Tik vienas iš mūsų neatkurtos istorijos epizodų...
Prieš porą metų parlamentaras Stasys Tumėnas išplatino viešą pareiškimą. Mat 2015 m. Šiaulių Pramonės parke, Pročiūnų gatvėje, tiesiant kelią ir klojant komunikacijas, atkasta mažiausiai 40 žmonių kapavietė. Galvojama, kad tai dar viena, anksčiau nerasta žudynių vieta. Mat greta Pročiūnų anksčiau rasti 732 aukų palaikai. Čia jie buvo vežami ir šaudomi vokiečių okupacijos 1941–1944 m. iš Šiaulių kalėjimo. Deja, daugelio vardai ir pavardės nežinomi, o 2015 m. atkastųjų palaikai žydų bendruomenės prašymu net nebuvo tirti, aprašyti. Tais pačiais metais Šiaulių miesto savivaldybė patvirtino komisiją, kuri turėjo rūpintis istoriniais tyrimais. Tam Šiaulių universiteto mokslininkams, vadovaujamiems dr. Simono Strelcovo, projektui „Istorinis tyrimas dėl Pročiūnų žudynių ir palaidojimo vietos Šiaulių pramonės parke“ buvo skirtas finansavimas. Projekto tyrėjai išstudijavo Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos valstybės archyve, Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomus dokumentus, bet jau dabar aišku: daugelis aukų po šio tyrimo nebus konkrečiai įvardyti. Tad parlamentaras priminė Šiaulių inžinieriaus sąjūdininko Vytauto Kriaučiūno kreipimąsi į Šiaulių vadovus: Šiaulių meras kreipiasi į tuometinę Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę: lai pastaroji tepaprašo Vokietijos Federacinės respublikos kanclerės Angelos Merkel padėti surasti Šiaulių kalėjimo knygą. Nes išsiaiškinti, kokie žmonės užkasti Pročiūnuose, padės tik dingusi minėta kalėjimo knyga. Didžiausia tikimybė, kad karui baigiantis ji buvo išgabenta į Vokietiją.
Po prof. L. Mažylio istorijos ši idėja S. Tumėnui skambėjo žymiai tikroviškiau. Nes Šiaulių universiteto istorikai, regis, nesirengė vykti į Vokietijos archyvus, o antra, manė parlamentaras, gal nebūtina kreiptis į ponią A. Merkel, – pakaktų ir ambasadoriaus Vokietijoje D. Matulionio pagalbos. Deja, jau praėjo pora metų, o ši istorija – vis dar be pabaigos...
Dalis tokių knygų yra Lietuvoje
Be to, dalis tokių knygų (ir ne tik kalėjimų) yra Lietuvoje. Kaip prieš porą metų pasakojo mūsų prarastų istorinių šaltinių tema kalbinamas dr. Ramojus Kraujelis, tuo metu dirbęs Lietuvos vyriausiuoju archyvaru (nuo šių metų pradžios–vadovauja Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijai) Lietuvos centrinis valstybės archyvas saugo nemažai Vokietijos okupacijos laikotarpio dokumentų. Archyve yra saugomi kalėjimų: Ašmenos, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Raseinių, Telšių. Taip pat yra saugomi ir Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo dokumentai – bylos: kalėjimo kalinių ir tarnautojų sąrašai, kalinio Miceikos sąsiuviniai. O va minėta Šiaulių kalėjimo knyga Lietuvos archyvuose neišlikusi.
Be to, Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma nemažai vokiečių okupacijos laikotarpio vietinės valdžios įstaigų veiklos dokumentų: Generalinis komisaras Kaune (Der Generalkommissar in Kauen), Alytaus apskrities savivaldybė, Lazdijų apskrities viršininkas, 396-oji vyriausioji karo lauko komendantūra (Oberfeldkommandantur 396), Vilniaus apskrities savivaldybė (Kreisverwaltung Wilna), Šiaulių apskrities viršininkas ir pan. Žodžiu, tokių bylų, iš kurių būtų galima nustatyti bent dalį per okupaciją žuvusių ar išvežtų į Reichą žmonių vardus bei pavardes – yra ir tai periodiškai atlieka mūsų bei užsienio istorikai.
O juk ėmėme prarasti savo istorinius turtus dar XVIII amžiuje
Kalbant apie III-jį Abiejų tautų Respublikos padalijimą, tyrinėtojai paprastai mini tik Metriką. 1794 m., dar neįvykus ATR padalijimui, Metrikos knygos, saugotos Vilniuje ir Varšuvoje, buvo išgabentos į Sankt Peterburgą. 1799 m. kai kurios Metrikos knygos buvo atiduotos Prūsijai, kuri jas laikė Varšuvoje. Po Vienos kongreso 1815 m. Varšuva atiteko Rusijai. Taigi Prūsijai perduotos Lietuvos Metrikos knygos vėl atsidūrė Rusijos imperijoje. Peterburge saugoma didžioji Lietuvos Metrikos dalis keitė saugyklas, buvo skaidoma… 1887 m. pagrindinis Peterburge saugomas Lietuvos Metrikos masyvas irgi buvo pervežtas į Maskvą. Rusijoje/Sovietų Rusijoje/Sovietų Sąjungoje Lietuvos Metriką saugantys archyvai kelis kartus keitė savo pavadinimus ir statusą, kol 1941 m. Lietuvos Metrika atsidūrė Centriniame (dabar Rusijos) valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje, jos archyviniam fondui buvo suteiktas nr. 389. Dabar Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve laikomos Lietuvos metrikų mikrofilmų kopijos saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve ir yra prieinamos mokslininkams. Mikrofilmai, aišku, geriau negu nieko, tačiau tai ne originalūs dokumentai. Mikrofilmų forma Lietuvos valstybės istorijos archyvas turi beveik visą Lietuvos metrikos rinkinį (išskyrus 6 knygas).
O mūsų archyvai, kitos kultūros vertybės buvo prarandamos ir po 1831, ir 1863 m. sukilimų. Caro valdžios priešininkų dvarai, meno vertybės, kitas turtas, ir archyvai būdavo konfiskuojami, išvežami, kai kurių iš jų likimai nežinomi iki šiol.
Į Rusiją pateko ir Vilniaus universiteto valdų, anksčiau priklausiusių jėzuitams, XV–XIX a. dokumentai, uždaromų katalikų vienuolynų kultūros vertybės, didžioji Vilniaus senienų muziejaus kolekcijų dalis. Numalšinusi 1863 m. sukilimą, carinė valdžia uždarė Vilniuje veikusius muziejus, o juose saugotus daiktus išvežė į Maskvą ir Sankt Peterburgą.
Abu pasauliniai karai: ką praradome ir ką – susigrąžinome
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914–1915 m. Lietuvoje vyko kompleksinė kultūros vertybių ir archyvų evakuacija, išvežti buvo dalis Vilniaus senųjų aktų archyvo fondų, Vilniaus viešosios bibliotekos rankraščių rinkiniai, Vilniaus muziejaus fondai, bažnyčių varpai, veikiančių Rusijos imperijos administracijos, švietimo, kultūros ir daugelio kitų gyvenimo sričių įstaigų archyvai ir kt. Vokiečių okupacijos 1915–1918 m. archyvas su likusias jame dokumentais buvo uždarytas, laimei, dokumentai niekur nevežti.
1918 m. buvo pradėtas valstybės valdžios struktūrų kūrimo darbas. Jį trukdė įtempta politinė padėtis Lietuvoje ir aplink ją: Vokietijos okupacija, sovietų puolimas, konfliktas su Lenkija.
Pagal 1920 m. taikos sutartį Rusijos vyriausybė įsipareigojo grąžinti Pirmojo pasaulinio karo metu evakuotus dokumentus. 1921 m. vasarą į Kauną atvyko 17 vagonų su archyviniais dokumentais, vėliau daugiau nei 10 m. taip pat buvo gauta nedidelių dokumentų siuntų. Dokumentai buvo sutalpinti Kauno VII forte, kuriame buvo įrengtos Centralinio valstybės archyvo saugyklos.
Vilniaus muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos visos numizmatikos bei vertingiausios istorijos, meno vertybės, tarp jų, tikėtina, ir kai kurios Vilniaus senienų muziejaus, buvo išvežtos į Rumiancevo muziejų. Ir kaip jau buvo rašyta tęstiniame leidinyje „Knygotyra“, 1915 m. liepos 23 d. Rumiancevo muziejaus prižiūrėtojas raštu patikino: gavo ir priėmė saugoti atvežtas Vilniaus muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos ir šios bibliotekos vertybes, sudėtas į 23 dėžes ir 36 užsiūtus maišus… Į Rumiancevo muziejų patekusių Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos vertybių likimą 1921–1927 m. lėmė tarybų Rusijos vykdyta šio muziejaus reorganizacija. Vėliau Vilniaus senienų muziejaus vertybių pateko į A. S. Puškino vaizduojamosios dailės muziejų bei Valstybinį istorijos muziejų ir gal į kitas paveldo saugyklas.
Laikinai 1939 m. okupavusi Vilnių, Raudonoji armija nesnaudė: tų metų gruodžio 13 d. Lietuvos pasiuntinio Maskvoje L. Natkevičiaus rašte SSRS Užsienio reikalų liaudies komisariatui „Dėl 1939 rugsėjo 19-spalio 27 d. išvežtų iš Vilniaus kultūros vertybių“ rašoma: į Minską buvo išvežti XVI–XIX a. senųjų aktų, Muravjovo muziejaus, Vilniaus archeografinės komisijos, Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos, Vilniaus gubernijos valdybos, policijos ir žandarmerijos valdybos ir dar daugelio archyvų medžiaga. Minske buvo sudaryta komisija, kuri turėjo atrinkti Baltarusijos SSR MA reikalingą medžiagą. Beje, nacistinės Vokietijos okupacijos metais Vilniaus archyvo direktoriaus kun. J. Stakausko pastangomis pavyko šią Minske išlikusią medžiagą susigrąžinti į Vilnių.
Galutinio praradimų sąrašo – vis dar nėra
Bendrieji išvežtų kultūros vertybių sąrašai, kaip anuomet pažymėjo R. Kraujelis, yra žinomi ir preliminari informacija dar prieš kelis dešimtmečius nesyk buvo teikiama Užsienio reikalų ir Kultūros ministerijoms, įvairios darbo grupėms buvo teikiama. Bet baigtinio mūsų praradimų sąrašo dar nėra. Nes kol nėra galutinio politinio apsisprendimo, kad derybos dėl vertybių grąžinimo galimos, investuoti į detalaus sąrašo sudarymą gal ir nėra tikslinga, nes toks darbas reikalauja didelių sąnaudų. Į archyvų strateginius veiklos planus archyvarai kelis kartus siūlė įtraukti priemonę, skirtą identifikuoti vertybėms, galbūt išvežtoms į Rusiją, suteikiant papildomą finansavimą, bet tokių lėšų neatsiranda. Vis dėlto prieš sudarant sąrašą turėtų būti pirminė valia dėl derybų.
Pašnekovas dar priduria, kad 1940–1941 m. iš Lietuvos buvo išvežta nemažai Lietuvos Respublikos reikšmingiausių valstybės institucijų (Prezidento kanceliarijos, Užsienio reikalų ministerijos (didžioji dalis iš Maskvos buvo grąžinta 1960 m. tačiau nėra didelės dalies 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo notifikacijų originalų, taip pat Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. sudarytų tarptautinių sutarčių originalų, Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento) dokumentų.
Ką atgavome pokariu – tik menka dalis prarastų vertybių
Vertybių grąžinimas palaipsniui buvo vykdomas ir sovietmečiu. 1954 m. iš Leningrado valstybinio istorijos archyvo buvo gauti Vilniaus imperatoriškojo universiteto Medicinos-chirurgijos akademijos dokumentai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos ir raštų Vilniaus Jėzuitų akademijai ir Vilniaus bei Gardino miestų jėzuitų kolegijoms tarp šių dokumentų yra ir 1579 m. VU steigimo privilegija. 1957 m. iš Maskvos centrinio valstybinio istorijos archyvo Maskvoje gauti buvusios Suvalkų gubernijos įstaigų dokumentai. 1960 m. iš Gardino gauti Ukmergės žemės, pilies ir pakamarės teismų, Trakų žemės ir pilies teismų, Merkinės ir Kauno žemės, Žemaičių (Raseinių) žemės ir pilies teismų, Trakų, Kretingos ir Šeduvos Magdeburgijų dokumentai. 1985 m. iš Ukrainos valstybinio istorijos archyvo gauta 746 Vaisenhofų giminės archyvo bylos. Vėliau iš Baltarusijos atgauti ir Vilniaus cenzūros komiteto dokumentai. Į sovietinę Lietuvą grįžo tik keli šimtai iš…10 tūkst. išvežtų į Rumiancevo muziejų Vilniaus senienų muziejaus vertybių.
1969–1971 m. iš Rusijos valstybinio senųjų aktų archyvo buvo gautos Lietuvos Metrikos knygų mikrofilmų kopijos. 2000 m., 2003 m. iš to paties archyvo buvo nupirktos dar 10 LM knygų mikrofilmų kopijos.
Tiesa, dabar lengviau susigrąžinti vertybių kopijas (mikrofilmus, skaitmenines kopijas) nei jų originalus. 2015 m. iš Rusijos valstybinio senųjų aktų ir Baltarusijos nacionalinių archyvų Minske bei Gardine gautos skaitmeninės M. K. Oginskio dokumentų kopijos.
Laimei, kai kurie archyvai pastaruoju metu grįžta į Lietuvą ir iš Vakarų. Pvz., Lietuvos valstybės naujasis archyvas priėmė Amerikos Lietuvių Tautinės sąjungos archyvą, LCVA – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto archyvą, Lozoraičių šeimos fondą ir pan. 2000 m. į Lietuvą atgabenta Pasaulio lietuvių bendruomenės dovana–iš JAV nacionalinio archyvo nupirko ir padovanojo dokumentų mikrofilmus. Tai buvusio Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjo, diplomato Edvardo Turausko bei Lietuvoje gimusio karo inžinieriaus Mečislovo Jaloveckio (Mieczysław Jałowiecki) kolekcijų dokumentų mikrofilmai Ir šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti...
