Tik XIX amžius „išrado“ laiko juostas
Pašnekovas savo mintis pradeda dėstyti nuo grynai teorinių postulatų: laike ir erdvėje egzistuoja visa materija, sudaranti Visatą. Jos struktūrą vis giliau stengiasi suprasti mokslininkai fizikai. Laiko atkarpa – brangiausia, kas žmogui duota šioje planetoje. Laiko suvokimas labai kito žmonijos civilizacijos istorijoje; jo raida – nuo ciklinio iki sinergetinio. O išradėjai vis didino laiko matavimo prietaiso – laikrodžio tikslumą: nuo pusvalandžio iki 10–16 (laipsnio) sekundės dalies.
Spalio mėnesio pabaigoje savo laikrodžių rodykles pasukome viena valanda atgal, atsisakydami vasaros laiko. Kodėl galime tvarkyti laiką kaip mums patogiau? Juk saulė, tikrasis gamtos laikrodis, nė akimirkai nestabteli, riedėdama dangaus skliautu. Žinoma, saulės judėjimas tėra tik Žemės sukimosi apie savo ašį atspindys, dėl kurio kiekviena geografinė vietovė turi savo laiką, vadinamą vietiniu arba tikruoju saulės laiku. Vietinį laiką rodo saulės laikrodis pagal gnomono šešėlio kampą. Tai pats seniausias žmonijos istorijoje laiko matavimo būdas ir pirmasis mokslinis prietaisas, kurį jau naudojo Egipto ir Babilono žyniai. Viduramžiais išradus mechaninį laikrodį, paaiškėjo, kad Žemė apie Saulę skrieja netolygiai, elipsine orbita. Žiemą kiek greičiau, nes esti arčiau Saulės, vasarą – lėčiau. Tad ir valandos trukmė įvairiais mėnesiais šiek tiek skiriasi. Tai nė motais mechaniniam laikrodžiui, kuris rodo mokslininkų sugalvotos „vidutinės saulės“ laiką. Tai tariamai pusiauju tolygiai judantis taškinis šviesulys, vienu metu su tikrąja Saule jos orbitoje kertąs pavasario lygiadienio tašką.
Kai XIX a. viduryje Europoje išsiplėtojo geležinkelio tinklai, iškilo keblumų sudarant traukinių tvarkaraštį, – juk kiekvienoje stotelėje vis savas vietinis laikas. Tarptautinis bendradarbiavimas, ekonominiai ryšiai tarp įvairių šalių vertė problemą spręsti bendrai. 1884-ųjų metų spalį Vašingtone sutarta mūsų planetą sudalyti į 24 juostas, besiskiriančias viena valanda. Juostų ribos buvo išvestos pagal valstybių ar jų administracinių dalių sienas, taip pat geografinius darinius – upes, kalnagūbrius. Tik vandenynuose, dykumose juostų ribos eina griežtai pagal dienovidinius. Jos numeruojamos rytų kryptimi, pradedant nuo Grinvičo nulinės. Grinvičas – tai karališkoji astronomijos observatorija Londone. Dabar yra priimtas tarptautinis juostų žymėjimas, jis toks: raidėmis UTC, reiškiančiomis angliškai „pasaulinį koordinuotąjį laiką“, plius juostos numeris. O pasaulinį laiką matuoja supertikslus atominis laikrodis.
Didesnioji Lietuvos teritorijos dalis pagal geografinę ilgumą yra antrojoje laiko juostoje. Tik vakarinis pakraštys atitiktų pirmąją juostą. Suprantama, susidarytų daug keblumų, jeigu nedideliame mūsų krašte būtų skirtingas laikas. Lietuva 1918–1940 m. ir 1998–1999 m. naudojo pirmos juostos laiką, dar vadinamą Vidurio Europos; 1990–1997 m. ir nuo 2000 m. naudoja antros juostos, Rytų Europos. Dabar nuo saulės laiko nutolstama visai nedaug, apie pusvalandį, priklausomai nuo geografinės ilgumos. Pavyzdžiui, Vilniuje birželio 15 d. tikrasis vidurdienis, kai saulė aukščiausiai, būna 13 val. 18 min. 51 s., o Klaipėdoje – 13 val. 35 min. 30 s.
Sezoninis laikas jau nebe aktualus, tačiau jo ir toliau neatsisakoma
Kartu su didžiąja dauguma pasaulio šalių Lietuvoje kasmet įvedinėjamas ir sezoninis arba vasaros laikas. Tai daroma elektros energijos taupymo sumetimais, pridedant vieną valandą prie juostinio laiko. Tokia praktika įsigalėjo Europoje I ir II pasaulinių karų metu, kai gamyklose buvo sunaudojama daug elektros energijos apšviečiant darbo vietas. Taupumo reikėjo ir pokario metais, atstatinėjant sugriautą ūkį. Manyta, kad laiko kaitaliojimas įgalina sutaupyti nuo 3 iki 8 procentų elektros energijos. Žinoma, nelygu kuri šalis: ar gaminanti daug pramoninės produkcijos, ar žemės ūkio produktų. Šiandien sezoninis laikas naudojamas visose Europos valstybėse, išskyrus Islandiją; taip pat ir JAV, Meksikoje, Kanadoje, Australijoje, kitose šalyse. Laikrodžiai persukami viena valanda į priekį visose valstybėse vienu metu (pirmą valandą pasauliu laiku; 1:00 UTC) paskutinį kovo sekmadienį ir atsukami atgal paskutinį spalio sekmadienį. Lietuvoje sezoninis laikas pradėtas taikyti nuo 1981 m. Tuomet buvome priversti gyventi Maskvos laiku, kuris nuo juostinio skiriasi dar viena valanda, pridėta Lenino dekretu. Nepriklausomoje Lietuvoje nutarta nuo 2003 m. sausio 1 d. gyventi antrosios juostos laiku, taikant ir vasaros laiką.
Dabar sezoninis laikas nebėra taip aktualus, nes daugelis gamybinių operacijų yra automatizuotos, cechuose ryškios šviesos nebereikia. Kita vertus, vis daugiau elektros sunaudojama dirbant kompiuteriais dienos metu, o kiekviename bute tyliai burzgia šaldytuvai. Tad elektros sunaudojimas šviesiuoju ir tamsiuoju paros metu gerokai išsilygino. Gatvėse netrukus važinės vis daugiau elektrinių paspirtukų ir elektromobilių, o apšvietimui bus naudojamos taupiosios LED lemputės. Tad kaip dabar vertinti laiko sukinėjimą vasarai atėjus?
Žmogaus organizmas turi biologinį laikrodį, kuris iš esmės, bent jau kūdikystėje, yra suderintas su gamtos ritmu, diktuojamu saulės. Tautiniuose papročiuose netgi drausta dirbti po saulės laidos. Žadintuvu, stipria kava, energinga muzika, rytinėmis TV ir radijo laidomis kaip kokiu botagėliu priverčiame savo organizmą prisitaikyti prie aštuonių valandų darbo dienos. Tačiau žiemą darbo valandos neišsitenka šviesiojoje paros dalyje, sutrumpėjusioje iki 7 val. ir 14 min. Ogi vasarą darbo valandos tiesiog skendi šviesoje, trunkančioje iki 17 val. ir 18 min. Maža to, ir sutemos ilgos! Iš to derinimosi maždaug pusė žmonių tampa „vieversiais“, o pusė – „pelėdomis“. Laiko kaitaliojimas verčia sukinėti ir biologinį laikrodį. Tai sukelia tam tikrą diskomfortą ar net stresą, tačiau ryto miegaliams labiau pavasarį, o vakare greit „nulūžtantiems“ – rudenį. Saulės tekos laiko pakeitimą galima palyginti su staigiu persikėlimu į kitą geografinę platumą. Tarsi lėktuvu nuskristume, – šį pojūtį daugelis esame patyrę. Žinome, kokios yra, pavyzdžiui, sportininkų adaptacijos problemos. Ir kaip nelengva susikaupti moksliniam pranešimui tolimoje šalyje...
O gal ateityje visai nebus tų laiko juostų?
Europos parlamentas ir Taryba dabar jau nusiteikę atsisakyti laikrodžių sukinėjimo, tačiau kiekviena šalis, Europos Sąjungos narė turi pranešti ir savo sprendimą. Tad ir mums reiks suskaičiuoti, ar Lietuvoje daugiau „vieversių“ ar „pelėdų“, vasaros ar žiemos laiku norėsime gyventi. Žiemos laikas artimesnis tikrajam saulės laikui, be to, yra pastebėta, kad atsikėlęs su šviesa, žmogus žvaliau įsijungia į dienos darbus. Tačiau tuo laiku gyvenant, vidurvasario vakarai būtų trumpoki, o auštų labai anksti. Betgi vasara – atostogų metas, tuomet geriau vadovautis ne žadintuvu, o saulės laikrodžiu! Vasaros laiką pasirinkus, į darbus viduržiemį tektų vykti patamsiais. O vaikus žadinti per patį įmygį, kad nugabenus besapnuojančius į darželį ar mokyklėlę. Tačiau po darbo valandų dar būtų nesutemę... Akivaizdu, kad bendro sutarimo nerasime; piliečių apklausa čia yra visiškai beprasmė. Problemos sprendimą palengvintų lankstesnis švietimo įstaigų bei gamybinių organizacijų darbo grafikas. Žinia, reiktų atsižvelgti, ir kokiu laiku nuspręs gyventi mūsų artimiausios kaimyninės šalys, esančios toje pačioje laiko juostoje.
Žvelgiant į tolimesnę ateitį, prognozuoja L. Klimka, yra visai tikėtina, kad kada nors bus apskritai atsisakyta laiko juostų kaip anachronizmo. Pasinaudojus astronomų, kosmoso navigatorių patirtimi, visame Žemės rutulyje gali būti įvestas tas pats laikas. Juk laiko atskaita – kada keltis, kada dirbti, kada gultis – tėra sutartinis dalykas...
