Valdovai herbuose – ir raiti, ir sėdintys soste, ir – pėsti
Šiuo metu kone visuotinai Lietuvos istorikų bendruomenėje yra manoma, kad Vytis yra seniausias Lietuvos valstybės herbas. Jo atsiradimo istorija yra tokia, pasakoja mūsų pašnekovas. Lietuvos valdovai, aišku, ir čia (kaip ir visur, beje) sekdami Vakarų bei Rytų Europos karalių ir kunigaikščių tradicija, tarpvalstybinėms sutartims tvirtinti naudojo portretinius antspaudus. Valdovai juose tradiciškai, kaip ir dera aukščiausią poziciją feodalinėje hierarchijoje užimančiam asmeniui, vaizduoti sėdintys soste arba raiti ant žirgo.
O va žemesnio rango dinastijos atstovai vaizduoti pėsti – nes nedera vasalams nei turtais, nei užimamu socialiniu laipteliu prilygti siuzerenui. Seniausias žinomas antspaudas su soste sėdinčio mūsų valdovo atvaizdu yra Gedimino (1316–1341). Yra duomenų, kad Algirdas (1345–1377) 1366 m. panaudojo antspaudą su raiteliu. Bet neginčijamai raito valdovo antspaudą naudojo Jogaila (1377–1392). O va kartu su Algirdu Lietuvos didžiąją kunigaikštystę (tiksliau, jos vakarinę dalį) valdęs Kęstutis naudojo pėsčio valdovo antspaudą. Tas pats pasakytina ir apie jo sūnų, XIV a. gale formaliu (realiu – beveik) Lietuvos valdovu dar netapusį Vytautą.
Lietuvos herbe jau buvo beįsikuriąs liūtas, bet…
1386 m. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, atsirado ir jo karališkąjį asmenį reperezentuojantis antspaudas, kuriame Lenkijos erelis pavaizduotas su raito valdovo simboliu, reprezentuojančiu Lietuvą. Taigi, į herbinį skydą patalpintas raito valdovo portretas tapo herbu – Lietuvoje bei Lenkijoje. Šį herbą po visų istorinių peripetijų mes naudojame iki šiol. O istoriniai šaltiniai patikimai liudija: mums tokiu tradiciniu heraldiniu ženklu tapęs Vytis nebuvo Lietuvos valstybės herbas nuo pat jos atsiradimo laikų. Tai koks tada buvo Lietuvos herbas – bent jau Mindaugo (1236–1263) ir vėlesniais laikais?
Pašnekovas primena, kad Vakarų Europoje heraldika susiformavo šimtmečiu anksčiau – XII a. antrame ketvirtyje. Jos atsiradimą stipriai paveikė Europos feodalų surengta serija Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus. Ir dar žygių pradžioje iš daugelių valstybių – valstybėlių susirinkusiems valdovų bei riterių vedamiems būriams iškilo identifikacijos būtinybė: kaip atpažinti iš įvairių valstybių atvykstančius kariuomenės būrius?
Kadangi raštingų žmonių anuomet dar būta nedaug, prireikė atskirų valdovų armijas atstovaujančių simbolių – paprastai piešiamų ant vėliavų. Ir iš tolo matomų, ir – visiems suprantamų. Palaipsniui susiformavo herbų kūrimo, jų suteikimo ir naudojimo principai. Daugumos Europos valstybių herbais natūraliai tapo dinastiniai simboliai. Archeologijos duomenys liudija, kad ne išimtis ir Lietuva. Dabartinės Baltarusijos teritorijoje jau rastos trys Mindaugo švininės bulės, kurių vienoje pusėje yra jo ženklas, o kitoje pusėje – jo vardo įrašas rusėnų kalba. Bulėmis vadinami švininiai antspaudai, kurie būdavo tvirtinami prie brangių prekių.
Paskutinė – trečioji tokia bulė buvo rasta Drucke ir saugoma privačiame Jurijaus Boreišos rinkinyje Minske (pateikiamas jo atvaizdas). Mindaugo ženklas, teigia pašnekovas, yra ne kas kita, o senovės Rusioje tais laikais paplitęs stilizuotas žydintis kryžius. Kartais jis dar laikomas Rusios karžygių ženklu. Dar toks ženklas yra išlikęs ant XIII a. lietuviško piniginio lydinio ir sidabrinės antkaklės. Labai tikėtina, kad aptariamas ženklas tapo Lietuvos herbu apie 1251 m., Mindaugui jau tapus karaliumi. Juk sunku įsivaizduoti, kad tapusi krikščioniškojo Vakarų pasaulio dalimi Lietuva neturėjo herbo. Kokias metamorfozes patyrė besiformuojančios valstybės herbas, kai buvo nužudytas Mindaugas, neaišku iki šiol.
O praėjus daugiau nei šimtmečiui, jau kitų valdovų – Jogailos ir Vytauto – monetose išvystame… keturpėsčią liūtą. Jis būna sukomponuotas su dviejų persipynusių širdžių ar lelijos simboliu. Dar žinomi du valstybiniai sidabrui sverti skirti svareliai su juose taipogi pavaizduotais liūtais. Pagaliau 1382 m. Skirgailos portretiniame antspaude matome skydą su jame patalpintu liūtu. Minčių kelia ir XIV–XV a. datuojama dekoratyvinė plyta neva su grifu iš Valdovų rūmų teritorijos. Tad nėra abejonių, daro išvadą E. Ivanauskas, kad liūtas buvo Lietuvos herbas iki Krėvos unijos 1385 m.
…lenkų pastangomis pakeistas mūsų „vietiniu“ herbu
Kada liūtas tapo Lietuvos herbu, kol kas galima tik spėlioti, tęsia pasakojimą istorikas. Beje, liūtas buvo Vladimiro didžiosios, Haličo Voluinės, kurios vasalu XIII a. pradžioje buvo Lietuva, o paskui ją pasidalino Lietuva su Lenkija, kunigaikštystės simbolis. Tad nieko nuostabaus, kad liūtas europiečiams dažnai asocijavosi su Rusia. O Lietuvos valdovai pagal ano meto feodalinę teisę save laikė save Rusios paveldėtojais ir reiškė pretenzijas valdyti visas Rusios žemes. Nes jau XIV a. viduryje LDK ne tik valdė Šiaurės Rytų Rusią, bet ir jos branduolį – buvusios Rusios sostinę Kijevą su plačiausiomis teritorijomis aplink jį. Manytina, kad liūtas pasirinktas Lietuvos herbu vėliausiai Algirdo valdymo metu. Tačiau kodėl vėliau – Vytauto bei Jogailos laikais – liūtas buvo pakeistas raiteliu?
E.Ivanauskas savo argumentaciją pradeda iš tolo. Pagal tradiciją, siekiančią dar Antikos laikus, (o vėliau šią nuostatą perėmė besiformuojanti Vakarų Europa) liūtas laikomas žvėrių karaliumi. Kaip analogiškai ir erelis laikomas paukščių karaliumi. 1385 m. Krėvos sutartimi Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos – taip ir tiktai taip minėto dokumento raidę bei dvasią suprato to meto feodalai. Ir ypač – Lenkijos feodalai. Lenkija niekada nelaikė Lietuvos lygiaverčiu partneriu, jau vien dėl to, kad visi Vakarų Europos civilizaciniai elementai – nuo herbų iki ginklų – mūsų diduomenę pasiekdavo, prieš tai „perkošti“ per lenkiškąjį filtrą. Liūtas gi turėjo per didelį ideologinį krūvį, palyginti su Lenkijos Ereliu. Todėl lenkai ir pasistengė, kad kaip lygus su lygiu su jų herbu konkuruojantis Lietuvos valdovo herbas išnyktų iš to meto heraldikos. Todėl LDK herbe jau beįsitvirtinantis liūtas ir buvo pakeistas į paprastą ir ne tokį Lenkijos feodalinei diduomenei pavojingą Lietuvos valdovų antspaudų siužetą. Juk pagal minėtą Krėvos uniją visa Lietuvos diduomenė „in corpore“ tapo Lenkijos diduomenės vasalais, nes tik taip anuomet buvo traktuojami prijungtos valstybės didikai. Ir paskutini kartą liūtas kaip mūsų valstybės herbas lietuviškose monetose panaudotas apie 1401 m.
Įvairūs simboliai tapo herbais kai kuriose Europos valstybėse
Seniausias Lenkijos karūnuoto erelio atvaizdas yra karaliaus Pšemyslo II 1295 m. datuojamame antspaude. Švedijos trijų karūnų herbo atvaizdas atvaizduotas Avinjono frize 1336 m. – karaliaus Madnuso Eriksono (1316–1374) valdymo metu. Nors kaip simbolis buvo naudojamas nuo XIII a. pabaigos. Senesnis Švedijos simbolis Auksinis liūtas buvo naudojamas nuo XIII a. Anglijos trys liūtai naudojami nuo XII a. pabaigos. Tai Plantagenetų dinastijos herbas. Vengrijos dvigubas kryžius pasirodė apie 1190 m., valdant karaliui Belai III. Kitas simbolis – raudonos ir baltos juostos – buvo Arpadų dinastijos simbolis. Pirmą kartą panaudotas kaip herbas 1202 m.
Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas II (1353–1359) naudojo antspaudą su pėsčio valdovo portretu. Jo sūnus Dimitrijus (1359–1389) jau naudojo antspaudą su raito valdovo atvaizdu. Dar vėliau valdovas imtas vaizduoti kaip Šv.Jurgis. Valstybės herbu jis tapo tik 1479 m. Bet visai netrukus, 1497 m. jį pakeitė Dvigalvis erelis, o Šv. Jurgis tapo Maskvos herbu.
Visi šie duomenys rodytų, apibendrina E.Ivanauskas, kad Lietuva turi labai turtingą valstybės herbo istoriją. Nes Vytis nėra vienintelis mūsų valstybinis simbolis. Jis mūsų vakarinių kaimynų pastangomis pakeitė herbe jau beveik „įsikūrusį“ liūtą. Bet 1385 m. įvyko tai, kas kažkuria prasme pasikartojo po 655 m., kai 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga. Į raudonosios imperijos sudėtį prievarta įgrūstai kvazi valstybei – Lietuvos SSR (kaip, beje, ir Latvijai ar Estijai) – mikliai buvo suteiktas naujas, „pažangus“ herbas. Ir paradoksalu, stebisi istorikas, kad mūsų prievartinės sąjungos su Lenkija inspiruotas naujas Lietuvos herbas vėliau per amžius tapo mūsų valstybingumo simboliu, o tikrasis, deja, buvo užmirštas. Vilkimės, kreipdamasis į Lietuvos visuomenę sako E.Ivanauskas, kad mūsų pastangų dėka istorinis Lietuvos heraldinis liūtas neišnyks nežinioje. Tad būtų visai natūralu bei pilietiška atgaivinti ir Mindaugo herbo, ir lietuviško liūto naudojimą mūsų heraldikoje.
