „Abiejų Tautų respublika“, nors ją valdė karalius, iš esmės jau 1793 metais buvo okupuota Rusijos imperijos. Tiesa, jos valdymą ir teritoriją pretenzijas reiškė dar ir Prūsijos karalystė bei Šv. Romos imperija. Griūvančios valstybės teritorijoje nuolat stovėjo Rusijos kariuomenė, rinko rekrūtus, vykdė rekvizicijas ir politines represijas, rinko mokesčius, statė sandėlius, žodžiu, elgėsi kaip savo „gimtojoje“ Rusijos imperijoje. Be to, Rusijos valdžios atstovai nuolat diktavo savo valią seimui ir karaliams. Kai 1793 m. buvo aneksuotos didžiulės teritorijos, tai perpildė Lenkijos ir Lietuvos visuomenių kantrybės taurę. Kilo 1794 m. sukilimas. Panašu, kad sukilimu buvo suinteresuota ir pati Rusija, ieškanti preteksto galutinai likviduoti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Apie tą laiką Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybingumas buvo tapęs jau tik fikcija. Formaliai ši valstybė nustojo egzistuoti, priėmus 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją. Ji buvo tapusi Lenkijos provincija su tam tikra autonomija.
Nepaisant to, Vilniuje 1794 m. balandžio 24 d. buvo sudaryta Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba ir vykdomieji organai – deputacijos. Bet Lietuvos savarankiškumu nepatenkinta Lenkijos sukilimo vadovybė gegužės 21 d. Vyriausiojo tautinių ginkluotųjų jėgų vado Tado Kosciuškos nurodymu panaikino aukščiausiąją tarybą, o birželio 4 d. atleido vyriausiąjį sukilimo vadą Jokūbą Jasinskį. Vadovauti sukilimui Lietuvoje buvo atsiųstas Lenkijos generolas leitenantas Mykolas Velhorskis. Be abejo, dėl finansinio ir ekonominio chaoso sukilėliams akivaizdžiai trūko pinigų, nes nebuvo galimybių nei juos nusikalti , nei – iš kokios nors valstybės jų pasiskolinti. Todėl nusižiūrėjusi nuo prancūzų revoliucionierių, Tautinė aukščiausioji taryba 1794 m. birželio 8 d. įsteigė Iždo bilietų direkciją ( vėliau pakeistą į Iždo bilietų inspekciją), kuri ir išleido terminuotų popierinių iždo bilietų, garantuotų valstybės turtu (hipoteka). Ateityje buvo įsipareigota parduoti valstybės nekilnojamo turto už 10 milijonų auksinų, mokant tik iždo bilietais. Planuota išleisti 60–72 milijonų vertės auksinų emisiją.
Iždo bilietų direkcija, kuria sudarė septyni direktoriai: trys Varšuvos finansininkai ir keturi aukštuomenės atstovai, jų tarpe lietuvis generolas leitenantas Pranciškus Sapiega ir ketverių metų seimo pasiuntinys Benediktas Karpis, per du mėnesius padarė visus paruošiamuosius spausdinimui darbus. 5, 10, 25, 50, 100, 500, 1 000 auksinų vertės asignacijos buvo paleistosi į apyvartą 1794 m. rugpjūčio 16 d. Tai buvo 9,5x18 cm dydžio, geros kokybės vienpusiai popieriaus lakštai, spausdinti pagal A. Kaposto ir Karolio Grolio projektus. Bilietuose buvo nurodytas nominalas ir įrašas, informuojantis, kad iždo bilietai yra teisėta mokėjimo priemonė, o jos vertė garantuojama valstybės turtu. Už atsisakymą imti asignacijas buvo numatytos griežtos bausmės – imtinai iki mirties bausmės ir turto konfiskavimo.
Vėliau – rugsėjo ir spalio mėnesiais į apyvartą buvo išleisti mažesni ant prastesnio popieriaus spausdinti 4 auksinai, 1 auksinas, 10 ir 5 grašiai.
Bilietuose pavaizduoti abiejų valstybių herbai, frygiška kepurė ir kiti Prancūzijos revoliucijos, kuriai buvo simpatizuojama, simboliai. Be to, minėti bilietai turėjo vandens ženklus, numerius ir slaptus ženklus, leidžiančius atskirti tikrus nuo padirbtų. Aukščiausiosios Tautinės Tarybos iš Varšuvos miestiečių parinkti 12 komisarų poriniais parašais patvirtino kiekvieno iždo bilieto tikrumą. Bilietai buvo spausdinami raižytomis vario plokštėmis ant spalvoto olandiško popieriaus Petro Diufuro ir Karolio Mykolo Grelio dirbtuvėse bei Jono Abraomo Vilingo gamykloje Varšuvoje.
Iki sukilimo pabaigos buvo išspausdinta banknotų beveik 11 milijonų auksinų sumai, o į apyvarta išleista 8 milijonai. Labai daug – milijonas vienetų buvo išleista 4 auksinų vertės iždo bilietų, o 500 auksinų vertės – penki šimtai banknotų. Iš pradžių vykdant transakcijas leista mokėti perpus bilietais ir monetomis, o vėliau – vien tik bilietais. Visi šie popieriniai pinigai cirkuliavo iki 1794 m. lapkričio 6 d. Sukilimo pabaigoje jų rinkos vertė buvo du kartus mažesnė nei monetų. Pralaimėjus sukilimą, okupacinių valdžių (Rusijos, Prūsijos bei Austrijos imperijų) minėti pinigai, aišku, buvo tuoj pat uždrausti.
Kolekcininkų rinkoje smulkių nominalų bilietai nėra brangūs, o va 500 ir 1000 zlotų bilietai kainuoja tūkstančius eurų. 2019 m. 500 zlotų banknotas aukcione parduotas už 220 tūkst. zlotų ( apie 51 246 eurai). Lietuvoje šie sukilimo popieriniai pinigai nepaplito, o šiuo metu nėra populiarūs tarp mūsų kolekcininkų, nes klaidingai laikomi Lenkijos, o ne bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės pinigais. Vis dėlto juose yra atvaizduota Vytis, todėl laikytini ir Lietuvos paveldo objektu.
Tik atspausdinti pinigai iš karto buvo ir sunaikinti
Kiek kitaip susiklostė pinigų leidybos reikalai per 1830–1831 m. sukilimą. Lenkija tuo metu buvo autonominė Rusijos imperijos dalis. Ji turėjo savo kariuomenę, savo pinigus ir t..t. Sukilimas kilo dėl to, kad Rusijos imperatorius nesilaikė Lenkijos karalystės konstitucijos, o postūmį veikti davė revoliucija Prancūzijoje ir Belgijoje.
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1830 m. lapkričio 27 d., po kiek laiko jis išplito vakarinėse buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijose. Susikūrė Tautinė valdžia su jai vadovaujančiu diktatoriumi.
1830 m. gruodžio 9 d. Varšuvos monetų kalyklos valdymą perėmė Lenkijos bankas. 1831 m. vasario 2 d. įsakyta monetose naudoti Lenkijos Erelį ir Lietuvos Vytį bei įrašą „KROLESTWO POLSKIE“. Tačiau kalykla ilgokai kalė monetas senais 1830 metų spaudais pagal seniau nustatytas kalybos normas. Po to, buvo išleistos šios sukiliminės monetos: 3 grašiai, 10 grašių, 2 auksinai ir 5 auksinai. 1831 m. kovo 24 d. Lenkijos bankas įpareigojo kalyklos direktorių kalti dar ir auksinius olandiško tipo dukatus su Lenkijos Ereliu. 1831 m. liepos 1 d. Lenkijos bankui buvo liepta išleisti 1 ir 2 auksinų banknotus 10 milijonų auksinų sumai. Bet buvo išspaudinta tik 735 000 vienetai mažiausio nominalo banknotų. Jie buvo žali, su 1831 m. data, Lenkijos bei Lietuvos herbais, 64 x 103 mm dydžio, vienpusiai, be vandens ženklų, su banko direktoriaus parašu.
Tačiau jau už pusmečio – 1831 m. rugsėjo 8 d. Varšuva kapituliavo, o gruodžio 3 d. okupacinės carinės administracijos nurodymu buvo įsakyta išimti iš apyvartos sukilimo laikotarpiu nukaltas monetas ir banknotus. Pastarieji, beje, buvo sudeginti. Sukilimą Lietuvoje nuo 1831 m. sausio m. rengė Vyriausiasis komitetas. 1831 kovo 25 d. sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje, su laiku buvo užimta didžioji dalis Lietuvos. Iš Lenkijos atvyko reguliariosios armijos korpusas, vadovaujamas generolų A.Gelgaudo ir D.Chlapovskio. Sumušti prie Panerių ir kituose mūšiuose, sukilėliai pasitraukė į Prūsiją arba išsisklaidė. 1831 spalio 21 d. sukilimas Lietuvoje pasibaigė. Ar sukilimo vadovai Lietuvoje svarstė ką nors daryti pinigų leidybos klausimu, iki šiol vis dar nežinia. Lietuvoje paplito 3 ir 10 grašių sukiliminės monetos. Jų dažnai randama kaimavietėse. Lenkijos bankas numatė, kad sukiliminės monetos turės paklausą ir pardavinėjo tokių monetų, kartais su banknotu, komplektus specialiose dėžutėse. Auksakaliai prigamino taurių su jose įtaisytomis monetomis.
Dar mažiau galimybių leisti pinigus buvo 1863 m. sukilimo metu. Laikinoji tautos valdžia paskelbė Varšuvoje sukilimo manifestą 1863 m. sausio 22 d. Dalyje buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijos sukilimas kilo vasario 1 d. Tęsėsi iki 1864 m. rudens, iš esmės vykstant partizaniniam karui su rusų kariuomene.
Sukilimo valdžia Lenkijoje svarstė nuosavų banknotų leidybą 1863 m. balandžio 3–5 d. ir patvirtino emisijos projektą. 1, 2, 5, 10, 25, 50 ir 100 auksinų banknotai 23 milijonų auksinų sumai buvo atspausdinti Paryžiuje, bet, žlugus sukilimui, buvo sunaikinti. Išliko tik popieriaus lakštai su vandens ženklais, skirti spausdinti 1, 5,10, 25 ir 50 auksinų banknotus, projektai bei kita parengiamoji medžiaga, kuri dabar labai reta ir eiliniams kolekcininkams tiesiog neįperkama.
