Nuo mėgėjiško teleskopo – iki rimtų meteoritų paieškų
Vilnietis Andrejus Jerochovas, 45 metų vyras, jau senokai labai rimtai domisi meteoritais. Ir teoriškai (renka bei skaito visą su tuo susijusią literatūrą) ir – praktiškai (renka, įsigyja, mainosi meteoritais). Šiuo hobiu vyras užsiima beveik puse savo gyvenimo. Iš pradžių, dar vaikystėje, Andrejus labai daug domėjosi kosmosu ir astronomija. Net turėjo nedidelį teleskopą, prie kurio praleisdavo nemažai vakarų bei naktų valandų. Juk net ir pro mėgėjiško teleskopo okuliarą visai kitaip atrodo Mėnulis, Marsas, Venera ar Jupiteris. Bėgant metams šis astronominis susidomėjimas vaikinui šiek tiek išblėso. Nieko nuostabaus, juk planetos nesikeičia, o norint tyrinėti šių dangaus kūnų paviršių, jau reikia turėti mokslinę įrangą. Tačiau ji finansiškai „įkandama“ tik mokslo institucijoms arba jau labai turtingiems žmonėms. Be to, prisipažįsta pašnekovas, jei tas planetas ir būtų galima patyrinėti akimis iš arčiau, tačiau vis tiek jų rankomis „nepačiupinėsi“. Tad kartą visai atsitiktinai pažiūrėjęs laidą apie meteoritus, jis suprato – tai yra mano hobis!
Nes tai yra ta vienintelė galimybė „priartinti“ astronomiją ir prie Žemės. O kur dar tas nenusakomas jausmas, kai rankose laikai visiškai svetimus šitai planetai kosmoso atklydėlius, skridusius iki Žemės tūkstančius metų ir milijonus kilometrų... Būtent sis meteoritikos aspektas taip susidomino Andrejų, kad noras rasti ar įsigyti meteoritą (o jei pavyks – ir ne vieną) tapo jauno vyro neatskiriama gyvenimo dalimi. Tačiau pirmąjį savo meteoritą jis įsigijo tik po 5 metų. Dabar Andrejaus kolekcijoje jau yra daugiau 30 skirtingų meteoritų tipų (keletas šimtų egzempliorių) iš viso pasaulio – iš abiejų Amerikų, Europos, Afrikos, Azijos, Australijos. Andrejaus kolekcijos pasididžiavimas – individualus lietuviško meteorito „Žemaitkiemis“ (jis nukrito, suskildamas į daugybę frakcijų, 1933 m. vasario 2 dieną netoli minėto miestelio) atskiras egzempliorius.
Vilniečio meteoritų kolekcija nuolat keičiasi: dalis egzempliorių parduodama, o už gautus pinigus –
perkami nauji meteoritai. Be to, tarp meteoritų kolekcionierių gana paplitęs būdas keistis turimais meteoritais. Ypač, kai kolekcionierius turi du ar kelis to paties tipo meteoritus. Nuo 2012 m. Andrejus yra Tarptautinės meteoritų kolekcionerių Asociacijos (IMCA) narys ir net turi savo numerį – 6240. Vadinasi, vien tik užsiregistravusių šių dangaus kūnų kolekcionierių mūsų planatoje yra keli tūkstančiai. O kiek dar yra tokių, sako Andrejus, kurie ir renka meteoritus „tyliai“ ir lygiai taip juos pardavinėja ar jais keičiasi.
Tai kas gi tie dangaus kūnai, periodiškai krentantys mums „ant galvų“?
Meteoritai, patikslina pašnekovas, tai yra dangaus kūnai, nesudegę mūsų planetos atmosferoje ir nukritę ant Žemės paviršiaus. Tuo jie skiriasi nuo meteorų – labai smulkių meteoritų, visiškai, sudegančių viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Meteoritai skirstami į tris pagrindines rūšis: geležiniai, geležies-akmeniniai ir akmeniniai meteoritai. Tiesa, pažymi pašnekovas, labai griežtos ribos tarp šių meteoritų rūšių kartais ir nebūna: geležiniai meteoritai pasirodo turintys didelį kiekį silikatų (akmens), o akmeniniai – iki 30 proc. tūrio geležies. Būtų teisingiau pasakyti, kad meteoritai yra metalo fazės (geležies ir nikelio) ir silikatu fazės (olivinų ir piroksenų) mišinys skirtingomis proporcijomis: nuo grynai geležinių iki akmeninių su nedideliu geležies kiekiu.
Dabar mokslo jau tiksliai nustatyta: beveik visi meteoritai pas mus atkeliauja iš asteroidų žiedo, nusidriekusio tarp Marso ir Jupiterio planetų. Tai vyksta palaipsniui: pakankamai nedidelė asteroidų grupė dėl gravitacinio Jupiterio poveikio palaipsniui keičia savo orbitas ir taip pereina į gretimas su Žeme orbitas. Laikas nuo laiko tokie asteroidai, o dažniausiai tik jų tarpusavio susidurimų nuolaužos ir susitinka, tiksliau – susiduria su mūsų planeta. Taip šie dangaus kūnai, įveikę šimtus milijonų kilometrų, patys atkeliauja pas mus, suteikdami realų ir kol kas vienintelį būdą ištirti tų tokių tolimų dangaus kūnų sudėtį Žemės laboratorijose. Tiesa, pažymi Andrejus, labai retai pasitaiko ypatingi meteoritai, taip vadinamieji planetariniai. Jų kilmė – Menulis ir Marsas, (tai jau nustatyta tiksliai), o kai kurių – dar tik spėjama – Merkurijus. Tokie meteoritai turi neįtikėtinai didelę mokslinę vertę, nes gali papasakoti ir apie kitų planetų ir apie mūsų palydovo (Mėnulio) dirvos cheminę sudėtį. Deja, planetarinių metroritų „mums ant galvų“ (tiesa, dar nėra užfiksuota nė vieno atvejo, kad metroritas būtų užmušęs ar sužalojęs žmogų, nors jų apgriautų pastatų – būta) nukrenta labai mažai – vos 0,01 proc. nuo visų meteoritų kiekio.
O ką gi mes sužinome, tiriant tuos meteoritus? Kaip nebebūtų banalu, bet visi meteoritai susideda iš tokių pačių cheminių elementų, kaip ir mūsų Žemė (o teisingiau būtų pasakyti – kaip ir visa mums žinoma Visata): silicis, aliuminis, deguonis, magnis, geležis, nikelis ir t.t. Jokiu naujų, mokslininkams nežinomų elementų iki šiol taip ir neatrasta. Šiek tiek nuo Žemės uolienų skiriasi mineralogijos sudėtis: tarp labai gerai ir senai žinomų mineralų pasitaiko tokių, kurių Žemėje nebuvo aptikta dėl mūsų planetoje esančių fizinių sąlygų. Pvz., didelis kiekis gryno deguonies mūsų atmosferoje naikina nemažą kiekį tokių mineralų nukritusiuose meteoritose, o tokiu būdu – ir pačius meteoritus. Būtent dėl šios priežasties mokslininkams visada yra svarbesni „švieži“, neseniai nukritę meteoritai.
Beje, kone visi meteoritų kolekcionieriai dažnai sulaukia vieno ir to paties klausimo: ar meteoritai yra radiaktyvūs? Ne, atsako Andrejus, niekada. Jų radiaktyvus fonas, kaip taisyklė, yra dar mažesnis, negu Žemėje slūgsančių mineralų, pvz., bazaltų.
Kur ir kaip ieškoti tų meteoritų?
Tikslus nukritusių per metus ant mūsų planetos paviršiaus meteoritų kiekis bei svoris, aišku, yra nežinomi. Kalbama (bet tik kalbama) ir apie šimtus tonų šių dangaus kūnų ir – apie tūkstančius tonų. Didesnė šios atklydėlių masės dalis (apie 3/4) greičiau už garsą sminga į vandenynus. Kita nemaža dalis – patenka dulkių pavidalu ar tokiomis mažomis dalelėmis, kad jų ir norėdamas nesurasi. Todėl, kaip ir prieš milijonus metų, meteorito kritimas ant mūsų planetos paviršiaus (sausumos, kur yra šansų jį rasti) buvo ir tebėra neįtikėtinai retas gamtos reiškinys, kurį pamatyti – didelė sėkmė žmogaus gyvenime. Nors ir krenta meteoritai tolygiai visu Žemės paviršiaus plotu, nepriklausomai nuo geografinių platumų ar ilgumų, kažkodėl daugiausia tokių įvykių liudytojų pasitaiko šalyse su didesniu gyventojų tankumu.
Kolekcijose sukaupti meteoritai skirstomi i „kritimus“, tai yra į tuos meteoritus, kurių kritimo vieta bei laikas yra tiksliai žinomi bei yra liudininkai. Antrieji – tai „radiniai“, kurie tokios informacijos neturi. Suprantama, kad „radinių“ yra žymiai daugiau: tokių dangaus akmenų randama daugmaž nuolat. Ir nukrito jie, kaip taisyklė, prieš…šimtus ar net tūkstančius metų. Taip pat akivaizdu, pabrėžia Andrejus, kad rasti tokį meteoritą galima praktiškai tik atsitiktinai – tam šansai yra beveik nuliniai. Todėl profesionalūs meteoritų taip nesielgia. Jie ieško meteoritų dviem patikrintais būdais. Pirmiausia – jų ieškoma ten, kur jau yra žinomi dideli meteoritų radiniai. Krentantis didelis meteoritas paprastai nuo karščio ir trinties į mūsų atmosferą sutrupą ir jau nukrenta ant Žemės paviršiaus dešimtimis ar šimtais skeveldrų gana ribotam plote su tam tikru išsidėstymu. Žinant tokią pabirusio meteorito kritimo vietą, patyrusiam ieškotojui visada yra galimybe rasti dar ir dar jo skeveldrų. Antrasis būdas – ieškoti ten, kur yra tam labai geros sąlygos, t. y. labai mažai gamtiniu akmenų, lygus reljefas, sausas klimatas ir rami geologinė praeitis. Tam gerai atitinka kai kurios dykumos ir išdžiūvusių ežerų dugnai. Tiesa, tokiose paieškose (visais atvejais) naudojami dabartiniai (ir labai nepigus) metalo detektoriai su specialiomis programomis bei – specialieji stiprus magnetai.
Du didžiausi meteoritų radimviečių šaltiniai šiandien – tai Šiaurės Vakarų Afrikos dykumos ir Antarktida. Abiejose minėtose vietose dėl per tūkstančius metų nesikeičiančio šalčio ar karščio – jau rasta gana nemažai įvairių meteoritų.
Deja, Lietuva, atsidūsta pašnekovas, nėra labai gera vieta meteoritų paieškoms. Miškai, ežerai, pelkės, dirbamos žemės plotai patikimai paslepia nukritusio dangaus kūno pėdsakus. Praeitame amžiuje užfiksuoti vos du meteoritų kritimai: 1929 ir 1933 m. Nuo to laiko ir iki šiol – nė vieno naujo kritimo! Tačiau meteoritų kolekcionierius pataria nežiūrėti jau taip rimtai į jų radimų ar kritimų statistiką: šansą rasti meteoritą turi praktiškai kiekvienas iš mūsų. Reikia tik atidžiau apžiūrėti kiekvieną pastebėtą keistesnį akmenį, turintį pirminių meteorito požymių: magnetingumą, parūdijimą, didesnį, negu įprasto akmens, svorį.
O kiek gi kainuoja meteoritai?
Meteorito kaina priklauso nuo daugelio dalyku: meteorito klasės, petrologinio tipo, jo svorio, kokio jis tipo pagal aptikimą – „kritimas“ arba „radinyss“? Dar svarbu – kokioje šalyje ir kada ir kaip tas dangaus akmuo rastas, kokia jo būklė (erozavimo laipsnis), išorinis grožis ir kt. Labai svarbus parametras – iškritusios ar rastosios medžiagos bendrasis svoris. Pigūs erozuoti paprastieji chondritai iš Šiaurės Afrikos kainuoja keliasdešimt JAV dolerio centų už 1 g. Meteoritai, nukritę ar rasti Europoje ar JAV, kainuoja $1–$10 už 1 g. Ir vėl kainą lemia kiekviena aplinkybė: kaip, kada, netgi – su kuo buvo rastas. O jeigu krisdamas meteoritas sugadino pašto dėžutę ar automobilį (yra užfiksuoti tokie kurioziniai istoriniai faktai), kaina tokio dangaus akmens šokteli šimtus kartų. Ir, aišku, pabrėžia Andrejus, ypatingai vertinami planetariniai meteoritai. Tokie akmenukai iš Mėnulio ar Marso dar neseniai kainavo apie tūkstantis JAV dolerių už 1 g; tačiau, didėjant naujų radinių kiekiui Afrikoje, šiandien jų kaina sumažėjo dvigubai.
Dar reikia pabrėžti, patikslina pašnekovas, kad meteoritų pirkėjų ratas nėra labai didelis (kaip ir, beje, siūlomų metoritų asortimentas). Tai yra kolekcionieriai, muziejai, mokslo įstaigos. Tiesa, pastaruoju metu padaugėjo žmonių, perkančių meteoritus investavimo tikslais. Ir tai nenuostabu: per pastaruosius 20 metu jų kaina išaugo vidutiniškai 10–20(!) kartų (kol kas lyderiu išlieka gintaras, pabrangęs dar daugiau). Taip pat pastaruoju laiku smarkiai populiarėja meteoritų juvelyrika. Žiedai, auskarai, kulonai, laikrodziai iš arba su meteoritais parduodami ir perkami kaip karšti pyragėliai.
O jei – vis dėlto – ims tas meteoritas ir nukris ant galvos?
Andrejus skuba nuraminti: per visa žinomą žmonijos civilizacijos istoriją nebuvo užfiksuota nė vieno žmogaus mirties nuo meteorito kritimo atvejo. Tiesa, senovės Egipte meteoritas pataikė (ir, aišku, užmušė) į šunį, o šių laikų Venesueloje – į karvę. Tad palyginti su žemės drebėjimais, uraganais, cunamiais, žūti nuo metrorito – misija visiškai neįmanoma.
Tačiau įvertinant didelių kraterių Žemėje kiekį, peršasi nemaloni išvada – o jei tai kada nors ims ir pasikartos? Per pastarąjį šimtmetį turėjome du tokius įsimintinus įvykius: 1908 m. didelis meteoritas nukrito Tunguskoje (laimei, Sibire, o ne Europoje) ir 2013 m. – šalia Čeliabinsko (o jei būtų pataikęs į minėtame mieste veikiančią ir branduolinį ginklą gaminančią įmonę „Majak“???)...
