Negali sakyti, kad tiesos čia nėra – visiems gerai žinomos buitinės mikrobangų krosnelės maistui šildyti atsirado ne tada, kuomet pagal vieną iš legendų skrisdama pro karinį radarą „iškepė varna“, tačiau magnetrono išradimas, buvo tiesioginė karinių radarų vystymo pasekmė Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. O ir pirmoji komercinė mikrobangų krosnelė skirta maistui ruošti atsirado ne kur kitur, bet JAV karinio lėktuvnešio virtuvėje 1961-aisiais metais.

Tačiau daugybė karinių technologijų gimė atvirkščiai, t.y. kariškiai susidomėdavo vienos ar kitos priemonės panaudojimu civiliame gyvenime ir mikliai jas pajungdavo žmonių žudymo tikslams. Netgi didžioji mūšio lauko grėsmė – tankai (plačiau skaitykite mano straipsnyje Kaip pasaulis žengė į tankų erą. Pirmieji mūšiai) gimė eksperimentuojant su žemės ūkio technika, paprasčiau tariant – traktoriais.

Jeigu jau prakalbome apie žemės ūkį – yra dar vienas karinis įrenginys, kurį savo „kailiu“ išbandė karvutės ir gal pagalvojo – „žmonės, pasilikite šią naujovę sau“. Tačiau žmogus pritaikė ją ir sau, ir karvutėms. Tai – spygliuota viela.

Klasikinė spygliuota viela

Spygliuotos vielos prototipą pasiūlė Leonce Eugene Grassin–Baledansas dar 1860-aisiais metais. Supintos dvi vielos gijos, turinčios aštrias „atplaišas“ – taip klasikinę spygliuotą vielą žinome iki pat šių dienų. Iki 1867-ųjų metų abiejose Atlanto vandenyno pusėse jau buvo pustuzinis užregistruotų patentų ir sprendėsi klausimas, kas greičiau prikalbins metalo pramonės gamyklas pradėti serijinę produkcijos gamybą arba, kuri iš naujai steigiamų įmonių užsitikrins monopolinius tiekimus rinkai.

O rinka į naujovę iš pradžių žiūrėjo atsargiai, nes galėjo „žaloti mūsų galvijus“. Nors ilgainiui galvijai pasirodė protingesni už žmones, ir be atodairos ant naujos spygliuotos vielos nebelipo. Po visų marketinginių ir prekybinių viražų, XIX a. pab. JAV buvo priskaičiuojama apie 150 spygliuotos vielos gamintojų, o kadangi laikotarpis sutapo su Laukinių Vakarų galutinio užkariavimo ir ganyklų įsisavinimo etapu, paklausa net viršijo pasiūlą.

Kaip ir kiekviena naujovė, spygliuota viela sukėlė tam tikrų žmonių aršų pasipriešinimą. Jeigu luditai XVIII-XIX a. sandūroje naikino modernias to meto gamybines stakles, kurios atimdavo darbą iš rankinio triūso mėgėjų, taip ir JAV, daugybė kaubojų ganiusių savo bandas plačiose ir visiems priklausančiose prerijose susidūrė su teisėtu (kartais ir ne visai, vertinant šių dienų teisės požiūriu) žemės savininkų, apsitvėrusių ganyklas spygliuotomis vielomis, pasipriešinimu. Prasidėjo vadinami tvorų pjaustymo karai, kuriuose būta ir žuvusių, ir sužeistųjų. Vien Teksase, iki 1883-iųjų metų, šių karų materialinė žala vertinama maždaug 20 milijonų dolerių. Anuometinių dolerių. Taigi, galime įsivaizduoti kokios aistros kunkuliavo.

Pjaunanti viela

Tuo tarpu kariškiai įdėmiai stebėjo technikos naujovės evoliuciją ir netruko įvertinti jos teikiamus privalumus. Portugalai 1895-aisiais metais ją panaudojo Afrikoje gindamiesi nuo vietinių genčių (apie 300 portugalų, sėkmingai sulaikė beveik 6000 afrikiečių kariuomenę), Būrų kare britai ją naudojo tiek, kaip savo kontrolės postų apsaugą, tiek ręsdami stovyklų tvoras karo belaisviams, o rusų–japonų karo metu ją naudojo abi konfrontuojančios pusės.

Pirmajame pasauliniame kare spygliuota viela įgavo beveik antgamtinę svarbą poziciniame apkasų kare. Prancūzas Bruno pasiūlė spygliuotą vielą gamykliškai suvynioti ant specialių būgnų ir ją, neprarandant formos, ištempti norimose, gynybai ruošiamose vietose. Taip atsirado vadinamoji Bruno spiralė arba koncertina, gavusi tuo metu populiaraus muzikos instrumento pavadinimą dėl savo vizualaus konstrukcinio panašumo.

Pridengus spygliuotos vielos užtvaras kulkosvaidžių padaliniais, po priešo atakos, ant vielų likdavo pakibę kalnai lavonų. Vykdant puolimą, specialūs inžinierių būriai statydavo spygliuotos vielos užtvaras flangams pridengti, o priešo artilerija, vielų užtvaroms įveikti, eikvojo vagonus amunicijos. Ir tik jos didenybė tankų galia pagaliau padėjo kiek efektyviau spręsti problemą, nors neretas atvejis, kuomet net tankų vikšrai strigdavo spygliuotos vielos raizgalynėje.

Aušvico koncentracijos stovyklos tvora

Kaip ir kiekvienas techninis įrenginys ar projektas, spygliuota viela evoliucionavo – keitėsi metalo apdirbimas, vielą keitė spygliuotos juostos, atsirado skustuvo ašmenis primenantys peiliai ir išdėstymo konstrukcijos, tačiau tikslas buvo tas pats – sustabdyti ar bent pristabdyti priešo įsiskverbimą į tam tikrus objektus arba užkirsti puolimą konkrečiomis kryptimis.

Veiksmas lygus atoveiksmiui, arba kiekvienam ginklui egzistuoja kontrpriemonės – karybos klasika ir aksioma. Pirmajame pasauliniame kare buvo kuriami improvizuoti šarvuoti vežimaičiai–dėžės ant ratukų, kuriomis prisidengiant, pėstininkai su metalo replėmis šliauždavo karpyti vielinių užtvarų, tuo tarpu dar 1912-aisiais metų britų karo inžinierius kapitonas R. L. McClintockas, tarnavęs Indijoje Bangaloro mieste išrado ir pasiūlė sausumos torpedą skirtą išminuoti priešpėstines minas, sprogdinti slaptus priešo spąstus pėstininkams bei... naikinti spygliuotos vielos užtvaras.

Bangaloro torpeda

Įrenginio konstrukcija buvo gana paprasta – maždaug 1,5 metro vamzdžiai, užpildyti sprogiąja medžiaga, buvo jungiami vienas su kitu, juos sustumiant ar fiksuojant specialių tvirtiklių („klipsų“) pagalba, o paskutiniai, arčiausiai sprogdintojo esantys vamzdžiai, jau būdavo tiesiog tuščiaviduriai.

Tokią, labai ilgą ir storą lazdą primenanti konstrukcija, būdavo įstumiama į užtvarą ir saugiai detonuojama – sprogęs užtaisas sunaikindavo iki metro gylyje esančias priešpėstines minas ir išdraskydavo 1-5 metrų pločio spragą spygliuotos vielos įtvirtinime. Iki pat šių dienų nemažai pasaulio kariuomenių dar turi savo arsenaluose tokių „Bangaloro torpedų“. Nors paskutiniais dešimtmečiais populiaresnis distancinio išminavimo ir užtvarų naikinimo būdas: specialios raketos pagalba iššaunama „gyvatė“, t.y. žarna užtaisyta didelio galingumo sprogmenimis, kuri išsivynioja reikiama kryptimi ir tuomet detonuojama. Efektas panašus kaip anksčiau minėtos „Bangaloro torpedos“, tačiau nerizikuojama pėstininkija bei išvalomas kur kas ilgesnis atstumas.

Amfibinė distancinio išminavimo mašina

Lietuvos Kariuomenė taip pat naudoja distancinio išminavimo įrenginius, tačiau visi norėtume, kad tiek jie, tiek visos kitos straipsnyje išvardintos konstrukcijos būtų panaudotos tik pratybų metu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)