Neatskiriamas krikščioniškojo gyvenimo atributas – varpas
Praeidami pro krikščionišką šventovę (nesvarbu, ar tai būtų katalikų, reformatų ar stačiatikių maldos namai) mes net neatkreipiame dėmesio į pačioje šventykloje ar specialiai tam šalia pastatytoje varpinėje pakabintus varpus. Juolab, kad nemaža dalis visuomenės buvo atpratusi girdėti jų skambesį: nuo pat pokario iki Atgimimo laikų bent jau didžiuosiuose miestuose buvo uždrausta skambinti varpais. Ir nors sovietmečiu „karaliavo“ visuotinai brukama rusų kalba, tačiau religijos srityje Kremlius nedarė išimčių net ir čia: uždrausta buvo skambinti varpais ir stačiatikių bei sentikių maldos namuose. Ir tik po 1990-ųjų metų dauguma Lietuvos – visų konfesijų – maldos namų vėl ėmė „skambėti“. Tik dabar retas vilnietis ar kaunietis iš varpo gaudesio iš karto pasakys, kurioje bažnyčioje ir koks (kokiu vardu – pavadintas) varpas gaudžia. O ir viduramžiais iki pat pokario metų tai buvo visuotinai suprantamas dalykas: varpai skambėdavo, kviesdami į pamaldas, palydėdami mirusiuosius, skelbdami Didžiąsias Šventes. Net karų ar gaisrų akivaizdoje taipogi skambėdavo varpai, kviesdami miestelėnus telktis bei gintis. Žodžiu, ištisus šimtus metų varpai buvo neatskiriama ir miestelėnų, ir kaimiečių gyvenimo dalis. Ir visoje Europoje, ir LDK žemėse, ir – tarpukario Lietuvoje.
Beje, o pirmieji varpai Europos bažnyčiose suskambo VI amžiuje. Iki tol bažnyčios tėvai vis neapsispręsdavo, kokiais garsais kviesti tikinčiuosius į pamaldas. Įvairūs trimitai buvo praėjusios – pagoniškosios Romos – valdžios atributai, tad naujoji religija norėjo ir naujais instrumentais informuoti tikinčiuosius apie apeigas bažnyčiose. O čia kaip tik pasitaikė puiki proga: varpų gamybos paslaptis iš Rytų kraštų į Europą parvežė vienuoliai misionieriai. Bažnyčios tėvams šis muzikos (ir ne tik) instrumentas patiko: jam reikia tik kelių stiprių vyrų – varpininkų, o varpų sukeliamas garsas sklinda labai toli, – žymiai toliau, nei, pvz., trimitų. Ir jau labai greitai – 604 metais popiežiaus Sabinijono nurodymu tikinčiuosius į pamaldas ėmė kviesti varpai. Po šimtmečio apsispręsta dar plačiau ir nuo 703 m. varpai ėmė skambėti ir per laidotuves. Taip jie tapo įvairialypiu krikščioniškos bažnyčios balsu: skelbiančiu ir liūdnas, ir linksmas žinias. Arba apibendrintai – varpo gausmas pasitikdavo gimusįjį (aišku, tai liečia visų pirma kilminguosius bei turtinguosius) ir palydėdavo išeinančiuosius į geresnį pasaulį. Dar ir šiandien atokesniuose Žemaitijos bažnytkaimiuose, mirus vienam iš bendruomenės narių, galima išgirsti skambinant bažnyčios varpu „už dūšią“. Tai sena Europoje paplitusi tradicija – vienur būdavo sudaužiama varpu tiek kartų, kiek žmogus gyveno, kitur iš skambinimo galima buvo nustatyti, kas mirė – kai varpas suskambdavo neporinį skaičių kartų – mirė vyras, jei porinį – moteris.
Kartu su varpais susiformavo ir labai reta – varpų liejikų profesija. Pastarųjų būdavo tiek nedaug, kad viduramžių Europoje beveik neužfiksuota varpininkų cechų. Kai, pvz., kiti irgi gan retos to meto profesijos – auksakaliai – būdavo susibūrę į savo bendrijas – cechus. Taip jau būdavo priimta, kad pas žymų varpų liejimo meistrą būdavo vienas – kitas, geriausiu atveju – keli mokiniai. Kurie po kelerių ar keliolikos pameistrystės metų vėliau patys iškeliaudavo ieškoti užsakymų ir patys tapdavo varpų liejikais.
Varpų lenktynės viduramžiais tarp Rytų ir Vakarų LDK žemėse
Gaila, sako G. Žalėnas, kad dar niekas neparašė šių lenktynių istorijos. Juk XIII–XIV amžiais LDK žemėse labai aršiai konkuravo dvi konfesijos – katalikų ir stačiatikių – su visais juos lydinčiais atributais. Taip ir iki šiol vis dar neaišku, kas sumūrijo pirmuosius mūrinius pastatus bent jau Vilniuje, sostine tampančiame LDK mieste – atvykėliai iš Rytų ar Vakarų? Ir pirmuosius varpus, teigia pašnekovas, į besiformuojančios mūsų valstybės teritoriją atvežė ne kryžiuočiai ar kalavijuočiai. Seniausi varpai į LDK pateko, jau XIII a. pirmojoje pusėje, kartu su seniau Kijevo Rusiai priklausiusiomis žemėmis, kuriose jau kelis šimtmečius stovėjo stačiatikių cerkvės turėjusios varpus. Šiose žemėse varpai buvo naudojami nuo 11 amžiaus, ten buvo ir savi, varpus liedinti mokėję meistrai. Neabejotina, tęsia istorikas, kai Mindaugas 1253 m. vasarą buvo skelbiamas karaliumi, galbūt, kaip dabar spėja kai kurie tyrinėtojai, naujai įsteigtoje Vilniaus katedroje, apie tai taipogi (be šauklių) turėjo visiems susirinkusiems į tokį iškilmingą renginį asmenims bei susirinkusiai miniai miestelėnų skelbti ir vienas ar bent keli varpai. Deja šiandien niekas nepasakys ar juos nuliedino meistrai iš buvusios Kijevo Rusios žemių ar jie buvo atvežti iš Vakarų Europos. Mat nedideli – iki 100 kg ir kiek didesni varpai – jau nuo ankstyvųjų viduramžių buvo gabenami dideliais atstumais, o didesnius varpus nuliedavo vietoje iš svetur pakviesti meistrai.
Iki dabar seniausiu varpu Lietuvoje buvo laikomas artefaktas, saugomas Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Kaip nurodo ant jo esantis rusiškas įrašas, varpas buvo užsakytas Šedbaro Valimantaičio, greičiausia jo globojamai Ukmergės katalikų bažnyčiai, o nuliedino 1420 metais iš LDK Rytinių žemių kilęs stačiatikis meistras Ustiakas. Tačiau G. Žalėnas mini dar šimtmečiu senesnį varpą, nukabintą (kad nepavogtų) iš vienos bažnyčios Šiaurės Lietuvoje ir šiuo metu saugomą Obelių muziejuje. Šio varpo tiksli „gimimo“ data nėra žinoma, manoma, kad jis buvo pagamintas XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmojoje pusėje. Varpas į Lietuvą pateko jau po I pasaulinio karo, kai iš Maskvos saugyklų buvo sugrąžinta dalis karo metu į Rusijos gilumą išvežtų varpų. Varpo formos primena dar Kijevo Rusios laikais liedintus varpus, o ypač storų jo sienelių dėka (siekia iki 4 cm) šis nedidelis instrumentas išliko iki mūsų dienų.
Varpus liejo ir savi meistrai, ir – jie būdavo atvežami
Tiksliau, atplukdomi. Jūra iš Dancigo (dabar Gdanskas) ar Liubeko iki tuometinio Mėmelio (Klaipėdos) ar Rygos – taip juos gabenti būdavo žymiai paprasčiau, nei vežimais „per pusę Europos“. Tačiau daugiausiai Lietuvai varpų nuliejo kitas svarbus varpų liejimo centras – Karaliaučiaus. Iš čia daugiau kaip tris šimtus metų Nemunu buvo plukdomi varpai, Nerimi jie pakildavo dar aukščiau – ir pasiekdavo net dabartinės Baltarusijos centrines žemes, kur LDK laikais buvo gausiai statomi katalikų, stačiatikių, o vėliau – ir unitų maldos namai.
Garsesni vietiniai varpų liejikai kūrėsi, aišku, pagrindiniuose mūsų senosios valstybės miestuose – Vilniuje bei Kaune. Apie seniausius varpų liejikus žinių išliko itin mažai. Istorijos tamsoje slypi ir didžiausio Lietuvos varpo, vadinto Karališkuoju ar Žygimantu gamintojo vardas. Šį varpą užsakė Vilniaus katedrai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Varpas buvo toks didelis, „kad jo skambinimui judinant reikia daugiau kaip dvidešimties stiprių vyrų“. Gal ne visais senųjų dokumentų pasakojimais galima pasitikėti, tačiau manytina, kad šis varpas nebuvo daug mažesnis už to paties karaliaus nurodymu 1520 m. nulietą garsųjį Krokuvos Vavelio katedros varpą tokiu pačiu Žygimanto vardu ir sveriantį bemaž 10 t. 1655 m. Vilnių užėmus rusų kariuomenei, visi miesto varpai su kitu turtu, kurį buvo galima pakelti, buvo pagrobti ir išvežti, tačiau šio varpo dėl jo dydžio rusai neišsigabeno. Jis buvo sudaužytas, vėliau šukes bandyta sulydyti, tačiau nepavyko. Išvadavus Vilnių, iš šių šukių buvo nulieti du varpai Pažaislio vienuolynui, varpai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčiai ir dar liko naujam katedros varpui, kuris dar kartą perlietas jau XIX a. pradžioje, dabar kabo Rokiškio bažnyčios bokšte.
Nedaug išliko senųjų Lietuvos varpų; bene žinomiausias mūsų dienas pasiekęs XVI a. varpas šiuo metu priklauso Maladavo cerkvei esančiai dabartinės Baltarusijos pietuose, netoli Ukrainos sienos. Šį varpą 1583 m. Kaune nuliejo Martynas Hofmanas. Varpas unikalus tuo, kad ant jo lotyniškomis raidėmis, tačiau rytų slavų kalba su ryškiais ukrainietiškais elementais, parašytas ištisas literatūros kūrinys.
Vilniuje varpai lieti Puškarnios priemiestyje (nemaišyti su Pūčkoriais) – dabartiniame Tilto g. rajone tarp Gedimino prospekto ir Neries. Čia bent jau nuo XVI a. pirmosios pusės įsteigtoje karališkojoje liejykloje buvo liejamos patrankos Lietuvos armijai ir varpai šalies bažnyčioms. Su šia liejykla siejasi ir didžiausia įtaką XVII a. Lietuvos varpų liejimui padariusio Jono Breutelto veikla. Šis meistras vienintelis Lietuvoje turėjęs Jo Didenybės Karaliaus Liejiko titulą, į Lietuvą atklydo iš Lotaringijos (dabar Prancūzijos dalis). J. Breutelto nulieti nuostabaus grožio varpai iki šiol kabo Plungės, Viduklės ir Krekenavos bažnyčiose. Daug daugiau varpų nuliejo jo tautietis, mokinys, o galimai ir giminaitis Jonas Delamarsas. 1662 m., ką tik išvadavus Vilnių iš rusų rankų, jis sugrįžo iš emigracijos į miestą ir pradėjo liedinti varpus. Jo nulieti varpai iki šių dienų skamba Vilniuje: muša valandas Vilniaus katedros varpinėje, skamba Šv. Petro ir Povilo bei Šv. Jonų bažnyčiose. XVIII a. Vilniuje dirbo vokiečių kilmės meistrai, tarp kurių garsiausias buvo Gustavas Mörkas glaudžiai bendradarbiavęs su garsiausiu to meto architektu J. K. Glaubitzu. Jo nulieti įspūdingi varpai skambėjo Vilniaus Pranciškonų (Trakų g.), Šv. Kazimiero, Dominikonų bažnyčiose. Deja, visi geriausi šio meistro varpai buvo išvežti iš Vilniaus per I pasaulinį karą ir į Vilnių negrįžo. Vienas iš Šv. Kazimiero bažnyčios gražiųjų varpų, nors ir siaubingai sužalotas II pasaulinio karo metu pataikiusio sviedinio, vis dar skamba Panemunėlio bažnyčioje. Varpų liejimo Vilniuje pabaiga siejama su Venerių dinastija. Jos pradininkas Johannas Samuelis Waehneris atvyko iš Vokietijos XVIII a. pabaigoje. Per T. Kosciuškos sukilimą vadovavo Vilniuje įkurtai patrankų liejyklai, vėliau liedino jau bažnyčių varpus. Jo sūnus Danielius Veneris derino Vilniaus miesto burmistro pareigas ir varpų liejimą, o pastarojo sūnėnas ir liejyklos paveldėtojas Boleslovas Veneris liedino varpus iki pat 1863 m. sukilimo.
Kiek varpų praradome – nežinome iki šiol
Mat varpai visais laikais buvo geidžiamas karo trofėjus. Nugalėtojai juos išsiveždavo ir pasikabindavo savo maldos namuose. Bene didžiausia Lietuvos varpų katastrofa įvyko XVII a. viduryje, kai didžioji LDK dalis buvo okupuota Rusijos kariuomenės: buvo pagrobti ir į Maskvą išvežti beveik visi užimtose žemėse kaboję varpai. Ir beveik visi jie XVIII a. pradžioje, caro Petro I nurodymu buvo perlieti į patrankas. Taip, atsidūsta G. Žalėnas, buvo sunaikinti tūkstančiai mums istorinę – kultūrinę vertę turinčių artefaktų. Be to, varpų bronza netiko lieti patrankoms (per didelis alavo kiekis varpų bronzoje labai sumažino patrankų tvirtumą ir jos sprogdavo po vieno ar kelių šūvių).
Labai daug varpų praradome per I pasaulinį karą. Tuomet frontas slinko lėtai ir carinė administracija vežė iš Lietuvos viską – nuo archyvų iki varpų. Be to, minėto karo metu varpai jau buvo vertinami ne kaip istorinis – kultūrinis trofėjus, o kaip labai geidžiamas spalvotojo metalo laužas karo pramonei. ypač tai buvo aktualu kaizerinei Vokietijai, neturėjusiai minėtų metalų kasyklų. Viena galima konstatuoti, mano G. Žalėnas, tuomet mes praradome šimtus, o gal net tūkstančius varpų, deja šio karo nuostoliai iki šiol nėra dar vis tiksliau suskaičiuoti. Didžiausius nuostolius I pasaulinio karo metais patyrė Vilnius, iš miesto bažnyčių ir cerkvių buvo išvežti beveik visi varpai ir tik Vilniaus benediktinės paslėpė savo varpus, kurie laimingai išliko iki mūsų dienų.
O va Antrasis pasaulinis karas mūsų varpams buvo žymiai „sėkmingesnis“, varpų išvežimas nemaža dalimi priklausė nuo vietos administracijos, visų pirma apskričių vadovų stropumo: daugiau nukentėjo varpai ten, kur šias pareigas užėmė „sąžiningi“ ir su vokiečių okupacine valdžia „nuoširdžiau“ koloboravę pareigūnai – visų pirma Alytaus ir Vilniaus apskrityse. Ir vėl daugiausiai nukentėjo Vilnius: prarasti Šv. Baltramiejaus, Šv. Stepono, Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyno ir Dievo Motinos Užmigimo soboro varpai. Varpų neteko ir daugelis Vilniaus krašto bažnyčių – Trakų, Nemenčinės ir t.t. Tačiau Antrasis pasaulinis karas padėjo ir profesionalios varpų apsaugos pamatus. Sovietų valdžios 1940 m. įkurta Paminklų apsaugos įstaiga ir vokiečių okupacijos metais rinko duomenys apie Lietuvos bažnyčių varpus, o motyvavimas paminklosauginiais išgelbėjo daugelį senųjų Lietuvos varpų nuo pražūties. Nes Lenkijoje ir Vokietijoje varpų prarasta žymiai daugiau.
O pasak Kultūros paveldo departamento specialistų, viso Kultūros vertybių registre yra įregistruotas 251 varpas. Iš jų 20 saugomi kaip kilnojami, kiti – kaip nekilnojami ar nekilnojamųjų objektų vertingosios savybės. Toks išlikusių varpų skirstymas jų tyrinėtojui kelia rimtų dvejonių: varpų priskyrimas nekilnojamų vertybių kategorijai, juos prilygina kapinėms, bažnyčioms, keliams, kas yra iš principo nelogiška. Nes Lietuvos varpų istorija rodo: varpai – labiausiai „mobilūs“ kultūros paveldo objektai. Ir kol kas, nuolat kalbant apie biurokratinio aparato perteklių, nėra nei vieno pareigūno ar specialisto kuris rūpintųsi mūsų istoriniais varpais ir jų apsauga.
