2004-aisiais metais vyras sugrįžo į Pašendeilo laukus, prisiminė draugus ir vėl pakilo pasitikti vokiečių. Šį kartą, kad paspaustų rankas. 106-rių metų Harry ir 107-rių metų Ipro kautynių veteranas Charles Kuentz turėjo apie ką pakalbėti. 2009-aisiais metais, būdamas 111-os metų 1 mėnesio, 1 savaitės ir 1 dienos amžiaus Harry mirė. Somerseto katedroje Velse tą dieną 111 kartų suskambėjo varpai. Harry buvo vienas iš paskutiniųjų Pirmojo pasaulinio karo veteranų. Šiai dienai jų nebėra nei vieno.
Kuomet pasaulyje nelieka įvykių amžininkų, pati istorija lieka vadovėliuose, audio, video įrašuose, knygose, bibliotekose ir archyvuose. Tačiau iš kasdienio gyvenimo ji tarsi dingsta, nesvarbu, koks įvykio atgarsis buvo jo nutikimo momentu. Tokia jau žmogaus prigimtis. Todėl Antrasis pasaulinis karas, kurio amžininkų dar daug pasaulyje, vis aitrina žaizdas, o Pirmasis pasaulinis.. kažkas kažkur buvo. Kažkokie juokingi kareivių šalmai, labai egzotiški pirmieji tankai (daugiau apie tai mano straipsnyje Kaip pasaulis žengė į tankų erą. Pirmieji mūšiai) bei apkasai. Šalti, purvini apkasai, iš kurių, pageltusiose fotografijose į mus žvelgia nelaimingi žmonės. Paprasti kareiviai, prarastoji karta, kuri norėjo užmiršti savo pačios gyvenimus ir pasitikti rytojų. Rytojus, žinia, išaušo jau po kelių dešimtmečių, Antrojo pasaulinio karo liepsnomis.
Kaip visuomet, kas atrodo kaip „viskas čia aišku“, kartais būna „visai kitaip“.
Dar karo pradžioje kavalerija šuoliavo galopu, mosuodama kardais be jokios priedangos. Karui įpusėjus, plieniniais šalmais apsaugoti pėstininkai kilo į ataką pridengti artilerijos škvalo sienos. Kulkosvaidžiai, specialios šautuvinės granatos ir oro kautynės danguje. Eksperimentinis radijo ryšys ir artilerijos smūgių koregavimas pagal padarytas aerožvalgybos nuotraukas. Pirmieji šarvinių liemenių prototipai, išmani maskuotė su muliažais, liepsnosvaidžiai.
Prancūzas Jean-Baptiste Estienne, dar vadinamas Prancūzijos tankų tėvu, pasiūlė tankų „spiečiaus taktiką“, kuomet prancūziški lengvieji tankai FT-17 (juos turėjo ir tarpukario Lietuvos kariuomenė) vikriai manevravo mūšio lauke darydami pralaužas pėstininkams spygliuotos vielos užtvarose (daugiau apie tai mano straipsnyje Viskas, ką jūs norėjote paklausti apie spygliuotos vielos panaudojimą kare ir taikoje) ir naikindami priešininko kulkosvaidžio lizdus (daugiau apie tai mano straipsnyje Trumpa kulkosvaidžių istorija: kaip kare gimė „šienavimo“ terminas?).
Taigi per 4 metus pasaulis tiek technologiškai pažengė į priekį, kiek nepavyko per kelias dešimtis metų iki to. Žinoma, tai nepateisina paties karo, tačiau tai nebuvo vien beprasmės skerdynės. Dažnai galvojama, kad žuvusiųjų skaičius indikuoja faktą, kad „žmogaus gyvybė buvo nieko verta ir žemesniųjų socialinių sluoksnių atstovai buvo kaip banda varomi ant ambrazūrų“.
„Ne viskas taip paprasta“ arba „neskaitykite sovietinių laikraščių rytais“, perfrazuojant klasikus.
Retas britas darbininkas namuose gaudavo tokią kalorijų normą, kuri jam priklausė tarnaujant kariuomenėje. Stipriai klasiniais luomais suskirstytoje visuomenėje, dešimtys britų generolų galvas padėjo būtent pirmose fronto linijose, o ne gerdami šampaną kažkur užnugario štabuose. Jeigu eilinių karių žūtys sudarė apie 12 procentų, tai visuomenės „grietinėlės“-karininkų apie 17 procentų. Armijos ir visuomenės elitas – prestižinį Itono koledžą baigę vyrai – jų Pirmajame pasauliniame kare žuvo daugiau negu 1 tūkst., t.y. apie 20 procentų viso sąstato. Tuometinis Didžiosios Britanijos Premjeras Herbertas Asquithas kare neteko sūnaus, o būsimas Premjeras Andrew Bonaras – dviejų. Valstybės užsienio sekretorius ir pokarinis Premjeras Anthony Edenas – dviejų brolių... Sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Tuo tarpu, maždaug šiomis dienomis, prieš 105 metus, Didžiosios Britanijos kariuomenės Karališkųjų inžinierių tunelių kuopos pradėjo savo darbus Prancūzijoje, netoli La Boisselle kaimelio. Koviniai tuneliai – nuo senovės žinomas apgulties strategijos taktinis elementas, kuriuo siekiama priartėti prie priešo arba įveikti jo įtvirtinimus. Būtent pastarasis tikslas ir buvo keliamas inžinieriams. Schwabenhöhe arba „Švabijos aukštuma“, taip vadinosi vokiečių įtvirtinimas, kurį reikėjo sunaikinti Somos mūšio metu, atveriant puolimo kryptį pagrindinėms pajėgoms.
Tunelis buvo kasamas iki pat 1916-ųjų metų liepos ir sudarė „tik“ 270 metrų požeminį koridorių, vietomis iki 15 metrų gylio, kuris, artėjant prie vokiečių pozicijų dalinosi į kelias atšakas: kairioji priartėjo 21 m iki vokiečių tranšėjų, dešinioji – iki 14 m.
Į kairiąją dalį britų inžinieriai patalpino maždaug 16,3 tonos amonalo (sprogstamoji medžiaga sudaryta iš amonio nitrato, trinitrotolueno (TNT) ir aliuminio miltelių, sumaišytų santykiu 67/22/11), į dešiniąją – beveik 11 tonų.
Dvi minutės iki „Nulinės valandos“ (britų puolimo) užtaisai buvo susprogdinti. Sakoma, kad sprogimo garsas buvo girdėti Londone, be to, tai buvo galingiausias sprogimas ligtolinėje žmonijos istorijoje. Nors tiesioginį tikslą sprogimas pasiekė, tačiau vertinant iš strateginės pusės, tai buvo tik nedidelis taktinis žingsnis Somos kautynėse ir didelės įtakos baigčiai neturėjo.
Visai kitokį vertinimą galima suteikti Antrosios Britų Armijos puolimui prie Meseno (Belgija) ir analogiškai operacijai. Tąkart britai padėjo 19 įspūdingų minų ir susprogdino jas visas vienu metu. Efektas buvo toks galingas, kad nei vienas britas tranšėjose neišsilaikė ant kojų, liudininkai pasakojo jog žemių, ugnies ir dangaus skliautas susimaišė vietomis. Lilio Universiteto seismografai užfiksavo ir paskelbė apie žemės drebėjimą.
Tai buvo daugiausiai žmonių aukų nusinešęs ne branduolinis sprogimas žmonijos istorijoje. Nors egzistuoja nuomonė, kad akimirksniu žuvo apie 10 tūkst. vokiečių ir tūkstančiai buvo sužeisti, tačiau tiksliai įvertinti aukų skaičių yra itin sudėtinga. Faktas, kad fizinės ir ypatingai – psichologinės žalos mastą besiginantiems vokiečiams galima vertinti kaip „didelį“.
Ir tai tik keletas pabirų faktų, kuriuos papasakojau apie Pirmąjį pasaulinį karą, laikmetį kuomet maži žmonės darė didelius darbus. Darbus, kurių žymės baigia išdilti mums iš atminties.
