Naujas karo genijus ir nauji karo metodai Žiemos kare
Suomijos kariuomenės vadas generolas Ari Tapani Puheloinenas 2011 m. kovą viename renginyje pasakė įsimintiną frazę: „Valios ir noro gintis nesukursi ten, kur šios vertybės neegzistuoja“. Tai labai prasmingi Suomijos kariuomenės vado žodžiai, kuriomis tęsiamos įžymaus legendinio maršalo Karlo Gustavo Emilio Manerheimo tradicijos. pastaroji legendinė asmenybė pirmiausiai siekė ne karjeros, o tarnavo savo valstybei. Kai Suomija atsidurdavo pavojuje, Manarheimas uoliai stodavo jos ginti. Kai pavojus atitoldavo, aukštus postus palikdavo – visada savo noru arba, kaip įvyko gyvenimo pabaigoje – dėl sveikatos būklės. Buvo išdidus, bet – savikritiškas.
Kalbėdami apie aukščiausio lygmens karvedį Manerheimą, kuris turėjo plačią pasaulėžiūrą ne tik karinėje, bet ir diplomatijoje bei politinėje srityse, A. Vaitkaitis pastebi: be palankiai susiklosčiusių sąlygų 1940 m. pavasarį nebūtų pasiekta nors ir žiauri taika, nei – išsaugota Suomijos nepriklausomybė. Karo menas savo ištakomis glaudžiai susijęs su daugelių mokslo šakų, bei priklauso nuo aukščiausių valstybės vadovų požiūrio į valstybės saugumą. Pasiekiami geriausi rezultatai kuomet svarbiausiomis sritimis vadovauja tos srities aukštos kvalifikacijos specialistai.
Geriausiu žinovu galimo priešo buvo legendinis maršalas K.G. Manerheimas, kuris karinę karjerą pradėjo kariūnu Suomijos kadetų korpuse, o ją tęsė Peterburge, Nikolajaus kavalerijos mokykloje. Didžiulę jo praktinės kovos patirtį subrandino dalyvavimas rusų-japonų ir Pirmajame pasauliniame kare bei Suomijos išsivadavimo kovose. Todėl jo indelis Žiemos kare yra vertinamas kaip ženklus indelis į karo meno taupyklę.
1939–1940 m. Žiemos karas papildė karo meno sąvoką ir įnešė daug naujo operacinėje ir strateginėje kariuomenės kovinės veiklos vykdyme ypatingose sąlygose: miškingose su ežerais ir pelkėmis vietovėse, esant mažai ir/ar blogų kelių, dideliam šalčiui ir sniegui bei trumpos dienos ir ilgų naktų poveikiui. Šias gamtos „dovanas“ puikiai išnaudojo Suomių kariuomenė.
Sėkmingiems suomių kovos veiksmams buvo sukurtos naujos kariavimo metodikos, jos ženkliai skyrėsi nuo ankstesnių veiksmų karuose XIX ir pradžios XX amžiaus. Žiemos karas buvo klasikinis karas su fronto linija tarp priešiškų pusių.
Ar Suomija kariavo partizaninį karą?
Terminas „partizaninis karas“ šiam kariniam konfliktui mažiausiai tinka, pabrėžia pašnekovas. Suomija kariavo ne partizaninio karo metodu. Negalima painioti operacinio ir strateginio lygių, gretinant „kovines operacijas priešo užnugaryje“ su partizaniniu karu. Žvalgybinė diversinė taktika buvo naudojama mažų grupelių, kurios įsiskverbdavo į priešo užnugarį, turėdamos tikslą rinkti informaciją, laikinai atkirsti komunikacijas, sutrikdyti užnugario veiklą. Jos nebuvo izoliuotos nuo savo pagrindinių pajėgų – suomių kariai žinodavo, kad atlikę reidą, jie galės pailsėti nuolatinėje savo dalinio dislokacijos vietoje, o ne priešo teritorijoje. Sovietinė armija, kuri veikė pulkų ir divizijų sudėtyje, šias slidininkų karių grupeles traktuodavo kaip „partizanai“.
Visų pirma, suomių kariai žymiai lenkė tarybinius karius slidinėjimo įgūdžiais. Tai suteikdavo jiems pranašumo taktiniu, o kartais ir operaciniu lygiu. Suomių kovos padaliniai nesistengė vykdyti priešpriešinės (frontalios) kontratakos, o pasinaudodavo „plyšiais“ ištęstame fronte, prasiskverbdavo į sovietinės armijos užnugarį. Kovinės technikos trūkumą suomiai puikiai kompensavo slidinėjimo įgūdžiais, sumaniai išnaudodami miškingos ir pelkėtos vietovės privalumus. Jie palaipsniui atkirsdavo nuo pagrindinių pajėgų vieną, antrą, trečią sovietų pėstininkų diviziją, net – lengvų tankų brigadą. Panašiu būdų į apsupimo „katilus“ šiek tiek vėliau pateko ir kai kurie kiti sovietų, net žymiai stambesni Raudonosios armijos junginiai. Kai kuriuos iš jų suomiai net nenaikindavo, palikdami juodą darbą alkiui ir šalčiui. Spaudžiant 30 laipsnių šalčiui, taip per naktį „iššaldavo“ ištisos divizijos: į frontą permesti rusų kareiviai neretai būdavo su plonomis milinėmis ir...iš brezento pasiūtais batais.
Minėtame kare labai iškilo snaiperių reikšmė. Suomių karių kurie vilkėjo baltais apsiaustais (arba, kaip juos praminė rusai „bielaja smert“ – „baltoji mirtis“ arba „kukuški“ – „gegutės“). Tačiau snaiperiai suomių kariuomenėje sudarė tik nedidelį procentą. Čia suomiams labiau padėjo bendras karinis pasirengimas: daugelis jų puikiai išmoko šaudyti dar prieš pašaukiant į kariuomenę. Kartu dera, aišku, priminti suomių legenda snaiperį mažąjį Simo Heihą, kuris per nepilnus 100 dienų sunaikino per 500 priešo karių.
Puldami sovietų kariai judėjo eilėmis, bandydami nuo kulkų prisidengti savo tankais. Tačiau šie sugriautuose keliuose dažnai įstrigdavo spūstyse, tapdami patogiais taikiniais ir pėstininkų ugniai, ir artilerijai. Ankščiau retas kuris suomių karys matė tanką net per mokymus, o karo fronte jų buvo daugybė. Iš pradžių daliai suomių karių patyrė gan rimtą moralinį šoką. Bet jis greitai praėjo, ypač, kai prieštankiniai batalionai paskutiniu momentu gavo 37-mm prieštankinius pabūklus „Bofors“ (suomių armija turėjo apie 100 vnt.).
Kas vis dėlto sukūrė „Molotovo kokteilį“?
Nepaisant suomių jėgos trūkumo (vaizdingai kalbant – 1939–1940 m. Suomijos-Sovietų sąjungos karas buvo Dovydo kova su Galijotu) buvo suduodami sėkmingi kontrsmūgiai ir priešas buvo priverstas judėti pirmyn gana lėtai. Prieštankiniai suomių pabūklai pasirodė kaip veiksminga priemonė, bet jie buvo per sunkūs ir nepritaikyti manevriniam karui. K.G. Manerheimo įsakymu buvo sudaryti specialūs prieštankiniai padaliniai, ginkluoti granatų ryšuliais ir minomis – kiekvienoje kuopoje, batalione, pulke ir divizijoje. Greitai gavo jie dar vieną „dovaną“, paprastą, bet paveikų ginklą – padegamąjį butelį, visame pasaulyje žinomą „Molotovo kokteilio“ vardu. Artimos suomių kovos su tankais Žiemos kare buvo didžiausia heroizmo raiška, nes artintis prie tanko, turint granatų ryšulį ir butelį degiojo mišinio, reikėjo sugebėti ir išdrįsti.
Pavadinti „Molotovo kokteiliais“ butelius su padegamuoju skysčių išpopuliarino Vakarų sąjungininkai, nes 1941 m. jie plačiai buvo naudojami sovietų armijos prieš vokiečių tankus, o pavadinimas pagal pavardę prigijo, nes tuo metu sovietų narkomu buvo A. Molotovas (nors minėtą įsakymą pasirašė J. Stalinas). Deja, pavadinimas neatitinka tikrovės; pirmieji gaminami tokie ginklai, užpildant 0,75 l talpos butelius etanolio, deguto ir benzino mišiniu (dar kaip tirštiklį naudojant gudroną), išrado suomiai dar prieš Žiemos karą. Tokio ginklo bandymus ir tobulinimą 1935–1937 m. atliko Suomijos kariuomenės kapitonas Eras Kuitinenas. Gal todėl šį ginklą vertėtu vadinti ne „Molotovo kokteiliu“, o „Suomių karštu kokteiliu“. Žiemos karo metu buteliai su degiu skysčiu Suomijoje buvo gaminami „Alko kompanija“ Rajamaki naftos perdirbimo gamykloje; karo metu buvo pagaminta net 450 tūkst. tokių „kokteilių“.
Dar, priduria A. Vaitkaitis, reikia atiduoti duoklę ir suomių ginklų konstruktoriams: jų sukurtas pistoletas-automatas irgi prisidėjo prie šio karo eigos mažos, tačiau narsios tautos naudai. Mat apginklavus pėstininkus šiais visai naujais ginklais – pistoletais-kulkosvaidžiais, Suomijos karių efektyvumą artimoje kovoje išaugo keleriopai, o suomių dalinių mobilumas bei naktinės operacijos sovietų kariuomenei atnešdavo didžiulius nuostolius. Dauguma gi sovietų karių tebebuvo apginkluoti Mosino karabinais, kurie buvo sukurti (o neretai ir pagaminti) dar XIX a.
Žiemos karo įtaka bendram karo mokslo vystymuisi
Be abejo, tęsia A.Vaitkaitis, negalima nepaminėti 1931–1938 m. vadovaujant K. G. Manerheimui pastatytos ilgalaikių atsparių ugniaviečių linijos, tarp kurių dar buvo iškastos tranšėjos. Suomijos pastatyta „Manerheimo linija“ buvo orientuota ne į stabilią fronto liniją, o į mobilius veiksmus: priešui leidžiama užimti dalį savos teritorijos, o paskui jis sunaikinamas intensyvia kulkosvaidžių ugnimi, naudojant mobilius padalinius bei užmaskuotus dotus. K. G. Manerheimo linijos dotai buvo slepiami už kalvų, šaudymo kryptys buvo nukreipiamos paraleliai fronto linijai arba net kažkiek atgręžtos į Suomijos teritorijos gilumą, todėl sovietų artilerijos ugnis neretai buvo neefektyvi. Pats karvedys apie išgarsėjusią „Manerheimo liniją“ visada atsiliepdavo labai kukliai: girdi, tai nėra ypatinga fortifikacijų sistema. Ji buvo pastatyta 25–50 km nuo Sovietų Sąjungos sienos ir užėmė 130–150 km ilgio ir 90 km pločio ruožą, kuriame buvo 66 įtvirtinti ugnies taškai, 150 kulkosvaidžių pozicijų: iš kurių 13 – dviem, 7 – trimis kulkosvaidžiais, 8 – artilerijos bunkeriai ir 41 – priedanga pėstininkams. Gynybinė linija tęsėsi nuo Suomijos įlankos iki Ladogos ežero, daugiausiai įtvirtinimų buvo prie Summa ir Taipale.
Po Žiemos karo panašius kovos metodus naudojo daugelis pasaulio valstybių, net ir turinčios didelį ekonominį potencialą ir gausias kariuomenes aprūpintas gera ginkluote (greitos puolamosios operacijos, nestabili fronto linija, netiesioginiai apeinamieji ir naktiniai koviniai veiksmai, koviniai veiksmai atsižvelgiant į gamtines sąlygas). tokius veiksmus daug kartų naudojo Vokietijos feldmaršalas E. Manšteinas Prancūzijoje, Krymo, Charkovo ir kitose operacijose, feldmaršalas E. Romelis – Šiaurės Afrikoje; JAV maršalas D. Eizenhaueris – Prancūzijoje.
Suomija nepriklauso NATO, tačiau...
Pasak mūsų pašnekovo, verta visapusiško dėmesio ir dabartinė Suomijos kariuomenė. Ir pokario metais, ir amžių sandūroje Suomijos politinė valdžia nutarė neprisijungti prie NATO aljanso. Tačiau šios šalies ginkluotosios pajėgos aktyviai dalyvauja NATO operacijose ir NATO Partnerystės taikos labui programoje. Suomiai, kaip rodo apklausa, nori ginti savo valstybę su ginklu rankose, netgi tuo atveju, kai nėra tikri dėl pergalės. Suomijos kariuomenei keliamos trys pagrindinės užduotys: Suomijos valstybės karinė gynyba, pagalba civilinei valdžiai ir dalyvavimas tarptautinių krizių valdyme; pagrindinė gynybos išlaidų dalis, aišku, tenka valstybės gynybai.
Suomija pasirinko privalomąją karo tarnyba, nes jos teritorijos gynybai reikalingi nemaži žmonių ištekliai. Karinę tarnybą atlieka 19–30 m. Suomijos piliečiai– apie 80 proc. šaukiamojo amžiaus jaunuolių. Suomijos ginkluotąsias pajėgas (sausumos, oro ir jūrų) sudaro per 15 tūkst. karių, o per metus apmokama apie 25 tūkst. šauktinių jaunuolių ir apie 25 tūkst. rezervo karių. Užtat karo metu Suomijos kariuomenės sudėtis siektų per 350 tūkst. karių. Be to, suomiai labai sustiprino savo pajėgas, 2011 m. nupirkdami trumpojo nuotolio „žemė-žemė“ raketų.
Rengdami karinį rezervą suomiai taiko „karinio vieneto rengimo“ sistemą: suformuotas karinis junginys dalyvauja karinio rezervo mokymuose ir lieka visą laika tos pačios sudėties. Todėl kas 5–6 m. vykstančiuose rezervistų mokymuose susitinka tie patys, jau susiderinę ir vienas kitus pažįstantys kariai.
O karininkų rengimas Suomijoje yra ypatingas tuo, pabrėžia pašnekovas, kad nėra nė vieno karininko (iki generolo imtinai), kuris nebūtų atlikęs privalomosios karo tarnybos. Sistema sutvarkyta taip: pirmiausia karys tarnauja kaip šauktinis, vėliau gali rinktis specialybę, būti seržantu arba kopti karininko karjeros laiptais. Tokia sistema leidžia aukštesniems karininkams greitai rasti bendrą kalbą su žemesnio rango karininkais, nes ir vieni, ir kiti jau daug ko būna pramokę.
Žodžiu, apibendrina savo mintis apie Žiemos karą ir jo pamokas mums visiems A. Vaitkaitis: valstybės saugumu Suomijoje rūpinosi visos valstybės institucijos. O tai sektinas pavyzdys ir mums, norintiems neprarasti (ketvirtą kartą) savojo valstybingumo. Baigdamas pašnekovas primina mūsų skaitytojams maršalo K. G. Manerheimo žodžius: „Noriu pasakyti būsimoms kartoms, kad nesantaika savose gretose smogia stipriau negu užpuoliko kalavijas, o vidiniai nesutarimai plačiai atveria duris išoriniam priešui“.
