Žinome, kad karo balandžiai pristatydavo reikiamą korespondenciją ir pranešimus, o juos medžioti buvo pasitelkiami plėšrieji paukščiai. Karšto klimato šalyse „dykumų laivai“–kupranugariai atliko transporto funkcijas kariuomenių vilkstinėse, o dramblių formuotės buvo savotiški senovės „tankai“. Apie žirgų vaidmenį karo istorijoje ir kavalerijos formuotes parašyta ne viena knyga.
Tačiau gyvūnijos pasaulyje, ypač prasidėjus šaunamojo ginklo erai, į pirmas gretas stojo ne aštrių dantų ir nagų poreikis, o gyvūno intelektas ir gebėjimas mokytis bei dresavimo efektyvumas. Daugelis girdėjome apie įvairių šalių Specialiųjų operacijų pajėgų darbą su delfinais – nuo minų paieškos iki priešiškų narų grupių neutralizavimo. Internete galima rasti video, kada specialiai treniruoti sakalai puola ir nutupdo mažus bepiločius skraidymo aparatus.
Šunys, geriausi žmonių draugai (daugiau apie juos skaitykite mano straipsnyje Šuniukai armijoje. Su motoriukais), apskritai, atlieka žvalgybines, priešų sulaikymo ir neutralizavimo funkcijas, su parašiutininkais desantuojasi iš orlaivių bei netgi savižudiškai sprogdindavo tankus II-jo pasaulinio karo metu.
Kalbama (patvirtintų duomenų neišlikę), kad mansiai, Obės baseino areale Sibire gyvenanti tauta, arklių vietoje, karo tikslais naudojosi briedžiais, gerokai efektyvesne „kavalerija“ negu šalto klimato nemėgstančiais arkliais. Sunku pasakyti, ar Švedijos karalius Karolis XI-asis idėją nusižiūrėjo iš mansių ir nutarė perimti „gerąją praktiką“, tačiau XVII-jame amžiuje Karališkajai Švedijos mokslų akademijai buvo pristatytas būtent toks projektas. Dalį švedų kavalerijos turėjo pakeisti kavaleristai ant briedžių. Buvo žinoma pastarųjų ištvermė (per dieną nesunkiai gali nukeliauti 300 ir daugiau kilometrų), o išvaizda galėjo išgąsdinti priešo žirgus bei išardyti priešiškų dalinių kavalerijos rikiuotę nenaudojant artilerijos bei muškietų.
Istorikai vis dar ginčijasi dėl minėto fakto tikrumo, tačiau faktas, kad briedžiai Švedijos kavalerijos daliniuose taip ir nepasirodė. Teigta, kad jie mažiau atsparūs ligoms, arklių pašaras jiems netinka, jie baiminasi šūvių bei sprogimų ir apskritai „savo būdu yra per daug taikūs karo veiksmams“.
Dalis rusų, galimai, griežtai su manimi nesutiktų. 2010-aisiais metais, žurnale „Popular mechanics“ balandžio 1-osios numeryje išspausdintas straipsnis apie sovietų „briedžių dalinius“ su „faktais“ apie tai, kad J. Stalinas šiek tiek nukėlė Žiemos karo pradžią, kad „nesutrukdytų briedžių poravimosi sezonui“, taip pat, suteikdamas laiko jų mokymams „atskirti suomių ir rusų kalba duodamas komandas“. Teigiama, kad lietuvis grafikos dizaineris Vitas Černiauskas sumaketavo netikrą sovietinio briedžių dalinio veiksmų „instrukciją“, o žurnalo redakcijos darbuotojai, persirengė muziejinėmis Raudonosios armijos uniformomis, prie kurių kompiuteriu pripiešti briedžiai.
Stebint kai kurias kaimyninės šalies visuomenės informavimo priemones ir jų pateikiamą informaciją, visai nenuostabu, kad žinia (žinoma, be nuorodų į balandžio 1-ąją ir žurnalą „Popular mechanics“) greitai išplito Rusijos masinės informacijos priemonėse, kariniuose interneto forumuose ir socialinėje medijoje. 2017-aisiais netgi buvo surengta atskira paroda karo muziejuje, kuriame žurnale pateiktos fotografijos pateikiamos kaip „nesenai atrasti archyviniai dokumentai“.
Tačiau „nėra dūmų be ugnies“. Antrojo pasaulinio karo metu visos kariaujančios pusės veikiančios Karelijos regione, naudojo Šiaurės elnius karo tikslams.
Pradininkai buvo suomiai, kurie tradiciškai elnius pasitelkdavo daugiausiai transportavimo užduotims vykdyti. Tautinė mažuma – samiai – buvo puikūs elnių žinovai, nes šių klajoklių gyvenimas daug amžių buvo neatsiejamai surištas su Šiaurės elniais.
Sovietai taip pat greitai pastebėjo, kad nei arkliai, nei mechaninės transporto priemonės neatlaiko atšiaurių gamtos sąlygų, todėl taip pat įkūrė atskirus pagalbinius dalinius. Šiaurės elnių transporto batalionas („оленно-транспортный батальон“), taip pat atskiri padaliniai 14-je ir 19-je armijose, tačiau tvarka ir požiūris buvo sovietiniai.
Prievarta mobilizavę Karelijoje gyvenančius nencių tautybės elnių prižiūrėtojus sovietai elgėsi su jais kaip su žemesnės kastos patarnautojais. Badaujantys elniai dažnai bėgdavo iš dalinių, jų nencių prižiūrėtojai būdavo baudžiami, prastai mokėjo rusų kalbą ir buvo nepatenkinti atsainiu požiūriu į jų globojamus gyvūnus. Visgi savo indėlį elnių daliniai įnešė tikrai nemažą. Sakoma, kad jų išgelbėtų numuštų pilotų skaičius buvo triženklis, evakuotų sužeistų karių – keturženklis.
Vermachto daliniai elgėsi kitaip – iki finalinės karo stadijos, kuomet kilo konfliktas su pačiais suomiais, jie samdė ir dosniai mokėjo samių elnių prižiūrėtojams, tokiu būdu keldami Laplandijos regiono ekonomiką. Tačiau prasidėjus konfrontacijai su buvusiu sąjungininku (1944 m. pabaigos „Laplandijos karas“) bei sovietams surengus Kirkenes–Petsamo puolamąją operaciją, vokiečiai naudojo „išdegintos žemės“ taktiką, naikindami komunikacijas, ypatingai – transporto mazgus, todėl žala infrastruktūrai ir tai pačiai samių tautai buvusi milžiniška.
Bet tai jau yra kita istorija.
