„Meistrystės–nepragersi“ – maždaug taip verčiasi vienas senas rusiškas posakis. Bent jau toje šalyje, jis, pasirodo, veikia. Ir visiškai nereikia besaikio alkoholio vartojimo, kad tai pavyktų išbandyti praktiškai. Nuo pat 1917-ųjų ten siautėjo ideologija, kuri prisidengusi nors ir gražiais, tačiau utopiniais lozungais, kaip degtukus laužė žmonių likimus ir tarsi vėžio ląstelės plito už tos šalies ribų.
Ir vis tiek – apsukrūs verslavo, o sadistai darė karjerą valdžioje. (Daugiau apie tai mano straipsnyje: Mitas apie ramų ir saugų gyvenimą Sovietų Sąjungoje), gudročiai – akademinę karjerą arba... vertėsi sukčiavimu. Tam ypatingai pagelbėjo NEP'as (Naujoji ekonominė politika) leidusi sovietams tiesiog neišmirti badu ir dalinai stabilizavo valstybės ekonomiką.
Osipas Benjaminovičius Šoras
Osipas Benjaminovičius Šoras gimė 1899-aisiais Nikopolio mieste, Ukrainoje. Jau po kelių metų, mirus tėvui, Osipas su mama, vyresniu broliu ir seserimi persikraustė į Odesą. Mama susirado naują vyrą, o vaikai liko gyventi su seneliu. Osipo vyresnysis brolis Anatolijus Fioletovas vėliau pagarsėjo kaip žinomas poetas, sesuo Elzė buvo žinoma teatro veikėja režisavusi spektaklius. Osipas su broliu tiesiog „rijo“ nuotykinius romanus ir svaičiojo apie tolimas keliones bei romantiškus nuotykius. Tiesa, senelis tokiais „svaiguliais“ itin patenkintas nebuvo ir lenkė jaunimą prie darbo savo prekybos vietoje. Pas senelį namie rinkdavosi įvairaus plauko publika – tuometiniai Odesos kriminalinio pasaulio autoritetai, kontrabandistai ir kiti gerbiami miesto žmonės.
Jaunajam Osipui jie darė įspūdį, tačiau, nors ir labai keista (išties, tai ne keista visai), mokydamasis privačioje gimnazijoje, jis ypatingai domėjosi jurisprudencija. Ir visai nevaržė savo fantazijos –vaikščiodamas baltomis kelnėmis, laivo kapitono kepure bei stilingai užmestu šaliku, visiems pasakojo, kaip svajoja pasiekti Rio de Žaneirą arba Argentiną. Kartais prisistatydavo šachmatų didmeistriu, kartais – antisovietinės organizacijos atstovu. Kartą net vedė neišvaizdžią storą merginą, tačiau patogiai peržiemojęs pas ją, atėjus pavasariui, pamiršo ir, savo kaip sutuoktinio, įsipareigojimus.
Vėliau Osipas dirbo inspektoriumi Odesos kriminalinėje paieškoje ir kovojo su Odesos siaubo – Miškos Japončiko gauja. Nežinia, kuris iš jų buvo didesnis avantiūristas, bet Osipas nusikaltėliui, matyt, gerokai įsiėdė – 1922 metais, taikantis į Osipą – inspektorių, per klaidą buvo nušautas jo brolis poetas. To jau buvo per daug ir Osipas paliko darbą teisėsaugoje. Tiesa, savo nesibaigiančiais pasakojimais sudomino rašytoją Valentiną Katajevą, jo brolį Jevgenijų Petrovą ir žurnalistą Ilją Ilfą. Taip pasaulį išvydo žymioji „Dvylika kėdžių“ su Ostapu Benderiu.
Tolimesnis Osipo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – įsidarbinęs fabrike jis tapo tiekimo komandos darbuotoju. Na, jūs supratote. Vėliau sekė 5 metai lageryje už „darbą tiekime“.
Antrojo Pasaulinio karo metu Osipas visokiais būdais stengėsi patekti į apsuptą Leningradą, kur blokadoje gyveno jo mama ir sesuo. Deja, jam nepavyko, tik vėliau paaiškėjo, kad mama mirė iš bado, o sesuo evakuota į Taškentą. Osipas įsidarbina palydovu traukinyje Maskva–Taškentas ir penkiolikai metų šis maršrutas tampa, ko gero, linksmiausia sovietine traukinių linija šalyje. Osipas Benjaminovičius Šoras miršta 1978-ųjų lapkričio 6-ąją Maskvoje.
Nikolajus Pavlenko
Jeigu Osipas labai daug kalbėjo, nors kiek mažiau darė, tai Nikolajus Pavlenko buvo linkęs veikti. Nors aktorinių sugebėjimų trūkumu taip pat nesiskundė.
Gimęs „buožių“ (tėvas buvo malūnininkas) šeimoje, susidūrė su visomis sovietinės sistemos „grožybėmis“ – tėvas mirė tremtyje nuo išsekimo, o pats praleido mėnesį sulaikymo izoliatoriuje dėl kaltinimų „bendraujant su priešiškais tarybinei santvarkai elementais“. Vėliau, jaunuolis įsidarbino kelininku ir pajuto, jog kurti jis mėgsta. Kurti medžiaginius, apčiuopiamus dalykus – geriausia statybose, geriausia statant ne savo rankomis. Padirbęs dokumentus mokėsi Baltarusijos Politechnikos institute ir galiausiai pakliuvo „į savo vietą“ – „Главвоенстрой“, t.y. į organizaciją, kuri vykdė visus pagrindinius statybos darbus sovietinei armijai.
Karo metu teko trauktis su Raudonąja Armija nuo nacių Vermachto puolimo, tačiau karo veiksmai, paprastai, tokiems žmonėms būna svetimi – bent jau pralaiminčiojo pozicijoje. Todėl Nikolajus dezertyruoja iš 1-ojo šaulių korpuso ir subūręs keletą talentingų sukčių nutaria įkurti...savo karinį dalinį.
Ne, nestuktelėjo jam galvon patriotiniai jausmai ir neplanavo su šauksmu „Už Staliną!“ padėti jis savo jaunos galvos. Tiesiog, padirbus visą eilę dokumentų, atsirado „Kalinino fronto karinės statybos dalinys Nr. 5“. Dalinio korespondencija pasiekdavo karo komendantūras, kurios siųsdavo (daugiausiai nuo dalinių atsilikusius ir pasimetusius) karius į „dalinį“, o pats Nikolajus masiškai pradėjo sudarinėti statybinės rangos sutartis su įvairiomis rajono organizacijomis.
Norėdamas apgauti visur šniukštinėjantį Vidaus reikalų liaudies komisariatą (NKVD), Nikolajus siuntė užklausas, kuriose dalinio vardu principingai reikalavo paaiškinti ar atsiųsti jam į dalinį kariai „yra lojalūs Tarybų šalies piliečiai, nes su kitokiais jis dirbti nenorintis“, atvykusiems revizoriams N. Pavlenko „netyčia“ parodydavo dokumentą (žinoma, netikrą, su padirbtais antspaudais ant papirkto karinės spaustuvės darbuotojo pavogtų blankų), kuriame „dalinys Nr. 5 buvo tiesiogiai atskaitingas „draugui Stalinui“. Tikrinimai baigėsi.
Majoras Nikolajus Pavlenko (majoro laipsnį jis suteikė sau pats) buvo apdovanotas Raudonosios Žvaigždės ordinu, o jo statybiniam daliniui, karo pabaigoje sudariusiam virš 200 žmonių buvo paskirta saugoti didžiulius kiekius iš Vokietijos išgabentų materialinių vertybių. Ir ne tik saugoti, bet ir organizuoti jų išvežimą iš nugalėtosios Vokietijos.
Tikriausiai lapė vištidėje elgiasi kukliau negu „Majoras Nikolajus“ – organizavęs 30 vagonų sąstatą vertybėms išvežti, disponuodamas didesniu negu 3 milijonų rublių savo „dalinio“ biudžetu N.Pavlenko, karui pasibaigus kiek „išėjo iš kraštų“, vietos terminais kalbant. Pasipuošęs kostiumu iš deficitinio vakarietiško audinio, jis važinėjo „Pobieda“, o jo namai, nuo antikvarinių brangenybių gausos jau priminė Leningrado „Ermitažą“. Beje, N. Pavlenko „statybos dalinio filialas“ veikė ir Lietuvoje.
Atleiskite, mieli skaitytojai, už išsireiškimų gausą užsienio kalba, tačiau rusiškas posakis „Жадность фраера погубит“ (apytikslis vertimas – „godumas vaikiną pražudys“) itin tinka Nikolajaus Pavlenko istorijos galui. Ne pabaigai, o būtent – galui.
Galima apgaule uždirbti daug, galima uždirbtus pinigus taupyti, tačiau turi būti saikas. Būtent auksinė taisyklė – netaupyk ir neapgaudinėk saviškių, N. Pavlenko pakišo koją – vienas iš darbų vykdytojų, negavęs viso žadėto atlygio, pasiskundė milicijai. Iš pradžių, atrodęs kaip smulkus darbinis nesusipratimas, pradėjus vynioti įvykių giją, atsitikimas atskleidė didžiulį nusikaltimų mastą.
Bylą perėmė Centrinė Karinė prokuratūra, tyrimai atlikti penkiose sąjunginėse respublikose. Suimta daugiau kaip 400 žmonių. Nustatyta, kad N. Pavlenkos struktūra vien oficialiai gavo beveik 39 mln. rublių dotacijų. Kaltinimai pateikti atskirų rajonų partiniams vadams, Moldavijos maisto pramonės ministrui ir daugeliui partinių biurokratų. Nikolajui Pavlenko 1955-aisiais įvykdyta mirties bausmė sušaudant, o kitiems jo aferų bendrininkams paskirtos 5-20 metų laisvės atėmimo bausmės.
