– Lietuvoje niekada nebuvo observatorijų, tačiau laiką – nuo metų iki paros ciklo – senovės lietuviai mokėjo puikiai skaičiuoti. Kaip mūsų protėviams tai pavyko?
– Baltų kultūros arealo pavelde archeologai yra aptikę paleoastronominių objektų – kalendorinių matavimų stebyklas. Geriausiai ištyrinėtas – XV a. pradžios įrenginys ant legendinio Birutės alko kalno Palangoje. Tai vienuolikos stulpelių, išdėstytų ant pasagos formos pylimo, sistema. Trys stulpeliai vienoje tiesėje – tarsi viso statinio ašis. Į šiaurę nuo ašies yra penki stulpeliai, pietinėje – trys. Iš jų du, pylimo raguose įkastieji, skiriasi nuo kitų, – buvo aptašyti, skerspjūvyje kvadratiniai. Visi stulpeliai rikiuojasi į du apskritimus, išbrėžtus ant įgaubto šlaito paviršiaus. Aikštelės pylimo pasaga atvira į pietvakarius, taigi paranki dangaus šviesulių laidai stebėti. Ir išties: linijos, išvestos per stulpelių poras, nurodo saulės bei mėnulio laidos vietas jūroje svarbių kalendorinių švenčių išvakarėse. Pagrindinės ašies linkme saulė leidžiasi Palangoje balandžio 23 dieną; tai Jurginių data, svarbi kaimo darbuose kaip ganiavos pradžia. Astronominiai matavimai, nustatant tokias datas, galėjo būti atliekami taip: žynys atsistodavo šalia vieno stulpelio ir per kito stulpelio viršūnę stebėdavo besileidžiančio šviesulio diską.
Įskaitant Jurgines ir saulėgrįžas, stulpeliai iš viso fiksuoja 19 saulės laidos azimutų, atitinkančių 36 šventes. Jos gana tolygiai išsidėsto metų rate, pasiskirstydamos po devynias kiekvienam sezonui. Pietinė trijų stulpelių grupė žymi pasiruošimo žiemos sąstingiui periodą, žiemojimo ir pavasario laukimo laiką. Šiaurinė penkių stulpelių grupė susijusi su sėjos, pasėlių priežiūros ir pjūties darbais. Kai kryžiuočiai XV a. pradžioje sunaikino šią stebyklą, Birutės kalnas neprarado apylinkėse gyvenusių žmonių pagarbos. Tada ant jo apie 1506 m. buvo pastatyta nedidelė bažnytėlė, pavadinta šv. Jurgio vardu. Šį titulą paveldėjo ir vietoje pirmosios bažnytėlės vėliau statytos mūrinės koplyčios, o data tapo pačiais populiariausiais Palangos atlaidais. Tikėtina, kad panašių kalendorinių stebėjimo įrenginių turėdavo ir kitos baltų gentys, tačiau apie juos nežinome, nes alkų kalnai archeologiškai dar nėra tyrinėjami.
– Bet juk Birutės kalnas – ne vienintelė savotiška mūsų protėvių „observatorija“?
– Birutės alko pirmtakais galima laikyti akmenų sistemas šalia senųjų gyvenviečių. Keletą jų laikas išsaugojo: tai astronominėmis kryptimis išdėstyti akmenys ant Vyžuonų ozo (Utenos r.), Stabinės kalvos (Tauragės r.), prie Purmalių piliakalnio (Klaipėdos r.), Tryškiuose (Telšių r.), Jonionių kaimo ribose ant Nemuno kranto (Merkinės apylinkėse) ir kitur. Akmenys, kaip ir Birutės alko stulpai, poromis nurodo pasaulio šalis ir saulės tekos ar laidos vietas horizonte per lygiadienius bei saulėgrįžas. Panašūs kosminio pasaulio sandaros „modeliai“ žinomi ir prie archeologinių kapinynų.
– O kada maždaug mūsų tauta suformavo laiko pojūtį ir įvardijo vardais didžiuosius žvaigždynus? Dar medžiodama šiaurės elnius ar – jau pažinusi arklą bei pjautuvą?
– Kalendoriaus poreikis atsirado pirmykštėje bendruomenėje, tikėtina, kad pirmiausia atšiauraus klimato juostoje. Tik labai atidžiai stebėdami gamtą, palaipsniui imdami suvokti jos vidinius ritmus, žmonės gebėjo čia išgyventi, apsiginti nuo bado ir šalčio. Manoma, kad ir žodis „laikas“ kilęs iš „laikyti“, taigi taupyti maisto atsargas žiemą. Keičiantis pragyvenimo ar ūkininkavimo būdui, kito ir kalendorinė sistema. Viena tokių yra pagrįsta Sietyno arba Sieto, astronomų nuo seno vadinamo Plejadėmis, stebėjimais. Tai padrikas žvaigždžių spiečius Jaučio žvaigždyne. Lietuviškasis Sietyno pavadinimas sietinas su žemdirbyste. Kuo žemiau saulei nusileidus šios žvaigždės matyti horizonte, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas ištirpsta auksinėje vakaro žaroje (heliakinė laida), laikas pradėti pavasario sėją. Patarlė sako: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Žemdirbiui tai visų svarbiausias darbas, kurio negalima nei paskubinti, nei suvėlinti. Todėl Sietyno laida buvo kuo atidžiausiai stebima; spiečius dažnai minimas folklore, dainose įvardijamas net „broleliu“. Žiemkenčių sėjos metas sutampa su aukščiausiu Sietyno pakilimu rugsėjo mėnesio pradžioje. Rugsėjo 8-oji, Švč. Mergelės Marijos diena, liaudiškai ir vadinama Sėmene. Be to, šis žvaigždžių spiečius, turintis, pasak žmonių, septynias žvaigždes, stebimas horizonte saulei tekant, kai prasideda lietingoji vasaros pusė – nuo Septynių brolių miegančiųjų dienos, liepos 10-sios. Dar kaimo senolių pastebėta, kad prapuolus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė. Ir sode, darže, laukuose prasideda didysis darbymetis – laikas sėjai. O žiemą per aukštai iškilusį Sietą į žemę liejosi šaltis, sniegas, vėjas...
Kai kuriuose išskirtinio dydžio akmenyse yra iškalinėta daug mažyčių duobučių, jų išdėstymas kartais primena dangaus skliauto žvaigždynus. Savitas yra Grįžulo Ratų pavadinimas; grįžulu kitados vadintas jaunų žirgų išjodinėjimo ratas. Taigi lietuviai, senovės raitelių tauta, šiose žvaigždėse įžvelgdavo Žirgą, pririštą prie Šiaurinės. O dar seniau, medžiotojų bendruomenės laikais, šiltuoju metų laiku ten matydavo Lokį, o šaltuoju – Briedį. Šie įvaizdžiai tebegyvuoja iki šiol Sibiro tautelių folklore. Žemdirbystės istoriją mena tautosakoje minimos Artojų ir Valgio nešėjos žvaigždės; tai pavasarį žemai horizonte stebimi Dvyniai ir Kapela. Šiuolaikiniuose žvaigždėlapiuose pažymėtas Skydo žvaigždynas, dangaus skliaute jis „pakabintas“ mūsų valdovo Jono Sobieskio garbei, pažymint jo didžiąją pergalę prieš turkus ties Viena 1683 m., išgelbėjusią ir Austrijos imperiją, ir – visą Europą.
– O toks tikslus visų Mėnulio fazių stebėjimas – tai jau žemdirbių, ar vis dar medžiotojų – maisto rinkėjų atributas?
– Akmens amžiuje mūsų protėviams laiką skaičiuoti pakakdavo pagal mėnulį – jo fazės nuolatinę kaitą labai lengva sekti. Mėnulio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas trejų devynerių formule: per siderinį mėnesį (27,3 paros) prabėga trys atmainos – priešpilnis, pilnatis, delčia. Taip susiformuoja devyniadienė savaitė, minima dar ir S. Daukanto raštuose. Lietuvių tradicinės kultūros reiškiniuose nemaža šio archajiškojo skaičiavimo aidų: skaičių 3, 6, 9 seka dažnai skamba dainose arba minima mįslėse, sakmėse, pasakose, burtuose, papročiuose.
Atsiradus žemdirbystei (Baltijos šalyse tai įvyko antrąjį tūkstantmetį prieš Kr.), laikas pradėtas skirstyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius. Žemdirbystės datas galima lengvai nustatyti azimutinės astronomijos metodais – stebint saulės tekos ar laidos vietas horizonte – lygiai kaip Birutės alke. Tačiau mėnulinis kalendorius nebuvo visiškai užmirštas: jo fazių stebėjimo pagrindu laikas ir toliau skirstomas į savaites ir mėnesius. Saulės ir Mėnulio skirtingos padėtys vienas kito atžvilgiu lemia milžiniškas potvynio bangas vandenynuose ir jūrose. Taip pat periodiškai kinta ir kosminių dalelių srautas į Žemės paviršių. Todėl mėnulio fazes jaučia kiekviena biologinė sistema – nuo jų priklauso syvų tekėjimas skaidulomis. Šitai buvo pastebėta tūkstantmetėje žemės ūkio darbų patirtyje, įtvirtinta tam tikromis darbų taisyklėmis, ilgainiui tapusiomis tradiciniais papročiais. Kaime gerai atmenama, kad praktiškai visi ūkio darbai, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas, būdavo derinami su tinkama mėnulio faze; kai kur tai praktikuojama ir šiandien.
– O kada mes susipažįstame su dabar tokiu tradiciniu metų kalendoriumi?
– Tik po krikšto Lietuvoje pradėtas naudoti minėtas kalendorius, susiformavęs Vidurinėje Azijoje ir Romoje, taigi, atitinkantis kitokį klimatą ir visai nepritaikytas mūsų krašto žemdirbystei. Ilgainiui jo praktiškoji funkcija privalėjo būti perkuriama, į naujojo kalendoriaus struktūrą įtraukiant reikalingiausius ūkininkavimui dalykus. Gamtos virsmų ir žemės ūkio darbų terminai, aišku, buvo susieti su krikščioniškaisiais vardadieniais. Akivaizdu, kad iš krikščioniškojo kalendoriaus vardyno buvo iškelti ir sureikšminti būtent tie vardai, kurių dienos atitiko senojo kalendoriaus atskaitos taškus. Žmogaus veiksmuose švenčių metu taip pat atsispindi tradicinė ir krikščioniškoji nuostatos. Žinoma, tradicinei jau nebeteikiama sakralinė prasmė, o apeigos atliekamos iš pagarbos tradicijai, senolių atminimui arba net kaip žaismė. Taip kaimo tradicijos ir poreikiai kalendoriaus rėmus palaipsniui pripildė gamtos reiškinių refleksijomis ir žemės ūkio darbų terminais – įvyko kalendoriaus inkultūrizacija.
Lietuvių kultūros pavelde, tradiciniuose kalendoriniuose papročiuose aptinkami ir archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, ir vėlesni žemdirbių saulės kalendoriaus sezonų ciklai. Istoriografiniuose šaltiniuose baltų genčių kalendorinės sistemos nebuvo užfiksuotos, todėl galima tik spėlioti, kaip kitados būdavo derinami tarpusavyje nedalūs Saulės ir Mėnulio periodai, kokie dar dangaus šviesuliai būdavo stebimi, kad palengvinus keliamųjų metų atskaitą. Kiekviename Lietuvos regione žemdirbystės papročiai yra kiek skirtingi: nelygu kokia dirva, žemės ūkio naudmenų rūšys, žemės įdirbimo tradicijos, padargai ir kt. Čia tam tikros įtakos galėjo turėti ir labai tolimas, netgi gentinės bendruomeninės sanklodos papročių paveldas.
Pastaraisiais dešimtmečiais Kraštotyros draugijos organizuojamose ekspedicijose į šią etnožinijos sritį buvo atkreiptas ypatingas dėmesys; pavyko surinkti dar nemažai naujos priešistorinius laikus mennačios informacijos. Dalis jos jau interpretuota ir paskelbta kraštotyros lokalinėse monografijose. Esminis etnologinis klausimas yra susijęs su užrašytų papročių ir tikėjimų kilme. Jis formuluojamas taip: ar tikėjimai mėnulio poveikiu yra kilę iš etnožinijos vertės pajautimo, ar jie yra archajiškojo mėnulinio kalendoriaus paveldas? Jeigu tikėjimai savo ištakomis yra senesni už etnožinias, juos galima laikyti atsiradusius iš medžiotojų mėnulinio kalendoriaus apeigų arba derinimo su sauliniu kalendoriumi procedūrų.
– Laiko skaičiavime mes kuo nors išsiskiriame Baltijos jūros regione ar – panašiai laiką skaičiavo visos čia gyvenančios tautos?
– Lietuvos nacionaliniame istorijos muziejuje saugomi du mediniai runų rašmenų kalendoriai, datuojami XVII a. pirmąja puse. Jų analizė pagal žemės ūkio darbų terminus bei gamtos fenologinių reiškinių datas patvirtina vietinę kilmę. Runų rašmenys yra skandinaviškos kilmės; tai narsieji vikingai juos tarsi kardo kirčiais kitados išrėždavo medyje. O runiškieji kalendoriai žinomi visose Baltijos baseino šalyse. Juose sužymėtos šventės labai panašios – žemdirbystės bei gyvulininkystės sąlygos čia mažai tesiskiria. Tarkime, advento meto šv. Liucijos diena, gruodžio 13-oji, nuo kurios vakarai jau nebeilgėja, iškiliai pažymima taip pat ir evangelikų liuteronių bendruomenėse, nepripažįstančiose šventųjų kulto. Žodžiu, gamta žmonių bendruomenėms labai akivaizdžiai diktavo (bei tebediktuoja) ir darbų, ir švenčių ritmą.
