Antikomunistinis judėjimas Lenkijoje įgavo naują mastą po to, kai 1978 metų pabaigoje kardinolas Vojtyla Romoje buvo išrinktas popiežiumi Jonu Pauliu II. Praėjus metams Giereko režimas sutiko, kad jis apsilankytų tėvynėje. Didžiules minias žmonių sutraukęs vizitas suteikė inteligentijos – darbininkų – Bažnyčios aljansui tautinį, patriotinį ir etinį pobūdį. Žmonės suvokė savo galią prieš Partiją ir valstybės aparatą, kuris buvo bejėgis ką nors padaryti išskyrus smulkias priekabes. Popiežiaus vizito metu Lenkija buvo laisva šalis. Brendo didelis sambrūzdis.
1980 metais atsirado „Solidarumas“ – „Nepriklausoma Savivaldi Profesinė Sąjunga Solidarumas“. Tai buvo svarbiausias įvykis Vidurio Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Tai buvo tikra darbininkų klasės revoliucija, kilusi prieš „socialistinę“ valstybę. Žmonės suprato, jog ekonominės transformacijos neįmanomos be politinės šalies transformacijos. „Solidarumas“ stojo už dialogą ir smurto atsisakymą, už darbo ir darbuotojų orumą, už tautinę savimonę. Beje, jis atsisakė valdžios siekimo. Jo ginklai buvo streikas ir grasinimas streikuoti.
Praėjus daugiau kaip penkiolikai mėnesių, valdžia įvedė karinę padėtį ir „Solidarumą“ uždraudė. Partija ir vyriausybė buvo susiskaldžiusios ir nesilaikė vienos nuoseklios linijos. Pats „Solidarumas“ irgi nebuvo vienalytis. Atsiradus „Solidarumui“ valstybės vadovas Gierekas neišsilaikė valdžioje ir užleido vietą Stanislavui Kaniai. 1981 metais ministru pirmininku tapo V. Jeruzelskis, kuris buvo kilęs iš bajorų.
1980–1981 metų žiemą ginkluota sovietų intervencija atrodė neišvengiama. Lenkija atsidūrė prie visuotinio streiko ir atviros priešpriešos slenksčio. „Solidarumas“ to slenksčio neperžengė, tačiau negalėjo sutikti su Jeruzelskio siūlymu skelbti streikų moratoriumą. Padėtis šalyje darėsi vis chaotiškesnė. 1981–12–13 Jeruzelskis paskelbė karinę padėtį. Kai kurie istorikai aiškina, kad tokį žingsnį nulėmė baimė, jog įsikiš SSRS. „Solidarumo“ numalšinimas apsiėjo be žmonių aukų, tačiau tauta jautėsi pažeminta. Karo padėties sąlygomis sumažėjo Partijos reikšmė. Karo padėtis iš esmės reiškė, jog Partija nebegali valdyti. Visą valdžią perėmė Karinė tautos gelbėjimo taryba (WRON). Daugeliui lyderių atsidūrus internavimo stovyklose bei kalėjimuose, „Solidarumas“, vadovaujamas Zbignevo Bujako, tęsė pasipriešinimo veiklą pogrindyje rengdamas nelegalius leidinius, radijo laidų transliacijas.
„Solidarumas“ visgi atliko savo vaidmenį. Buvo parodyta, kad nesant rinkos mechanizmų, stiprėjo ekonominės politikos subjektyvumas, seko sovietinis ūkis. Tą sekinimą gilino ir ginklavimosi varžybos. Partijoje klestėjo kyšininkavimas ir protekcionizmas. Žmonės pamatė, kad liaudis darosi demoralizuota.
Tuometiniai Lenkijos įvykiai buvo plačiai parašyti sovietinėje spaudoje. Štai „Komjaunimo tiesa“ plačiai aprašė įvykius Lenkijoje. Sovietinė spauda pripažino, kad yra „nepakankamas rinkos aprūpinimas, kurį sąlygoja žemas žemės ūkio produktų supirkimo lygis“. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 148, 1981.08.04.P.3]. Rašoma, jog gresia konfliktas visos šalies mastu. Didelę grėsmę kelia streikai. „Komjaunimo tiesa“ neigiamai vertina „Solidarumą“: „Susidariusia atmosfera naudojasi kai kurios „Solidarumo“ grandys, kurios mėgina sukelti abejonių dėl LJDP IX nepaprastojo suvažiavimo linijos. Šalyje skleidžiami gandai, kad Lenkijai gresia badas. Kartu prognozės rodo, kad šių metų derlius bus neblogas“. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 148, 1981.08.04.P.3]. Taigi spaudoje mėginama varyti nukreipti dėmesį, sakant, jog derlius bus neblogas. Tačiau apie tai, iš kur tokios prognozės, neužsimenama.
„Komjaunimo tiesoje“ verčiami kaltinimai „Solidarumui“, esą jo „reikalavimų plėtimas, taip pat tolesnis spaudimas, kad būtų padidintas darbo užmokestis ir socialinės išmokos be aktyvaus profsąjungų požiūrio į gamybos vystymo problemą tik dar labiau blogina ekonomiką“. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 148, 1981.08.04.P.3].
Sovietinėje spaudoje „Solidarumas“, cituojant Michniką, įvardijamas kaip faktinė partija: „Solidarumas“ jau faktiškai vaidina opozicinės politinės partijos vaidmenį“. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 148, 1981.08.05.P.1]. Sakoma, jog Michnikas parodė nepagarbą SSRS ir kitas valstybes – Lenkijos sąjungininkes, – tačiau konkrečiai nepasakoma, kame tas įžeidimas buvo.
Pareiškiama baimė, kad „Solidarumas“ gali pakeisti santvarką. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 171, 1981.08.05.P.1].
Buvo išsakyta ir tai, jog dėl „Solidarumo“ įtakos sumažėjo partijos vadovaujamasis vaidmuo. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 233, 1981.12. 05.P.3]. „Solidarumas“ kaltinamas“ esą jis „plečia kampaniją prieš partines organizacijas įmonėse, piktai šmeižia partijos socialinę ir ekonominę politiką, <...> išprovokavo studentų streikus kai kuriose aukštosiose mokyklose“. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 234, 1981.12. 08.P.7].
Trumpai buvo parašytas Radomo mieste susirinkusio „Solidarumo“ prezidiumo posėdis. Čia susivienijimo vadovai pareiškė atsisaką bendradarbiauti su valdžia. „Antitarybininkas“ Z.Bujakas siūlė nedelsiant užimti radijo komitetą ir nuversti vyriausybę. Išsakyta, kad vadovybė į „Solidarumo“ reikalavimus neatsižvelgs. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 234, 1981.12. 08.P.7].
1981 – 12 – 10 „Solidarumas“ buvo surengęs spaudos konferenciją. Sovietinėje spaudoje rašoma, jog „Solidarumas“ kuria savo „štabus“ gamyklų, įstaigų teritorijose. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 237, 1981.12. P.3].
Įvedus karinę padėtį „Solidarumas“ veikė kartu su KOS-KOR ir „Nepriklausomos Lenkijos konfederacija“. Sovietinėje spaudoje rašoma, jog „kontrrevoliucija veikė pagal iš anksto parengtus planus, rastus „Solidarumo“ būstinėje. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 242, 1981.12.19. P.3]. instrukcijoje, paruoštoje šio rajono „Solidarumo“ nariams, sakoma: „Kareiviai turi nušalinti savo vadus, o ant savo mundurų prisegti, ant transporto priemonių, ant kareivinių pakabinti „Solidarumo“ emblemą. Pasitaikius pirmai progai, kareiviai turi su ginklu rankose atsilikti nuo savo būrio ir atvykti į artimiausią „Solidarumo“ organizaciją. Analogiškai turi veikti ir milicija. Karinės padėties paskelbimo laikotarpiu vienintelė valdžia yra visos Lenkijos komisija, jos prezidiumas arba „Solidarumo“ pirmininkas. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 242, 1981.12.19. P.3]. „Solidarumo“ vadovybėje dešiniųjų pažiūrų atstovai, kaip antai: Onyškevičius, Michnikas, Vuicas, Mačerevičius, Kuronis ir kiti. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 242, 1981.12.19. P.3].
Karinės padėties įvedimas sovietinėje spaudoje buvo apibūdinamas kaip neišvengiamas dalykas. Pranešama, jog 1981 – 08 – 03 įvyko LLR nacionalinės gynybos ministerijos karinės tarybos posėdis, „kuriame buvo apsvarstytos problemos, susijusios su neigiamų ir pavojingų reiškinių gilėjimu šalyje“. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 148, 1981.08.04.P.3]. Karinės padėties įvedimo tikslas apibūdinamas kaip būtinybė užtikrinti LLR gynybinio saugumo ir pajėgumo lygį. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 158, 1981.08.04.P.3].
1981–12–13 dieną Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis ir įsteigta nacionalinė gelbėjimo taryba. Apie tai plačiai parašyta sovietinėje spaudoje. V. Jeruzelskis kreipėsi į tautą, pasiteisindamas, kad to reikėjo „dėl šaliai gresiančios anarchijos“. [Padėtis Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 238, 1981.12.15. P.3]. Jeruzelskio kreipimasis įvyko 6 valandą ryto vietos laiku per Lenkijos radiją. [Obraščenije V.Jeruzelskovo k polskomu narodu//Izvestija sovietov narodnych deputatov SSRS, 1981.12.15. Nr. 292. P. 4]. Visa Jeruzelskio kalba išspausdinta „Izvestijose“. Lenkija taip pat buvo paveikta sovietų, kadangi Jeruzelskio kalboje nuolat girdimi šūkiai dėl „socialistinės šalies gerovės“.
Sudarius karinę nacionalinio gelbėjimo tarybą taip pat buvo paskirti kariniai komisarai – įgaliotiniai, kuriems suteikta teisė kontroliuoti valstybinės administracijos organų veiklą. Komisarams suteikta teisė drausmine tvarka šalinti iš postų asmenis neatliekančius savo pareigų. [Padėtis Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 238, 1981.12.15. P.3].
Karinės padėties laikotarpiu dekretas draudžia rengti susirinkimus, manifestacijas, platinti leidinius, publikacijas ir informaciją be išankstinio atitinkamų organų leidimo. Neleidžiama rengti jokių streikų ir protesto akcijų. Laikinai nutraukiamas draugijų, profsąjungų, sąjungų, taip pat organizacijų, kurių veikla kelia pavojų valstybinei santvarkai, darbas. Šaunamųjų ginklų savininkams pasiūlyta ginklus tuojau pat atiduoti. [Padėtis Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 238, 1981.12.15. P.3].
Paskelbus karinę padėtį, Varšuvoje, Gdanske ir daugumoje kitų šalies rajonų sustiprinta milicija, jie tikrina autotransportą ir dokumentus. Saugomi Varšuvos rajonai, kur yra LLR seimo, Ministrų Tarybos ir LJDP Centro Komiteto rūmai. Laikinai uždarytas sostinės aerouostas. Išjungti telefono ryšiai. [Padėtis Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 238, 1981.12.15. P.3].
„Solidarumas“ ir jo planai buvo sužlugdyti. Sovietinėje spaudoje rašoma: „Su reakciniais sluoksniais Vakaruose susimokiusios kontrrevoliucijos planai buvo sužlugdyti, įvedus šalyje karinę padėtį. <...>Viešosios tvarkos pajėgos šalino įtempimo židinius. Jos užimdavo sandėlius, kuriuose buvo laikomi ginklai ir buteliai su padegamuoju mišiniu.<...> Padėtis pamažu stabilizavosi, taigi Lenkijoje laikinai atšaukiamas karinės padėties galiojimas“. [Lenkija: kova nesibaigia//Tiesa, Nr.294. 1982.12.24. P.3].
Sovietinėje spaudoje pažymima, esą JAV stengiasi įtraukti Lenkiją į savo sąjungininkus kariniame bloke. Gruodžio 18 dieną Amerikos valstybės departamentas paskelbė pareiškimą, kuriame paragino atšaukti priemones, kurių ėmėsi Lenkijos vadovybė, paleisti suimtus „Solidarumo“ narius. Valstybės departamentas pakartojo Reigano žodžius, kad „smurtas Lenkijoje gimdo smurtą“. [Vašingtonas kišasi į Lenkijos reikalus// Komjaunimo tiesa, Nr. 244, 1981.12.22. P.3].
Rašoma, jog Vašingtone „gaudomi gandai apie represijas, jos išrandamos“. [Vašingtonas kišasi į Lenkijos reikalus// Komjaunimo tiesa, Nr. 244, 1981.12.22. P.3]. Sovietams nebeliko nieko kito: kad nuslėptų nuo liaudies teisybę, kaltino JAV, esą, jos viską „išranda“.
TASS-ELTA pranešė, esą „imperialistiniai sluoksniai darė viską, kad Lenkija būtų pastūmėta prie bankrutavimo slenksčio ir negalėtų vykdyti savo finansinių ir prekybinių įsipareigojimų. <...> Faktiškai mėginama reikalauti, kad Lenkijos valdžia paleistų kontrrevoliucionierius, kuriuos išlaikė imperialistinės tarnybos; tada, galimas daiktas, JAV bus pasirengusios vėl pradėti prekybą“. [Vašingtonas kišasi į Lenkijos reikalus// Komjaunimo tiesa, Nr. 244, 1981.12.22. P.3].
JAV ir kitos Vakarų šalys apie padėtį Lenkijoje kalbėdavo per radijo stotis BBS ir „Laisvąją Europą“. [Kontrrevoliucija nelaimės// Komjaunimo tiesa, Nr. 247, 1981.12.26. P.3].
Sovietinėje spaudoje itin pabrėžiama, kad „socialistinė Lenkija gyvena pagal savo konstituciją, savus įstatymus, vadovaujasi savo nacionaliniais interesais. LLR buvo ir lieka socialistinės sandraugos narė, laikosi Varšuvos sutarties“. [Vmešatelstvo Vašingtona v polskije dela//Izvestija sovietov narodnych deputatov SSRS, 1981.12.20. Nr. 297. P. 5].
Sovietinė spauda neapsiėjo be demagogijos ir skambių žodžių vertinant karinės padėties Lenkijoje įvedimą. Buvo pabrėžiamas sovietų vaidmuo „bendradarbiaujant su Lenkija“.
Kaip ir būdinga visai sovietinei spaudai, „Komjaunimo tiesoje“ demagogiškai kalbama apie „abiejų šalių draugystę“: “ L.Brežnevas pažymėjo, kad Tarybų sąjungos komunistai, visi tarybiniai žmonės su dideliu dėmesiu seka įvykius Lenkijos Liaudies Respublikoje. Tarybų sąjunga laikosi nuoseklios internacionalinės pozicijos.<...> Tarybų Sąjungos ir Lenkijos draugystė – tai vienas iš dabartinės jėgų pusiausvyros Europoje pagrindų“. [Susitikimas su A.Kania ir V. Jeruzelskiu// Komjaunimo tiesa, Nr. 158, 1981.08.18.P.1].
Lenkijos vadovybė buvo linkusi bendradarbiauti su SSRS, bent jau taip buvo rašoma sovietinėje spaudoje. 1981–08–31 LLR Ministrų tarybos pirmininkas V. Jeruzelskis, kalbėdamas Košalino aukštosios mokyklos priešlėktuvinės gynybos kariuomenės karinės mokyklos absolventams, pasakė: būdami čia, Lenkijos pakrantės žemėje, mes galime gerai įvertinti kelią, kuris atvedė į Lenkijos išsivadavimą. Šioje žemėje liko daugybė TSRS ir Lenkijos karių kapų. Mes įspėjame tuos, kurie sėja antitarybiškumo grūdus: iš jų auga jiems gėdą darantis vaisius. Ginklo brolybė su Tarybine Armija, sąjungiški Varšuvos Sutarties valstybių ryšiai – tai istorinis mūsų armijos ir mūsų liaudies laimėjimas, socialistinės Lenkijos saugumo ir taikaus vystymosi pamatas.<...> Bendras visiems kariams yra rūpinimasis socialistine tėvynės ateitimi ir jos saugiu, ramiu gyvenimu.“ [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 167, 1981.09. 01.P.1].
Sovietinėje spaudoje buvo teigiama, kad „platieji Lenkijos darbo žmonių sluoksniai supranta ir remia būtinumą absoliučiai laikytis karinės padėties dekreto“. [Dėl padėties Lenkijoje// Komjaunimo tiesa, Nr. 241, 1981.12. 18.P.3]. Tačiau nekalbama apie jokias sociologines apklausas, iš kurių būtų matyti, kad taip yra iš tiesų.
Ir ką gi mes turime? Sovietinė spauda pripažino, kad yra „nepakankamas rinkos aprūpinimas, kurį sąlygoja žemas žemės ūkio produktų supirkimo lygis“. Sovietinėje spaudoje „Solidarumas“, cituojant Michniką, įvardijamas kaip faktinė partija. Pareiškiama baimė, kad „Solidarumas“ gali pakeisti santvarką. Rašoma, jog „Solidarumo“ nariai yra siūlę užimti radijo komitetą ir nuversti vyriausybę. Tačiau iš tiesų „Solidarumas“ valdžios nesiekė iki karinės padėties įvedimo. 1981–12–13 dieną Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis ir įsteigta nacionalinė gelbėjimo taryba. Buvo paskirti kariniai komisarai – įgaliotiniai, kuriems suteikta teisė kontroliuoti valstybinės administracijos organų veiklą. Sustiprinta milicija, tikrinamas autotransportas ir dokumentai, neveikia telefono linijos, draudžiamos manifestacijos. Laikinai uždarytas sostinės aerouostas. Sovietinėje spaudoje JAV pozicija Lenkijos atžvilgiu traktuojama kaip noras patraukti Lenkiją į NATO, kaip kišimasis į vidaus politiką. Nenuostabu: tuo metu tarp SSRS ir JAV vyko Šaltasis karas. Sovietinėje spaudoje jaučiama demagogija. Nuolat kartojama, kad kyla ūkis, tačiau neskelbiami konkrečių tyrimų rezultatai. Kartojami trafaretiniai žodžiai apie „internacionalizmą“, „tautų draugystę“, „antitarybiškumo grūdus“. Lenkijos vadovai buvo linkę bendradarbiauti su SSRS arba bent jau taip rašoma sovietinėje spaudoje. Taigi ironizuojant galima pasakyti, kad dabartiniams influenceriams iki sovietmečio piaro „meno“ dar toli.
