Vokiečiams pradėjus įgyvendinti savo ofenzyvą „Fall Gelb“ (Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo puolimą), jau 1940-ųjų metų gegužės 10-ją Nyderlandų padangė „pasipuošė“ orlaiviais su svastikomis bei Fallschirmjäger (nacių desantinininkai) parašiutų kupolais. Šalis turėjo karių, dalis jų buvo mobilizuota, tačiau techninis aprūpinimas buvo apgailėtinas – buvo 1,5 mln. dviračių, nemažai šarvuoto transporto, visai nemažai artilerijos ir vienas tankas FT-17. Skamba kaip anekdotas, tačiau kaip ir Lietuvoje iki 2014-ųjų metų (o gal ir vėliau), politikams kariuomenė buvo bene paskutinėje vietoje. Dalis karinės įrangos buvo tiesioginis Pirmojo pasaulinio karo palikimas, amunicijos, net ir nemobilizuotai kariuomenei – gerokai trūko. Ir visgi olandai priešinosi (apie vieną iš epizodų rašiau šiame straipsnyje – Olandų didvyris kovoje prieš vokiečius: prieš beviltišką misiją – nei akimirkai nesudrebėjo. Fallschirmjägeriams (viena žymiausių jų operacijų aprašyta šiame mano straipsnyje – Viena iš drąsiausių specialiųjų pajėgų misijų – Grand Sasso reidas) nepavyko užimti Hagos, Roterdame ir visoje eilėje kitų vietų nacių puolimas strigo.
Tai tapo nemaloniu siuprizu agresoriams. Sakoma, kad generolas Hans Emil Otto Graf von Sponeckas, vadovavęs nacių kariams Hagos šturmo metu turėjo su savimi paradinę uniformą, kuria pasidabinęs ruošėsi priimti Nyderlandų kapituliaciją iš pačios karalienės. Tačiau karalienė sėkmingai evakavosi ir įkūrė Vyriausybę tremtyje, o generolas buvo sužeistas ir vos nepateko olandams į nelaisvę.
Kitos vietos, kurias naciai siekė žūtbūt užimti, tai starteginės reikšmės tiltai įvairiose šalies dalyse, tarp jų ir Roterdame, Moerdijke, Dordrechte. Būtent pastarojoje saloje ir rutuliojosi toliau aprašomi įvykiai.
Salą, salyginai, galime suskirstyti į kelias dalis – Šiaurėje, to paties pavadinimo miestas, Pietuose –lyguma, o ją kerta kelias, prasidedantis ir besibaigiantis svarbiais tiltais, kuriuos vokiečiams žūtbūt reikėjo užimti.
Nors olandų karių saloje buvo gerokai daugiau, tačiau, jau pirmą karo dieną, visai tiesiogine to žodžio prasme, jiems ant galvų pradėjo leistis vokiečių desantininkai.
Iš vienos pusės, olandams pasisekė, dalis vokiečių orlaivių su desantu pametė orientyrus ir koncentruotas išsilaipinimas numatytuose taškuose nepavyko. Iš kitos gi pusės, vokiečiai saloje atsidūrė „visur“ – jiems pavyko sutriuškinti olandų brigados štabą ir palikti pagrindines priešo pajėgas saloje „be galvos“. Juolab, dalis olandų rezervistų, nesenai atvykusių į kareivines, nespėjo net gauti ginklų. Bendrame chaoso fone, atskiri kariuomenės daliniai patys sprendė, ką jiems daryti.
Kuomet Karališkosios Nyderlandų Kariuomenės 28-ojo pėstininkų pulko vienoje iš kuopų esantis vienintelis karininkas buvo sužeistas, o didelė dalis dalinio išblaškyta, vadovauti likusiems 30-iai vyrų ėmėsi jaunutis kadetas Mijrsas, komandiruotas į dalinį atlikti praktikos. Buvo dvi „nedidelės“ problemos – visiškai neaišku, ką daryti toliau ir, ką veikti su ta sauja šovinių, kurią turėjo kiekvienas iš karių. Beliko laukti. Įsakęs užimti žiedinę gynybą Mijrsas netrukus sulaukė svečių. Keli vokiečių lėktuvai tiesiai į olandų pozicijas išmetė kuopą vokiečių desantininkų. Kelis priešus pavyko nukauti dar ore, kelis, tame tarpe ir kuopos vadą-paimti į nelaisvę.
Vertingą belaisvį Mijrsas tuoj pat pavedė saugoti vienam savo žmogui. Mūšis gavosi vangokas – vokiečiai nesuprato nei kur jie, nei kiek priešų su jais kovoja, olandai savo amuniciją skaičiavo bene ant vienos rankos pirštų.
Staiga Mijrsas pastebėjo, kad vertingojo belaisvio nėra, o jį turėjęs saugoti karys nuraudęs paaiškino, kad vokietis jam davė karininko ir džentelmeno garbės žodį, kad „tuoj grįš, tik nueis ir palieps savo kariams nutraukti ugnį“. Mintyse, o gal ir balsu iškeikęs savo pavaldinį, po kelių minučių, savo dideliam nustebimui, Mijrsas pastebėjo, kad belaisvis grįžta nešdamas baltą vėliavą. Vyresnysis leitenantas (vok. oberleutnant) Mollas pasiūlė olandų kadetui tokias „lažybas“: kautynės nutraukiamos, abi pusės palaidoja užmuštuosius ir pasirūpina sužeistaisiais. Vėliau – tiesiog laukia, jeigu atvyksta olandų pastiprinimas – vokiečiai pasiduoda, jei pirmi prisistato vokiečiai – kapituliuoja olandai.
Kiek pagalvojęs ir apžiūrėjęs savo amunicijos „atsargas“ Mijrsas sutiko. Kariai surinko žuvusiuosius (1 olandas ir 5 vokiečiai), į netoliese esančią fermą nunešė sužeistuosius, ir susėdo prie pastato kalbėdamiesi apie savo nelengvą dalią. Pasidalinimas maistu, kava ir skirtingų šalių cigaretėmis bei tikriausiai, abipusiai pokalbiai apie „pusgalvius“ armijų vadovybėse. Dėl viso pikto, iškeliamos vėliavos su raudonais kryžiais, pastatomi jungtiniai abiejų kariuomenių karių sargybos postai ir visi nueina miegoti.
Kai kurie olandų istorikai teigia, kad vyr. Leitenantas Mollas „visgi sukčiavo“ ir naktį pasiuntė keletą savo vyrų ieškoti saviškių. Kaip ten bebūtų, ryte pasirodė vokiečiai ir pagal susitarimą, Mijrsas, dar kartą žvilgtelėjes į kelis savo šovinius, atsidusęs nusprendžia pasiduoti. Olandai duoda garbės žodį ir toliau nešaudyti bei bendra kolona, su savo ginklais ir amunicija nužygiuoja į už kelių kilometrų esantį vokiečių pulko štabą. Pulko vado vos netrenkia širdies smūgis, kuomet jis išvysta atžygiuojant priešo bei saviškių dalinius, nes iš pradžių nelabai aišku kas ką paėmė į nelaisvę. Tačiau galantiškumas vis dar nesibaigia – išsiaiškinęs situaciją, pulko vadas atsiprašo už netaktą ir grąžina Mijrsui paimtą iš jo asmeninį durklą bei paprašo, jog paimti karių šaunamieji ginklai visgi pasiliktų vokiečių priežiūroje.
Mijrsui kario kelias baigiasi karo belaisvių stovykloje, kurioje jis praleidžia visą karo laiką, oberleitenanto Mollo pėdsakai dingsta vėlesniuose karo sukūrių verpetuose.
Šiame, pradiniame karo etape, vis dar pasitaikydavo tokio pobūdžio nutikimų, kuomet žmogiškumas imdavo viršų prieš aklą įsiūtį ir priešo kraujo troškimą. Toje pat Dordrechto saloje žinomas atvejis, kuomet pasiklydę vokiečių desantininkai sustabdė civilį autobusą su keleiviais ir vairuotojui liepė „tuoj pat juos vežti į mūšio lauką“.
Olandų karininkas parašė skundą vokiečių karo komendantūrai, kad „desantininkas jam grasino pistoletu, liepdamas eiti ir įsakyti savo kariams pasiduoti“. Komendantūros vadovybė surado vokiškai praktišką sprendimą – desantininką apdovanojo, o olando atsiprašė teigdama, kad „tokie atvejai nėra tipiški vokiečių desantininkui, kurių dauguma yra kultūringi ir mandagūs žmonės“.
Tegu artėjančios gražiausios metų šventės, gerbiamas skaitytojau, jums būna ramios ir šviesios, o aš greitai parašysiu jums dar vieną istoriją apie žmogiškumo pasireiškimus kare.
