Jau akmens amžiuje mūsų protėviai nevaikščiojo basi
Pasirodo, jau akmens amžiuje apavo įvairovė buvo labai didelė. Kadangi žmonės neturėjo įrankių susiūti dvi detales tankia, drėgmei mažai laidžia siūle, todėl kaip niekada buvo aktualus posakis Kuo mažiau siūlių – tuo sausesnės kojos. Dažniausiai avėdavo iš vieno odos gabalo surauktas nagines, kurias paprastai gamindavo iš sumedžioto gyvūno kailio. Tai buvo ilgalaikis apavas, nes, įriebinus to paties sumedžioto gyvūno smegenimis, papildomai išrūkius sakingos medienos dūmuose, oda tapdavo gan atspari aplinkos poveikiui ir mažai laidi vandeniui. Tokiomis naginėmis galėdavo avėti ištisus metus. Kita, daug lengviau įsigyjama žaliava apavui gaminti, – medžių žievė, iš kurios pindavosi vyžas. Iš įvairių pluoštinę struktūrą turinčių susuktų žolių gamintos čempės. Pinto apavo konstrukcijų įvairovė turėjo būti labai didelė, bet archeologai tokio apavo liekanas aptinka tik išskirtinėmis aplinkybėmis. Turime labai mažai originalių akmens amžiaus apavo pavyzdžių. Ko gero primityviausiai atrodė naginės, nes iš vientiso odos gabalo kažko ypatingai sudėtingo nesukursi.
Pats seniausias pasaulyje archeologų surastas apavas yra čempės. Labai gerai išlikusių čempių ir jų liekanų, kurių amžius siekia 9 tūkst. metų, aptikta Oregono valstijoje (JAV) Fort Rock urve. Radiniai atskleidė, kad tuo metu žmonės buvo puikiai įvaldę įvairius pynimo iš pluoštinių augalų būdus. Bene geriausiai pasaulyje žinoma vadinamojo Alpių kalnų keliautojo Otsio, 5 300 metų senumo avalynė. Ji buvo sudėtingos, kombinuotų medžiagų konstrukcijos: lokio odos padas, pėdos priekį dengė elnio kailis, formą išlaikė iš suvytos liepos karnos virvelių nupintas tinklelis. Viduje iš visų pusių buvo iškimšta šienu, o pamušalo paskirtį atliko samanų sluoksnis. Apsiavus tokią avalynę, ji šone buvo surišama veršelio odos batraiščiu. Beje, tas pats apavas puikiai tiko ir žiemą, ir vasarą.
A.Puškoriaus nuomone, esminis lūžis avalynės vystymęsi įvyko pasigaminus ploną ir tvirtą geležinę ylą. Pavykus pradurti mažas skylutes ir tankiais dygsniais susiūti dvi odos detales taip, kad pro siūlę drėgmė iš išorės tik minimaliai prasiskverbtų į vidų, atsirado galimybė siūti avalynę vien iš odos. Plonai suvyti augalų pluoštai ar net sausgyslės tapo siūlais, o ne konstrukciją formuojančia medžiaga. Viduramžiai – labai ilgas laikotarpis, nuo Romos imperijos žlugimo iki Kolumbo Amerikos atradimo, taigi per tūkstantmetį įvyko labai daug pokyčių avalynės gamyboje. Akmens amžiuje, gentinėse bendruomenėse apavą pasigamindavo patys sau individualiai arba savo šeimos nariams. Jis nebuvo prekė. Romos imperijoje jau dirbo profesionalūs batsiuviai, kurie iš šios veiklos pragyveno, nes avalynė tapo preke. Vikingų klestėjimo laikotarpiu maždaug aplink Baltijos jūrą išaugusiuose miestuose, remiantis archeologiniais radiniais, avalynę jau siuvo profesionalūs batsiuviai.
Dažniausiai ją sudarydavo vos dvi detalės: padas ir vientisas batviršis, o ji prie kojos būdavo tvirtinta įvairaus ilgio batraiščiais arba odinių sagų pagalba. Šiuo laikotarpiu atsirado pirmasis avalynės patobulinimas, gerokai prailginęs jos tarnavimo laiką. Prailginta pado kulno dalis būdavo užlenkiama į viršų ir prisiuvama prie batviršio. Avint avalynę, pirmiausiai prairdavo siūlė kulno dalyje, taigi dabar silpniausioje vietoje siūlės nebeliko, dildavo jau tik vientisas storos odos padas. Šis vikingų išradimas naudojamas ir mūsų dienomis. Brandžiaisiais viduramžiais labai išryškėjo avalynės mados, ji tapo svarbiu socialinį sluoksnį, visuomeninę padėtį atskleidžiančiu ženklu.
Vien pažvelgus į batus jau buvo aišku, kaip žemai reikės lenktis
Pasirodo, mūsų jau žinomų kunigaikščių laikais daug reikšmės turėjo avalynės spalva. Aulinė geltonos, raudonos, mėlynos spalvos avalynė reiškė aukštą visuomeninę padėtį. Tokios spalvos būdavo išgaunamos tik nudažant odą specialiais dažais, kurie būdavo labai brangūs. Absoliučios daugumos eilinių žmonių avalynė būdavo juodos arba rudos spalvos, įvairių atspalvių. Būtent tokios spalvos oda būdavo gaunama ją išrauginus augalų ekstraktuose. Vargingųjų apavas, galima sakyti, nedaug buvo pažengęs nuo akmens amžiaus. Pinamos vyžos, čempės, raukiamos tokios pačios naginės. Taigi atskirti diduomenę nuo eilinio amatininko ar valstiečio nebuvo sunku. Deja, tęsia A. Puškorius, iš archeologinių kasinėjimų turime labai mažai informacijos apie I tūkstantmečio mūsų protėvių apavą. Žemaitijoje dažniausiai surandama vario lydinio spurgeliais puošto odinio apavo likučių, taip pat dirželių fragmentų. Iš šio laikotarpio geriausiai išlikę Diržių kapinyno (Pakruojo raj.) apavo liekanos iš moters kapo. Apavas iš viršaus buvo papuoštas pritvirtinant daugybė tuščiavidurių spurgelių.
Dėka jų užsikonservavo ir didžioji dalis odos, todėl turime unikalių duomenų ir apie konstrukciją. Šis apavas – tai naginės, tačiau iš viršaus primena pusbačius. Galima tik apgailestauti, kad tai – specialiai mirusiajai pagamintas apavas, gražiai atrodantis, bet visiškai nefunkcionalus. Vis tik remiantis šia informacija, galima teigti, kad panašios, tik tobulesnės konstrukcijos apavą avėjo ir vietiniai gyventojai. Tai turėjo būti avalynės formos naginės, t. y. apavas, turintis išorinio panašumo į avalynę, bet pagamintas iš vientiso odos gabalo. Pado kaip atskiros detalės nebuvo. Siūlė su batviršiu buvo ne per visą pado perimetrą, o tik kulno, priekinėje dalyje ir viename šone. Kitas pado šonas buvo vientisas su batviršiu. Lietuva buvo labai miškingas, sunkiai pereinamas kraštas, bet gentys viena kitą pažinojo, aktyviai vyko ir prekyba. Pajūryje archeologai yra aptikę vikinginio laikotarpio gyvenviečių. Nors jos buvo nedidelės, bet palaikė ryšius su įvairiais Skandinavijos vikingais, o patys kuršiai irgi vikingaudavo. Neabejoju, kad kuršiai avėjo tą patį kaip ir Baltijos vikingai vakariniame jūros krante. Kokybiška avalynė buvo pageidaujama ir kitų dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių prekė. Remiantis Vilniaus, Kernavės radiniais, jau XIII – XIV a. avalynę siuvo šį amatą išmanantys meistrai.
Beje, avalynė buvo siuvama kiekvienam užsakovui atskirai. Vytauto Didžiojo dvare dirbdavo geri avalynės meistrai, kurie siūdavo avalynę tik valdovui ir jo aplinkai. Žinoma, jie neužsiiminėjo elito avalynės remontu, nes sudėvėjus avalynę, būdavo siuvama nauja pora. Įprastai sudėvėta avalynė įvairių amatininkų būdavo supjaustoma ir atskiros jos dalys kaip antrinė žaliava būdavo panaudojamos naujiems dirbiniams gaminti. Jeigu kokiam varguoliui pasisekdavo rasti išmestą nesupjaustytą avalynę, jis būtinai ją pasiimdavo sau.
Avalynės mados senojoje Lietuvoje
Lietuva iki pat XVI a. buvo atokus Vakarų Europos kultūrinės periferijos pakraštys, labiau – žaliavų tiekėja Vakarų rinkai. Tai atsispindi ir avalynėje, kuri buvo funkcionali, pritaikyta pirmiausia prie klimato sąlygų. Apskritai to meto (kaip ir dabar, beje) madas diktuodavo turtingieji, visuomenės finansinis ir politinis elitas. Pagal savo išgales, jį miestiečiai stengdavosi pamėgdžioti, taip sukurdami ir savotišką mišrų, daugybės kultūrų bruožų talpinantį aprangos stilių. Vis tik akivaizdžiai atpažįstama Vakarų Europos mados įtaka avalynės formoms. Tarkime, kaip ir Vakarų Europoje, Viduramžiais avalynė buvo smaila priekine dalimi, o XVI a. pradžioje ji galutinai išėjo iš mados. Tą patį atskleidžia ir Lietuvoje rasta avalynės archeologinė medžiaga. Daugiausia avalynės siūdavo vietiniai amatininkai, bet visuomenės elitas atsiveždavo meistrus sau pagal poreikį iš visos Europos. Tai atsispindi Lietuvos archeologinėje, pirmiausia – Vilniaus, medžiagoje. Antai valdovų rūmų teritorijoje, Vilniaus vyskupų rūmų kieme buvusiame amatininkų kvartale ir, tarkime, Rotušės aikštėje po grindiniu aptiktose ūkinėse duobėse, akivaizdžiai skiriasi surastos avalynės radiniai ir pagal modelius, naudotas žaliavas, ir konstrukcijos sudėtingumą.
1522 m. įsikūrus pirmajam Lietuvoje batsiuvių cechui Vilniuje, norintys gauti meistro vardą, privalėjo išvykti pasimokyti pas kitą batsiuvį, pageidautina – kitoje valstybėje. Tokiu būdu grįžę jie atsiveždavo naujas žinias, naujus modelius, kuriuos pagamindavo ir parduodavo vietiniams. Miestuose, kuriuose būdavo batsiuvių cechai, dažniausiai neleista pirkliams prekiauti atvežtine avalyne. Antraip būtų labai kritusios produkcijos kainos, vietiniai cechui priklausę amatininkai nepragyventų ir negalėtų sumokėti numatytų mokesčių magistratui. Vis tik neretai atvežtinė avalynė būdavo pardavinėjama. Ypač tuo atveju, jeigu vietinių meistrų produkcijos neužtekdavo, kad patenkintų visus miestiečių poreikius.
Kada tie čebatėliai atsiranda Lietuvoje?
Čebatėliai, paaiškina pašnekovas, yra tautinio, o ne etnografinio kostiumo dalis. Jie turi mažai ką bendro su etnografija. Apskritai tautinis kostiumas sukurtas tam, kad visi scenoje tarpusavyje derėtų ir gražiai vienodai atrodytų dainų švenčių ar kitų viešų renginių metu. Tai daugiau teatras nei paveldas. Atitinkamai standartizuota ir avalynė. Ji buvo suvienodinta, labiausiai remiantis į turtingesnių Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos apavo bendruosius principus. Tokie čebatėliai yra etnografų/dizainerių pramanas. Realybėje, tesia pasakojimą A.Puškorius, etnografiniai regionai labai skyrėsi kostiumais, o apavas tiesiogiai priklausė nuo pragyvenimo lygio. Dzūkijos gyventojams apskritai būdingos naginės ar čempės, o ne odinė avalynė, nes, kaip sako, visiškame pieskyne menkai kas auga ir sunku tikėtis geresnio pragyvenimo. O suvalkiečių riebios žemės leisdavo užsidirbti, susitaupyti atliekamą pinigėlį ir ne tik švenčių progomis apsiauti avalynę. Todėl pašnekovas mano, kad dirbtinai sukurtas tautinis vyriškas kostiumas su tais čebatėliais labai pakenkė Lietuvos etnografinių regionų identitetui, lokalių aprangos tradicijų išlikimui ir perdavimui ateities kartoms.
Ir nepamirškime dar visai nesenos istorijos: tik pastaruosius keletą dešimtmečių dauguma Vakarų Europos visuomenės gyvena gana santykiniame pertekliuje. Iki pat XX a. vidurio daug kas eilinių europiečių negalėdavo nusipirkti kokybiškos avalynės, nes ji buvo per brangi. Nepriteklius net ir pokarinėje Lietuvoje irgi sąlygojo, kad avalynė (arba – prieškariniai kostiumai „iš tikros angliškos vilnos“) kaip palikimas dar ilgai po karo būdavo perduodama kitai kartai, avima tik švenčių miesteliuose metu, bažnyčios šventoriuje, arba apsiaunama tik įėjus į mokyklą. Į ten paprastai eidavo basi arba su naginėmis, medpadžiais. Ir sakydavo vieni kitiems: vienas gyvenimas – vieneri batai. Ir tai neretai būdavo, deja, tiesa.
