Amerikiečių filosofas Džonas Rolsas buvo įsitikinęs, kad pagrindinė visuomeninių institucijų vertybė, kaip kad tiesa – pagrindinė minties sistemų vertybė. Taigi teisingumas atlieka didelės vertybės vaidmenį. Filosofas iškėlė klausimą, kad utilitarizmas neatsižvelgia į šį pamatinį teisingumo, kaip pagrindinės minties sistemų vertybės, vaidmenį, kai nešališkumo principą galima įžvelgti socialinės sutarties idėjoje. Dar prieš pradėdamas analizuoti teisingumo sąvoką, Džonas Rolsas nori įspėti, kad apsiribos tik teisingumu kaip socialinių institucijų, arba, kaip jis vadina, „praktikų“, vertybe. Teisingumo principus Džonas Rolsas suprato kaip tam tikrus apribojimus, kurie yra taikomi galių, teisių ir pareigų, postų ir pareigybių nustatymui, tačiau jų nereikia suprasti kaip konkrečių veiksmų ar veikėjų vertybės.
Džonas Rolsas nusako teisingumo objektą. Pirminis teisingumo objektas yra bazinė visuomenės struktūra, kitaip tariant, „tas būdas, kuriuo pagrindinės visuomenės institucijos skirsto fundamentalias teises ir pareigas bei tvarko visuomeninės kooperacijos pranašumų paskirstymą“. Politinės institucijos – tai politinė konstitucija ir pagrindinės ekonominės bei socialinės struktūros. Džonas Rolsas pateikia tokių institucijų pavyzdžiu: žodžio, sąžinės laisvės, laisvosios rinkos, gamybos priemonių privačios nuosavybės, monogaminės šeimos juridinė apsauga. Džonas Rolsas teigia: „Apskritai pagrindinės institucijos, kaip tam tikra schema apibrėžia žmonių teises bei pareigas ir daro įtaką jų gyvenimui“.
Pagrindinė Džono Rolso teisingumo teorijos idėja yra teisingumą suprasti kaip nešališkumą. Būdami laisvi, racionalūs ir išsiugdę teisingumo jausmą žmonės turi nustatyti visuomenės principus nepaisant socialinės klasės ar kuriai kultūrinei terpei jie priklauso, t.y. nebūdami pranašesni už kitus. Autorius pažymi didžiausios galimos laisvės principą (jis užtikrina visų lygias galimybes į pagrindines teises ir pareigas). Kitas – skirtingumo ir nešališkos galimybių lygybės principas. Socialinė ir ekonominė nelygybė turi būti reguliuojama taip, kad, apribojus teisingą taupymo principą, mažiausiai privilegijuoti patirtų didžiausią galimą naudą, kad nešališkos galimybių lygybės sąlygomis būtų suteikiami kiekvienam prieinami visi postai ir vietos.
Teisingumo Džonas Rolsas netapatina su visa apimančia geros visuomenės idėja, nes teisingumo sąvoka gali būti tik dalis tokios idėjos. Šią sąvoką Džonas Rolsas pateikia dviejų teisingumo principų pavidalu. Pirmuoju kiekvienas asmuo turi vienodas teises į didžiausią įmanomą laisvę. Sąvoka „asmuo“ gali apimti ne tik individus, bet ir juridinius asmenis, valstybes, ar provincijas. Antrasis teisingumo principas skelbia, jog nelygybė yra nepateisinama, išskyrus tuos atvejus, kuomet ji gali pasitarnauti visų naudai, laikant, jog naudos šaltiniai yra prieinami visiems.
Antrojo principo sąvoka „nelygybė“ turi būti suprantama ne kaip skirtumai tarp postų ar pareigybių, bet skirtumai tarp jų (tiesiogiai arba netiesiogiai) nešamos naudos ir nuostolių (prestižo, turto, atsakomybės mokėti mokesčius ar atlikti privalomą veiklą laipsnio). Šiuo principu, kaip teigia Džonas Rolsas, išvengiamas utilitaristinės situacijos, kuomet vieno asmens patirtus nuostolius atsveria kito asmens gauta nauda, pateisinimas.
Džonas Rolsas rašo: „Akivaizdu, kad vienas iš pagrindinių uždavinių, kuriant teisingumo kaip šališkumo koncepciją, – nustatyti, kokie teisingumo principai būtų pasirinkti pirminėje pozicijoje. Todėl mes turime detaliai aprašyti šią situaciją ir tiksliai suformuluoti tomis aplinkybėmis kylančią pasirinkimo problemą. [...] Tačiau gali būti pastebėta, kad, teisingumo principus traktuojant kaip atsiradusius pirminio susitarimo lygybės situacijoje, kyla klausimas, ar čia turi būti pripažintas naudingumo principas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo mažai tikėtina, kad asmenys, laikantys save lygiais ir turinčiais teisėtų reikalavimų vienas kito atžvilgiu, sutiks su principu, kuris reikš vieniems menkesnes gyvenimo perspektyvas paprasčiausiai dėl didesnės gėrio sumos, tenkančios kitiems. Kadangi kiekvienas teikia pirmenybę savo interesams, savajam gėrio supratimui, niekas neturi pagrindo sutikti su nuolatiniu netekimu vien todėl, kad būtų didesnė malonumų pusiausvyra. Nesant stiprių ir pastovių geranoriškumo akstinų, racionalus žmogus nepripažins bazinės struktūros vien dėl to, kad ji maksimizuoja algebrinę pranašumų sumą, neatsižvelgiant į jos poveikį jo pagrindinėms teisėms ir interesams. Todėl atrodo, kad naudingumo principas nesuderinamas su lygių visuomeninių partnerių kooperacijos dėl bendro gėrio koncepcija. Jis nesuderinamas su abipusiškumo idėja, kuri implikuojama gerai sutvarkytos visuomenės sąvoka. Bent jau aš taip tvirtinsiu“. Taigi naudos siekimas trukdo asmenims būti teisingiems. Džonas Rolsas teisingumo teoriją išplėtojo kaip utilitaristinio mąstymo alternatyvą.
Džonas Rolsas rašo: „Man atrodo, kad pradinėje situacijoje asmenys pasirinktų du gana skirtingus principus: pirmas reikalauja lygybės, skiriant pagrindines teises ir pareigas, antras teigia, kad socialinė ir ekonominė nelygybė, pavyzdžiui, turto ir autoriteto, yra teisinga tik tuo atveju, jeigu tai kompensuojama visų gerove, ypač mažiausiai aprūpinamų visuomenės narių. Šie principai neleidžia institucijų teisinti tuo pagrindu, kad vienų nepriteklius kompensuojamas visuminės gerovės dydžiu. Gali būti tikslinga, bet neteisinga, kad vieni turėtų mažiau todėl, kad kiti galėtų klestėti. Bet negalima laikyti neteisinga didesnę gerovę vienų žmonių, jei ji palengvina blogesnės padėties asmenų gyvenimą. Šituo išreiškiama ši intuityvi idėja: kadangi kiekvieno gerovė priklauso nuo kooperacijos schemos, be kurios niekas neturėtų patenkinamo gyvenimo, tai gėrybės turi būti dalijamos taip, kad visi – taip pat ir esantys blogesnėje situacijoje – savu noru dalyvautų joje. Tačiau šito galima tikėtis tik tuo atveju, jei yra siūlomos priimtinos racionalios sąlygos. Minėtieji principai – tai sąžiningas sutarimas dėl pagrindų, kuriais remiantis geriau aprūpintieji, arba esantys pranašesnėje socialinėje pozicijoje (apie kurią negalima pasakyti, kad ji užsitarnauta), gali tikėtis savanoriško kitų bendradarbiavimo, kai tam tikra reali schema yra būtina visų gerovės sąlyga [...]. Jei jau nusprendėme nagrinėti teisingumo koncepciją, kuri, sprendžiant politinių ir ekonominių privilegijų klausimus, ignoruoja įgimtus gabumus ir socialinių aplinkybių atsitiktinumus, tai būtinai prieisime prie šių principų. Jie yra rezultatas atsiribojimo nuo tokių socialinio pasaulio aspektų, kurie dorovės požiūriu yra atsitiktiniai“. Džonas Rolsas teisingumą apibrėžė kaip esminę visuomeninių institucijų vertybę, kaip visuomenės idealo dalį. Jis teigė, kad net ir efektyvūs įstatymai, institucijos ir teorijos, kurios neatitinka teisingumo principų, turi būti panaikinti ar reformuoti. Teisingumą Džonas Rolsas sulygina su tiesa, o neteisingumą pateisina tik tuomet, kai jis būtinas norint išvengti dar didesnio neteisingumo.
Norėdamas pagrįsti šių teisingumo principų egzistavimo būtinumą ir visuotinumą, Džonas Rolsas pateikia tokią hipotetinę situaciją, kurioje egzistuoja lygių (galimybių prasme) asmenų grupė, sprendžianti savo būsimų „praktikų“ ir kiekvieno asmens vietos visuomenėje teisingumą. Remiantis prielaida, jog asmenys yra racionalūs ta prasme, jog potencialiai sugeba numatyti savo elgesio pasekmes ir nustatyti geriausias priemones konkrečiam tikslui pasiekti, šie asmenys susitars dėl teisingumo kaip bendrųjų taisyklių, kurios padės vertinti kiekvieno iš jų konkrečios padėties visuomenėje teisingumą.
Džonas Rolsas teigia, kad „pirminė pozicija yra tam tikras pradinis status quo, garantuojantis, kad pasiekti fundamentalūs susitarimai yra nešališki“. Autorius teigia, kad „racionalaus pasirinkimo problema turi tam tikrą sprendimą tik tuo atveju, jei mums žinomi jos dalyvių įsitikinimai ir interesai, jų tarpusavio santykiai, alternatyvos, iš kurių jie renkasi, sprendimo procedūra ir t.t.“
Džonas Rolsas kelia klausimą, kaip išsiaiškinti, koks pasirinkimas yra palankiausias. Jo manymu, „visų pirma susitariama, kad teisingumo principai turi būti pasirenkami tam tikromis sąlygomis; pagrindžiant pradinės situacijos konkrečią interpretaciją, nurodoma, jog ji patenkina visų pripažintas sąlygas“.
Džonas Rolsas manė, jog visi, kam reikia pasiekti susitarimą, turi tai daryti žiūrėdami iš „pirminės pozicijos“, tai reiškia, nagrinėti ją atsiribojant nuo savo pačių socialinių, kultūrinių, ekonominių ar biologinių aplinkybių. Reikėtų apie teisingumo principus galvoti taip, lyg mes nežinotumėm savo socialinės klasės, įgimtų vertybių ir gebėjimų, proto, jėgos ar netgi mūsų visuomenės politinių ir ekonominių savybių. Tokiu atveju visi manytume, kad teisinga šias gėrybes paskirstyti po lygiai, nebent galėtumėme padidinti naudą tiems, kurie dabar yra pačioje nepalankiausioje padėtyje.
