Medžioklės trofėjai – informacija apie gyvąją gamtą
Kas pamena, prieš keletą metų Žagarėje, buvusioje tuomet Lietuvos kultūros sostinėje, dvaro rūmuose buvo atidaryta Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) medžioklės ir žvejybos trofėjų paroda „Žagarė 2015“. Paroda veikė visą vasarą, o jos lankymas buvo nemokamas.
Į parodą buvo pristatyta bei Tarptautinės medžioklės ir gyvūnų apsaugos tarybos (CIC) medžioklės trofėjų ekspertų įvairaus laipsnio medaliais įvertinta per tūkstantis trofėjų: 250 tauriųjų elnių, 500 stirninų, 30 briedžių ragų, smulkiųjų Lietuvos plėšrūnų bei bebrų, egzotinių įvairiose pasaulio šalyse Lietuvos medžiotojų sumedžiotų žvėrių trofėjų. Tarp jų eksponuojami Didžiojo Afrikos penketo (liūto, leopardo, buivolo, dramblio ir raganosio) trofėjai – šių žvėrių iškamšas profesionaliai paruošė taksidermistai.
LMŽD trofėjų paroda – tai beveik 30 tūkst. narių vienijančios medžiotojų ir žvejų organizacijos ataskaita visuomenei, atspindinti Lietuvos faunos būklę, ilgalaikius tausojančios medžioklės, gyvūnijos išteklių valdymo ir atrankinės medžioklės principų laikymosi rezultatus.
Trofėjų ekspozicijos įrengtos restauruotuose Žagarės dvaro rūmuose. Šiuos rūmus pastatė grafas Platonas Zubovas, o juos praplėtė ir perstatė, įrengė šalia rūmų plytintį parką bei įkūrė žvėryną grafas Dimitrijus Naryškinas. Pastarasis pagarbiai tituluojamas Lietuvos tauriųjų elnių „krikštatėviu“: tai iš jo įkurtų aptvarų išleisti ir pabėgę taurieji elniai suformavo išlikusią ir šiandien kaip niekad klestinčią ir brandžią tauriųjų elnių populiaciją Lietuvoje.
Medžioklės trofėjai – mūsų krašto kultūros paveldo dalis
Medžiotojas Eugenijus Tijušas prisimena, kad pirmąją pokarinę medžioklės trofėjų parodėlę LMŽD surengė tik 1963 m. Be didelės reklamos demonstruoti tik treji tauriųjų elnių, vieneri briedžio ragai, apie 10 stirninų ragų, keletas vilkų ir lūšių kailių, dvi poros šernų ilčių. Po septynerių metų – 1970 m. Vilniuje buvo surengta pirmoji Pabaltijo respublikų medžioklės trofėjų paroda, kurioje eksponuota jau 67 medžioklės trofėjai. Nuo 1967 m. draugija medžioklės trofėjus pradėjo eksponuoti ir kitose šalyse. Jie pabuvojo penkiose parodose Maskvoje, nacionalinėje parodoje Estijoje, vienuolikoje Pabaltijo šalių ir dvylikoje tarptautinių parodų.
2006 m. medžioklės ir žūklės trofėjų paroda papildydama Trakų pilies ekspoziciją, parodė visuomenei, kad medžioklės trofėjai – tai šalies nacionalinis turtas ir kultūros vertybė.
2008 m. Vilniuje, Radvilų rūmuose įvyko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos ir Lietuvos dailės muziejaus surengta medžioklės trofėjų ir dailės kūrinių paroda „Stumbro medžioklė“, kurioje taip pat eksponuoti medžioklės trofėjai kartu su Lietuvos muziejų saugomais meno kuriniais, senoviniais medžiokliniais baldais, skulptūromis istoriniais dokumentais.
Savąsias medžioklės trofėjų tradicijas kuriame tik nuo XIX amžiaus
Rimantas Baleišis, medžiotojas ir gamtos mokslų daktaras, apžvelgia mūsų medžioklės trofėjų tradicijas dar senesniais laikais. Be abejo, Abiejų Tautų Respublikos laikais medžioklės trofėjų parodų nebuvo. Užtat tokių trofėjų rinkiniais puikavosi kiekvienas stambesnis dvaras. Tik 1892 m. Lenkijoje įvyko pirmoji medžioklės trofėjų paroda (taigi, po Respublikos padalinimo praėjus šimtmečiui).
Carinės Rusijos laikais medžioklę Lietuvoje reglamentavo Rusijos medžioklės įstatymai, bet vyravo savivalė ir brakoneriavimas. Geriau tvarkytasi tik didesniuose dvaruose. Europos medžioklės kultūros įtakoje grafo Čapskio, barono Renpės ir Oginskio dvaruose aptvaruose buvo laikomi danieliai. Šie žvėrys pabėgę iš apvarų (gal dalis ir paleistų) Lietuvos miškuose dar buvo sutinkami po pirmojo pasaulinio karo. Grafo Naryškino aptvaruose Žagarės girioje laikyti taurieji elniai (tuomet laisvėje gyvenantys elniai jau buvo išnykę visoje Lietuvoje) paplito šiaurinėje Lietuvos dalyje, vėliau (1969– 1988 m.) iš čia buvo išplatinti visoje šalyje.
Žodžiu, tik 19 a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo formuoti dabartinis supratimas apie medžioklės trofėjus. 1899 m. Panevėžyje vykusioje žemės ūkio parodoje Taujėnų dvaro medžiotojai jau eksponavo žvėrių ragus, galvų iškamšas, kailius ir šernų iltis.
Nepriklausomoje Lietuvoje, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, mūsų šalyje medžioklės trofėjais pradėta itin domėtis. 1935 m. įvyko Klaipėdos krašte sumedžiotų briedžių ragų paroda, kurioje eksponuota 17 trofėjų.
Pokariu vyravo daugiausia kiškių, lapių, stirnų ir vilkų medžioklė. Vėliau, atkūrus ir pagausinus elninių žvėrių kaimenes, iškilo ne tik jų gausos bet ir bandos kokybės reguliavimo būtinybė atrankinių medžioklių būdu. Nuo 1967 m. Lietuvos medžiotojai reguliariai dalyvauja įvairaus rango medžioklės trofėjų parodose, o nuo 1976 m. vyksta kasmetinės per praėjusį medžioklės sezoną sumedžiotų elninių žvėrių ragų apžiūros. Parodose pagal jose įvertintus trofėjus sprendžiama apie medžiojamųjų žvėrių populiacijų gausą ir būklę, o apžiūrose įvertinama kaip medžiotojai selekcininkai laikosi atrankinių medžioklių reikalavimų; t. y. pirmiausia medžioti ligotus, traumuotus, silpniau fiziškai besivystančius, brandžius ir senus žvėris, tausojant perspektyvius ir produktyviausio amžiaus žvėris.
1967 m. Lietuvos medžiotojų 22 trofėjai medaliais įvertinti Maskvoje visasąjunginėje ir 6 trofėjai tarptautinėje Novy Sad (Jugoslavija) parodose. 1970 m. įvyko pirmoji Pabaltijo (Lietuvos. Latvijos ir Estijos) medžioklė trofėjų paroda, o kitais metais medžioklės trofėjai iš Lietuvos jau eksponuojami pasaulinėje parodoje Budapešte. Iki minėtos parodos Žagarėje Lietuvos medžiotojų medžioklės trofėjų rejestre užregistruota per 9 tūkst. trofėjų (tarpe jų ir 364 kitose šalyse įgytų egzotinių medžioklės trofėjų), pelniusių įvairaus rango parodų medalius. Lietuvoje sumedžioto stirnino ir stumbro ragai, vilko kailis, vilko, barsuko, manguto ir bebro kaukolės puikuojasi stipriausių pasaulyje medžioklės trofėjų dešimtukuose. Parodų kataloguose registruoti trofėjų vertinimo duomenys (matmenys, svoris ir kt.) turi išliekamąją vertę, nes naudojami moksliniuose apibendrinimuose.
Žodžiu, apibendrina R. Baleišis, medžioklės trofėjų tinkamas paruošimas, kolekcionavimas, įvertinimas ir eksponavimas tokiose parodose–labai svarbi medžioklės kultūros dalis. O įspūdingų trofėjų gausa parodose rodo ne tik asmeninę mūsų medžiotojų sėkmę, bet ir viso krašto medžioklės lygį.
