Pavyzdžiui, rašiau apie tai straipsnyje Audie Murphy. Mažasis nacių siaubas. Paprasčiau tariant, savo drąsa ir nutrūktgalviškumu įrodo dar W. Šekspyro pasakytus žodžius: „Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą“.
Dažnai, karo herojai būna sunkią vaikystę turėję vaikai, kurie nuo mažens pripratę kovoti už savo ir artimųjų išgyvenimą, šių įpročių neatsisako ir kare. Visgi, privalu suvokti kontekstą. XIX-XX a. sandūroje, ar vienu kitu dešimtmečiu vėliau gimę žmonės susidūrė su išgyvenimais, kurie dabartiniams 20-čiams yra stačiai nesuvokiami. Ir taip – dažnu atveju taip grūdinosi charakteris ir išryškėdavo savybės, apie kurių savininką galima parašyti tokį straipsnį kaip šis.
1921-aisiais m., Kanadoje, Kvebeko provincijoje, geležinkeliečiui pavarde Meidžoras, gimė sūnus Leo. Šeima gyveno skurdžiai, todėl mažasis Leo dirbo sunkius darbus – kaip suprantate, išlepimas jam negrėsė.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Leo užsirašo savanoriu į kariuomenę, daugiausiai dėl to, kad padarytų įspūdį tėvui, kuris didele meile savo vaikui netryško. Net kelis metus jaunuolis treniruojamas Kanadoje ir štai – ilgai lauktas išsilaipinimas Normandijoje.
„Juno“ paplūdimys, kuriame išsilaipino kanadiečių ir britų daliniai mažiau pagarsėjo negu jo „kolega“ – „Omahos“ paplūdimys (daugiau apie tai mano straipsnyje „Omahos“ monstras: vokietis, Prancūzijos paplūdimyje kulkomis pakirtęs šimtus amerikiečių). „Juno“ žuvo „tik“ 340 kanadiečių, o Leo sugebėjo susprogdinti vokiečių bunkerį bei paimti į nelaisvę būrelį priešo karių. Kaip matysime, visai netrukus jam tai taps „įpročiu“.
„Visai netrukus“ įvyko jau po kelių dienų, kada ilgalaikių treniruočių išlavinti žvalgybiniai-diversiniai kario įgūdžiai labai pravertė. Su kolega aptikę nacių šarvuotą transporterį vyrai sužeidė vairuotoją ir dar vieną kareivį, kitus paėmė į nelaisvę bei privertė judėti link kanadiečių pozicijų. Saviškiai buvo kiek nustebę ir pradžioje apšaudė priešo transportą, tačiau Leo, užsilipęs ant mašinos viršaus rankomis pademonstravo, kad grįžta su dar vienu trofėjumi. Didžiavęsis savo prancūziškomis šaknimis, karininkui britui Leo akcentavo, kad trofėjus ne tiesiog Kanados, o konkrečiai – Kvebeko.
Kare retai būna Rembo tipo karių, kurie įveikia visas kliūtis be jokio įbrėžimo. Tačiau būna karių, kurie įveikia kliūtis nepaisydami jų (viena iš tokių istorijų mano straipsnyje – Labiausiai apdovanotas JAV karys: 14 žaizdų jo nesustabdė).
Po keletos dienų Leo susidūrė su 4 karių vokiečių patruliu. Prieš tai, kol visi krito nuo jo šūvių, vienas nacis visgi spėjo detonuoti fosforo granatą. Leo neteko kairės akies.
„Komisuotas iš kariuomenės jis grįžo namo ir ilgai bei laimingai gyveno...“. Šie žodžiai visiškai netinka mūsų herojui. Gydytojams pasakęs, kad dabar šaudant jam net nereikės prisimerkti ir apskritai bus labai patogu, vyras grįžo į savo dalinį. „Atrodau kaip piratas“, – juokavo jis.
Kovojant Nyderlanduose, priartėjus prie Zwolle miesto, dalinio vadovybė pasiuntė Leo su jo geriausiu draugu į žvalgybą – reikėjo kuo tiksliau pažymėti taikinius artilerijai, nes buvo tiksliai žinoma, kad mieste yra vokiečių dalinys. Toliau sekusios istorijos versijos kiek skiriasi.
Vokiečių kulkos pakirto Leo draugą ir vyras liko vienas. Atšaukti užduotį atrodė logiškas sprendimas, tačiau L. Meidžoras įsiuto. Paėmęs į nelaisvę vokietį su štabo automobiliu (kitais duomenimis, tai buvo vietinio pasipriešinimo kovotojo vairuojama transporto priemonė), Leo ėmė siausti po miestą –važinėdamas gatvėmis jis be perstojo mėtė rankines granatas ir pliekė turimais ginklais į viską, kas bent kiek priminė vokiečių kariuomenę. Tokiu būdu jis neutralizavo kelis vokiečių patrulius, yra žinių, kad sutriuškino ir garnizono štabą bei vietinę gestapo būstinę. Bet kokiu atveju, vokiečiams susidarė įspūdis, kad miestą užplūdo mažų mažiausiai keletas gausių priešo diversinių grupių – nutarta nedelsiant pradėti karinių pajėgų evakuaciją.
Kalbama, kad brėkštant rytui, kanadiečiai išvydo grįžtantį niūrų savo žvalgą vežantį draugo kūną ir priešais einančius 93-is vokiečių belaisvius. Dėl pastarojo fakto iki šių dienų vyksta ginčai, tačiau faktas, kad Leo apsaugojo miestą nuo niokojančios artilerijos atakos tiesiog jį... išvaduodamas. Vienas pats.
O tada, „komisuotas iš kariuomenės jis grįžo namo ir ilgai bei laimingai gyveno...“. Na, tiesą sakant, ne visai.
Apdovanotas antruoju pagal svarbą Didžiosios Britanijos kariniu apdovanojimu, Leo kariavo toliau. Vieną dieną, padėjęs vietiniam kapelionui sukrauti negyvus priešo karius iš pamušto „Tigro“ į britų transporterį jis ir pats sutiko būti pavėžėtas, bet technika užvažiavo ant prieštankinės minos. Leo prisiminė sprogimą, vėliau, šalia esančius medikus ir leidžiamą morfiną – pažeistas stuburas, sulaužyti šonkauliai ir abi kojos.
Skaitytojas gali atsidusti lengviau – herojus liko gyvas ir paskutiniaisiais karo metais išvyko į Tėvynę... .
Kadangi žemiau matote tekstą, tai tikriausiai supratote, kad viskas „taip paprastai“ nesibaigė: akis, stuburas, kojos ir šonkauliai tikrai nebuvo kliūtis tokiam L.Meidžoras. Keliais vienetais daugiau ar mažiau.
1950-aisiais m. Leo atsiduria Korėjos karo įvykių epicentre, Karališkojo 22-ojo pulko, 2-jo bataliono elitas – specialus „skautų-snaiperių būrys“ pelnytai didžiavosi savo vienaakiu vadu. Jeigu Europoje priešų vokiečių buvo daug, tai Korėjoje, Pirmojo Maryang San mūšio metu aplinka tiesiog knibždėjo kinų kariais. 64-ji Kinijos armija, prieš JTO vadovaujamas pajėgas, kurių branduolį minėtame regione sudarė amerikiečiai ir kanadiečiai. Jėgos buvo nelygios ir JAV karių pozicijos buvo prarastos – kinai išstūmė juos iš Kalvos 355, dar vadinamos Mažuoju Gibraltaru.
Kanados pajėgoms, įsitvirtinusioms gretimoje Kalvoje 227, grėsė visiškas apsupimas.
Brėkštant dienai, Leo ir 18-ka jo rinktinių vyrų patraukė link priešų. Prireikė kelių valandų, tačiau pagal vado signalą atidengta ugnis sukėlė sumaištį kiniečių gretose – šūviai ir sprogimai aidėjo įtvirtinimų viduje, į kuriuos slapta įsigavo elitiniai kariai. Apie pusiaudienį kalnas buvo išvaduotas, tačiau jau po keliasdešimt minučių neskaitlingą Leo būrį užklupo dviejų Kinų armijos divizijų kontrataka.
Tik nereikia iš anksto giedoti Requiem gynėjams, jeigu jiems vadovauja Leo.
Koreguodamas artilerijos ugnį, kurią dažniausiai kreipdavo tik kelias dešimtis metrų priešais savo pozicijas ir radijo ryšiu keikdamas artileristų vadą, kad šis nesutinka perkelti ugnies „dar arčiau“, Leo ir jo būrys kalvą išlaikė ilgiau negu pusę paros ir sėkmingai atsitraukė.
Šį kartą atsitraukė namo.
Tuomet Leo Meidžoras ilgai ir laimingai gyveno. Žmona, keturi vaikai ir 5 anūkai šį narsų vyrą palaidojo 2008-aisiais metais.
