Spalio 20 d. JAV teisingumo departamentas apkaltino „Google“ sudarinėjus sandorius su telefonų gamintojais, socialiniais tinklais ir naršyklių programomis ir neteisėtai vertus paskirti „Google“ pagrindine naršykle. Tai – didžiausia antimonopolinių įstatymų pažeidimo byla per du dešimtmečius.
Teisingumo departamentas tvirtina, kad taip kenkiama klientams, nes jie nebeturi kitų pasirinkimų. Tokie sandoriai galimi dėl to, kad „Google“ dominuoja naršyklių srityje – jai atitenka apie 90 proc. rinkos, tad iš reklamos užsidirba užtektinai, kad galėtų sumokėti už susitarimus. Teisingumo departamentas dar nesakė, kaip reikėtų pataisyti padėtį, bet gali būti, kad bandys priversti „Google“ ir jos patronuojančiąją įmonę „Alphabet“ pakeisti verslo struktūrą. Tačiau daug ko tikėtis neverta: „Google“ tvirtina, kad šie kaltinimai – nesąmonė, tad byla gali tęstis daug metų.
„Google“ pateikta byla gali atrodyti visiškai nepanaši į nemalonumus, kurie gresia „Facebook“, „Twitter“ ir kitiems socialiniams tinklams. Pirmuoju atveju aiškiai kalbama apie tam tikrą verslo sandorio tipą, o antruoju – apie audrą, artėjančią dėl žmonių pasipiktinimo niekam neatsakingomis technologijų įmonėmis, kurios kaltinamos visuomenės griovimu. Kairiųjų atstovai teigia, kad pradedant nuo „QAnon“ sąmokslo teorijų ir baigiant baltųjų viršenybe tikinčių grupuočių skatinimu, socialiniai tinklai bruka vartotojams neapykantą ir melą.
Dešiniųjų atstovai tvirtina, kad technologijų įmonės vykdo cenzūrą ir kaip pavyzdį pateikia praeitos savaitės socialinių tinklų bandymus neleisti plisti abejotinais faktais paremtam straipsniui apie korupciją Demokratų partijos kandidato į prezidentus Joe Bideno šeimoje. Tačiau į klausimą, ką daryti su socialiniais tinklais, geriausia atsakyti pasitelkiant keturias bylos prieš „Google“ ypatybes: padarytą žalą, įmonės dominavimą, galimus sprendimo būdus ir galimus trikdžius juos įgyvendinti. Nuo to priklauso, kas gaus teisę kontroliuoti viešosios kalbos taisykles.
Dešimtadalis amerikiečių mano, kad socialiniai tinklai naudingi; maždaug du trečdaliai mano, kad žalingi. Nuo vasario mėnesio „YouTube“ atrado virš 200 000 „klaidinančių ar pavojingų“ vaizdo įrašų apie Covid–19. Prieš 2016 m. prezidento rinkimus 110–130 mln. suaugusių amerikiečių teko matyti klaidingų naujienų. Mianmare „Facebook“ platforma naudota skatinant genocidą prieš mažumos atstovus musulmonus rohinjus. Praeitą savaitę Prancūzijoje mokytojui Samueliui Paty pamokoje apie žodžio laisvę pasinaudojus pranašo Mahometo karikatūromis, socialiniuose tinkluose prieš jį pradėta kampanija, pasibaigusi žmogžudyste. Žudikas į socialinį tinklą „Twitter“ įkėlė nuotrauką su gatvėje gulinčia nupjauta S. Paty galva.
Technologijų įmonės vis aktyviau bando išvalyti atmatų duobe tapusius socialinius tinklus, ir ima atrodyti, kad žodžio laisvės ribas nustatinėja vos keletas visuomenės neišrinktų technologijų įmonių vadovų. Žinoma, negalima neigti, kad už klaidingos informacijos platinimą atsakingas ir radijas bei televizija, o Respublikonų partijos tvirtinimai, kad socialiniai tinklai nusistatę prieš dešiniuosius, nepagrįsti – tiek „Facebook“, tiek „Twitter“ tinkluose populiariausios naujienos dažnai būna paimtos iš dešiniųjų pažiūrų šaltinių. Tačiau technologijų įmonės spaudžiamos cenzūruoti vis daugiau informacijos. Amerikoje dešinieji baiminasi, kad jei į Baltuosius rūmus pateks Demokratų partijos atstovas, prezidento administracija, demokratų valdomas Kongresas ir pačių socialinių tinklų darbuotojai privers technologijų įmonių vadovus priimti kairiesiems patrauklesnes idėjas, kas socialiniuose tinkluose turėtų būti priimtina, neatsižvelgiant į pirmojoje Konstitucijos pataisoje numatytą leidimą naudoti žodžio laisvę nepaisant to, kad kas nors gali įsižeisti.
Kitose šalyse vyriausybės skatino socialinių tinklų įmones peržengti įstatymų ribas, dažnai be viešų diskusijų. Londono metropoliteno policija reikalauja, kad socialiniai tinklai šalintų teisėtas, tačiau jai nerimą keliančias žinutes. Birželio mėnesį Prancūzijos Konstitucijos taryba panaikino vyriausybės ir technologijų įmonių susitarimą, nes jis ribojo žodžio laisvę – tačiau akivaizdu, kad po S. Paty nužudymo šią iniciatyvą bus imama aptarinėti iš naujo. Minėdami precedentus Vakarų šalyse vis daugiau autoritarinių režimų tokiose šalyse kaip Singapūras tikisi, kad technologijų įmonės apribos „netikrų naujienų“ (tarp jų ir erzinančios oponentų kritikos) plitimą.
Jei socialiniai tinklai nebūtų tokie paplitę, galbūt tai nebūtų labai svarbu. Jei žmonės galėtų pakeisti socialinius tinklus taip pat lengvai, kaip pradėti pusryčiams valgyti kitokius dribsnius, galėtų išvengti jiems nepatinkančių taisyklių. Tačiau pakeisti socialinį tinklą – tas pats, kaip atsisakyti telefono numerio: taip prarandamas ryšys su draugais. Socialiniai tinklai įgavo tokį svarbų vaidmenį platinant žinias ir nuomones, kad, „Facebook“ įkūrėjo Marko Zuckerbergo žodžiais tariant, tapo „miesto aikšte“. Jei norite dalyvauti viešuose pokalbiuose, privalote būti matomi socialiniuose tinkluose.
Tokia didelė socialinių tinklų įtaka vartotojams turi dar vieną niūrią pasekmę tiesai ir padorumui. Kad galėtų rodyti daugiau reklamų, technologijų įmonių algoritmai teikia vartotojui naujienas ir žinutes, kurios, jų duomenimis, turėtų patraukti jo dėmesį. Politiniai cinikai, apgavikai ir ekstremistai naudojasi šia socialinių tinklų ypatybe ir platina melą bei neapykantą. Netikros paskyros ir galimybė kurti realistiškus vaizdo įrašus, kuriuose viešieji asmenys daro ar sako tai, ko iš tiesų niekad nedarė ir nesakė, padeda šią užduotį atlikti pigiau ir lengviau. Be to, šios priemonės tampa vis pažangesnės.
Paprasčiausias būdas to išvengti – tai pakeisti technologijų įmonių verslo modelį ir paskatinti konkurenciją. Toks metodas gerai veikia kitose technologijų srityse, pavyzdžiui, debesijoje. Taip pat pateiktas sumanymas, kad žmonės galėtų turėti asmenines arba kolektyvines teises į savo duomenis. Socialiniai tinklai taptų komunaline paslauga, už kurią mokamas nekintantis mokestis, o pavieniai asmenys arba kolektyvai gautų mokestį iš reklamos teikėjų ir patys nustatytų jiems pateikiamos informacijos parametrus. Taip vienu metu būtų galima rasti pusiausvyrą tarp iš reklamos gaunamo pelno ir reklamas gaunančių žmonių nuostolių. Jei vartotojai galėtų perkelti savo duomenis į kitą socialinį tinklą, technologijų įmonės būtų priverstos varžytis, kas suteiks geresnes paslaugas.
Tačiau tam kiltų didžiulių kliūčių. Technologijų įmonių vertė sumažėtų šimtais milijardų dolerių. Nesutariama, ar vartotojai turi teisę į duomenis apie savo ryšius internete. Pereiti į naują socialinį tinklą neprarandant senajame likusių draugų pavyktų tik tuo atveju, jei platformos būtų susietos, kaip mobiliųjų telefonų tinklai. Galbūt vyriausybė galėtų pasiūlyti ne tokių radikalių pokyčių, pavyzdžiui, suteikti vartotojams teisę pasirinkti neutralų naujienų srautą, nevaldomą algoritmų, kurie ieško labiausiai jų dėmesį patraukti galinčių žinių.
Raktas į žodžio laisvę
Tokių idėjų negalima įgyvendinti greitai, tačiau visuomenei sprendimo reikia jau dabar. Vyriausybės neišvengiamai norės nustatyti pagrindines taisykles visoje šalyje, kaip daroma su tradicine žodžio laisve. Joms reikėtų sudaryti sistemą, apibrėžiančią, ką galima laikyti nešvankybėmis, neapykantos kurstymu ir šmeižtu, o tada leisti paskiras žinutes vertinti kitiems. Tinkama pradžia – tarptautiniai žmogaus teisių įstatymai, nes jais linkstama link žodžio laisvės ir reikalaujama, kad apribojimai būtų pagrįsti ir proporcingi, be to, leidžiama įvesti vietines išimtis.
Socialinių tinklų įmonės turėtų pasiremti tokiais standartais. Jei jos norėtų žengti papildomą žingsnį ir pridėti perspėjimus arba riboti legalų turinį, reikėtų siekti nuoseklumo ir skaidrumo. Prisiimdamos miesto aikštės saugotojų vaidmenį, jos turėtų leisti žmonėms tikrinti jų naudojamus procesus ir suteikti teisę ginčyti paskirus sprendimus. Atsitiktinai vyriausiųjų vadovų keičiamos taisyklės (pavyzdžiui, priimant sprendimą dėl straipsnio apie J. Bideną) netinkamos, nes jos nepagrįstos ir nulemtos politikos.
Sudėtingus klausimus, kaip, pavyzdžiui, ar galima išvaryti Basharo al–Assado kritikus iš platformos už tai, kad mini teroristus, turėtų peržiūrėti nevyriausybinės valdybos, turinčios daugiau galios, negu „Facebook“ sukurta valdyba. Nepriklausomi tyrėjai turėtų gauti platesnę prieigą prie anoniminių duomenų, kad galėtų ištirti, kaip dirba platformos, ir parekomenduoti reformas. Taisyklių kūrimo procesas turėtų būti atviras, o žmonės turėtų turėti teisę jį ginčyti. JAV politikai siekdami pokyčių gali pasinaudoti Komunikacijų padorumo akto 230uoju straipsniu, kuriame socialiniams tinklams numatoma apsauga nuo teismo.
Visa tai padaryti bus sudėtinga, ypač politikoje. Visuomenė susiskaldžiusi, o riba tarp to, kas privatu, ir to, kas vieša, neaiški, tad sprendimas kištis sulauks prieštaringų reakcijų. Technologijų įmonės turėtų priešintis taisyklių pažeidimams, taip pat ir po rinkimų pasirodysiančiose žinutėse apie prezidentą, tačiau neprivalo veltis į kiekvieną ginčą. Jei neskatinamas smurtas, politinių žinučių blokuoti nereikėtų. Politikų trūkumus geriau atskleisti triukšminguose debatuose, o ne slėpti po priverstine tyla.