Karyboje, kartais buvo rausiamasi ir puolimo tikslais (daugiau apie tai mano straipsnyje Pirmojo pasaulinio karo faktai, kuriuos baigiame pamiršti), tuo pačiu, augo betono ir plieno konstrukcijų storis. Dalis inovacijų pasiteisino, dalis, dideliam pačių statytojų nustebimui – ne. O šiuo metu fortifikacijoje vyrauja keli kraštutinumai – šimtmečių ar net tūkstantmečių senumo gynybiniai metodai, derinami su inovatyviais sprendimais. Trumpai aptarkime paskutinio šimtmečio dalelę fortifikacinių pasiekimų ir jų likimus.
Fašizmo citadelėje Italijoje buvo sukurta savo įtvirtinimų sistema – „Alpių siena“. Formaliai, dengusi visą šiaurės Italijos valstybinės sienos perimetrą, suskirstyta sektoriais, kurių kiekvienas buvo skirtas B. Mussolini valdomai šaliai atsispirti prieš kaimynų puolimus (nors visai neseniai, tas pats B. Mussolini gretimas šalis ramino „Draugystės ir širdingo bendradarbiavimo paktais“).
„Vallo Alpino Occidentale“ buvo orientuota į Prancūziją; „Vallo Alpino Settentrionale“ – į Šveicariją ir Austriją; „Vallo Alpino Orientale“ – į Jugoslaviją.
Pikti liežuviai plaka, kad dalis įtvirtinimų buvo pastatyti baiminantis sąjungininkų vokiečių, kuriuos italai įtarė besižvalgant į jų Pietų Tirolio provinciją, besišliejančią prie Austrijos ir Šveicarijos sienos.
Saugoma 21 tūkst. rinktinių „Guardia alla Frontiera“ (pasienio apsaugos) vyrų, Alpių siena ypatingo vaidmens taip ir nesuvaidino, nors smulkesnės kautynės vyko.
Po Antrojo pasaulinio karo, dalis teritorijų su įtvirtinimas atiteko Jugoslavijai, dalis buvo naudojama NATO šalies Italijos šaltojo karo metu, dabar gi, dalis statinių yra išlikę ir galime pasigrožėti bendrais gamtos ir žmogaus kūrybos vaizdais.
Visgi labiausiai žinomas XX a. pr. karo inžinerijos statinys – liūdnai pagarsėjusi Mažino (Maginot pranc.) linija. Statyta beveik dešimtmetį, pareikalavusi daugiau kaip 3 milijardų tuometinių Prancūzijos frankų, 1,5 mln. kubinių metrų betono ir aukštos kokybės plieno, kurio būtų užtekę 5,3 tūkst. tankų pagaminti.
Tokie skeptikai, kaip Šarlis de Golis tuo metu nebuvo girdimi, prancūzus tiesiog apėmė Mažino manija, spauda rengė patriotinio patoso kupinus reportažus ir nacionalinis pasididžiavimas kilo kaip ant mielių. Tuo tarpu Š. Degolio, 1934-aisiais m., pačiame statybos įkarštyje išleista knyga „ Vers l’Armée de Métier“ („Profesionalios armijos link“ pranc.), kurioje jis siūlė akcentą dėti ant greitų ir mobilių tankų dalinių operacijų, didesnio populiarumo susilaukė Vokietijoje. Taip jau sutapo, kad Mažino linija „Mūšio dėl Prancūzijos“ metu suvaidino tik epizodinį vaidmenį, nes nacių Vermachtas ją tiesiog...apėjo iš flangų.
„Zygfrido linija“ arba „Westwall“ – vos vėlesnis vokiečių atsakas „Mažino linijai“, pradiniame karo etape, neskaitant kelių kautynių, didelės reikšmės nevaidino. Sakoma, kad kuomet Feldmaršalas Gerd von Rundstedtas aplankė įtvirtinimus, jis pradėjo juoktis – tokie silpni ir nepatikimi jie jam pasirodė. Pats amerikiečių generolas G. S. Pattonas gana arogantiškai teigė, kad „Stacionarūs įtvirtinimai yra paminklas žmonių kvailumui“.
Tačiau situacija kardinaliai pasikeitė karo antroje pusėje – sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje, naciams prireikė rimtai gintis – štai tuomet, ši 630 kilometrų ilgio įtvirtinimų sistema sukėlė skrandžio opą ne vienam priešo planuotojui, o tūkstančiams sąjungininkų karių tai baigėsi mirtimi. (Apie tai rašiau savo straipsnyje Amerikiečių karinė nesėkmė. Hiurtgeno miško košmaras). Tad kartais tokios gynybos linijos atperka į jas investuotas lėšas ir įdėtas pastangas.
„Mannerheimo linija“ – lyginant su vokiečių ir ypač prancūzų pastatytais gynybiniais-inžinieriniais monstrais, buvo tiesiog juokinga. Visų pirma todėl, kad suomiai neturėjo pinigų, o dalis politikų, kaip ir Lietuvoje teigė, kad suomiai „gali miegoti ramiai“. Laimė, kad (kaip ir Lietuvoje) nugalėjo realus pasaulio bei kaimynės vertinimo suvokimas ir padarę ilgą pertrauką (gynybiniai įrengimai beveik nebuvo vystomi tarp 1924 ir 1932 metų) suomiai pamažu vėl ėmėsi darbų. Visgi, taupant lėšas, betoninių gynybos mazgų buvo statoma nedaug – pagrinde išnaudotos gamtinės kliūtys, atsparos taškai stiprinami naudojant medį, rausiami prieštankiniai grioviai. Iliustracijos dėlei, brėžiant tiesų brūkšnį žemėlapyje „Mannerheimo linija“ nesiekė 100 kilometrų ilgio ir visai jos statybai sunaudota kiek mažiau betono negu Helsinkio Operos rūmų statybai.
Naudojant „lanksčią gynybą“, t.y. derinant gynybinės linijos, gamtos kliūčių ir dinamiško karo taktiką, „Mannerheimo linija“ sovietų puolimą sustabdė maždaug dviems mėnesiams. Kartais galime skaityti išvedžiojimus „kokia tvirta ir neprieinama ji buvus“, tačiau čia, dažniausiai, atkartojamas sovietų sukurtas naratyvas, teisinantis milžiniškus nuostolius, kuriuos ši šalis patyrė susidūrusi su suomišku „sisu“ (apie tai rašiau straipsnyje Metamfetamino kariai. Aimo Koivunenas).
Visgi, buvo viena vieta, kuri tiesiog idealiai atitiko statytojų sumanytą koncepciją: „daužyk mane kiek nori, mano gynybos tu nepramuši“.
Manilos įlankoje, Filipinuose, stūksto 1909-aisiais pradėtas statyti senukas – JAV įrengtas „Fort Drum“, dar vadinamas betoniniu karo laivu. 5 metus trukusios statybos metu, natūrali uola stūksanti įlankoje buvo apjuosta sustiprinta gelžbetonio konstrukcija, kurios storis vietomis siekė net 11 metrų. Įrengtos gyvenamosios patalpos keliems šimtams kariškių, o pats fortas pasišiaušė sudvejintomis 356 mm, 152 mm ir oro gynybos 76 mm pabūklų baterijomis.
Japonijos Imperatoriškajai armijai 1941-ųjų metų gruodį išsilaipinus Filipinų Luzono saloje „Fort Drum“ įgula atidengė į juos ugnį. Taip prasidėjo beveik pusę metų trukusi „kuris-kurį“ karo drama. Japonai rengė aviacijos antskrydžius mėtydami bombas ir daužydami įtvirtinimą kranto artilerija, o forto įgula stengėsi skandinti viską kas priklauso priešui 18 kilometrų spinduliu (būtent tiek siekė stambiausio kalibro forto artilerijos pabūklai).
Japonams pavyko sunaikinti oro gynybos baterijas ir gerokai apdaužyti fortą, tačiau palaužti forto gynėjų – ne. Iki 1942-ųjų metų gegužės „Fort Drum“ buvo tarsi ašaka Japonijos gerklėje ir tik JAV karinėms pajėgoms galutinai atsitraukus iš apylinkių, įgula sugadino viską, ką buvo galima sugadinti ir tvarkingai evakavosi.
1945-ųjų metų balandį, sąjungininkams vaduojant vieną salą po kitos, „Fort Drum“ tapo paskutiniu Japonijos bastionu regione. Amerikiečiai žinojo, kaip nelengva užimti tvirtovę, todėl ėmėsi kiek kitokios taktikos. Po masyvaus oro ir jūrų bombardavimo, visa japonų įgula buvo sukišta į betoninius forto vidurius, tuo tarpu lengvi desantiniai JAV laivai, su iš anksto sukonstruotomis platformomis prisiartino prie forto ir ant jo viršaus išsodino desantą. Forto išorę pavyko užimti.
Nedelsiant buvo aktyvuota sekanti operacijos dalis – per ventiliacines šachtas į forto vidų buvo suleista 9,5 tūkst. litrų specialaus dyzelino ir benzino mišinio, palikti uždelsto veikimo degikliai ir skubiai pasišalinta.
Rašoma, kad maždaug toną sveriantis įėjimo dangtis, sprogimo metu pakilo apie 100 metrų į orą, o pats fortas degė kelias dienas. Žinoma, nieko daugiau be suanglėjusių 65-ių japonų liekanų forte rasta nebuvo.
Šiuolaikiniuose karuose dažniausiai vyrauja ne specialiai pastatytos, tačiau įtvirtintos ir pritaikytos karo veiksmams civilinės komunikacijos. Ginant miestus vykdomi atskirų pastatų fortifikavimo darbai, kasami tuneliai, statomos užtvaros (apie tai rašiau straipsnyje Viskas, ką jūs norėjote paklausti apie spygliuotos vielos panaudojimą kare ir taikoje), viskas gausiai minuojama ir būtinai –dengiama ginklų (pageidautina – sunkiųjų) ugnimi. Miškingose vietovėse dažnai naudojamos nuo senovės Romos laikų žinomos „abatis“ tipo užtvaros (specialia tvarka nuversti medžiai), o „seno gero apkaso“ reikšmės niekas iki šiol nepaneigė.
Istorija mums palieka pamokas, kurias išmokti privalome visi – šalies gynybai reikia ruoštis, resursus planuoti. Planuoti taip, kad posakis „generolai kariauja praėjusius karus“ mums negaliotų.
