Kai spalio 14 d. laikraštyje „New York Post“ pasirodė vienas straipsnis, vos po kelių valandų socialinio tinklo „Twitter“ vartotojai ėmė gauti keistus pranešimus. Jei jie norėdavo pasidalinti šiuo straipsniu (abejotina „demaskavimo“ istorija, kurioje paviešinami neva iš Demokratų partijos kandidato į prezidentus Joe Bideno sūnaus Hunterio Bideno kompiuterio gauti el. laiškai), jiems buvo pranešama, kad žinutės išsiųsti negalima, nes nuoroda gali būti kenksminga. O daugelis „Facebook“ vartotojų straipsnio išvis nepamatė: kol darbuotojai tikrino, ar jame skelbiami faktai teisingi, 2,7 mlrd. vartotojų turinčios platformos naujienų sraute straipsnio matomumas buvo ribojamas.
Jei socialiniai tinklai manė, kad straipsnį slepiant ar blokuojant žmonės jo nebeskaitys, spėjimas nepasitvirtino. Galų gale apie straipsnį abiejose platformose buvo diskutuojama daugiau negu apie visas kitas naujienas – o antroji daugiausiai dėmesio pritraukusi naujiena buvo, kad socialiniai tinklai bandė straipsnį nuslėpti. „New York Post“ pareiškė, kad toks veiksmas – tai šiuolaikinis totalitarizmas, kurį vykdo „ne tamsiose kamerose disidentams po nagais atsuktuvus kišantys vyrai, o Silicio slėnio moksliukai.“ Respublikonų senatoriai prisiekė, kad privers Marką Zuckerbergą ir Jacką Dorsey – vyriausiuosius moksliukus, vadovaujančius „Facebook“ ir „Twitter“ – pasiaiškinti dėl konservatoriams nepalankių socialinių tinklų nuostatų.
Ši istorija puikiai atskleidžia, kokių problemų kaskart vykdydami savo veiklą patiria socialiniai tinklai. Iš pradžių jie trokšta būti neutraliomis platformomis, suteikiančioms vartotojams galimybę dalintis savo turiniu, ir nesikiša į redagavimo klausimus. „Twitter“ vadovai juokaudavo, kad jie – tai „žodžio laisvės frakcija žodžio laisvės partijoje“. Tačiau dabar jie vis aktyviau naudojasi algoritmais vertinti vartotojų įkeliamą turinį ir išvengti nenorimų žinučių, tad galų gale tapo panašesni į spaudos leidinių redaktorius. Markas Zuckerbergas teigia, kad nenori būti „tiesos arbitru“. Tačiau istorija su „New York Post“ straipsniu patvirtino įtarimus, kad jis prisiėmė būtent tokias pareigas – norėdamas to ar nenorėdamas.
Įtempti JAV prezidento rinkimai tik dar kartą parodė, kaip svarbu nedelsiant atsakyti į neišspręstus klausimus apie žodžio laisvę internete. Kas turėtų būti leistina? Ir kas turėtų tai nuspręsti? Oksfordo universiteto Reuterso instituto direktorius Rasmusas Nielsenas teigia, kad atėjo „konstitucinės reikšmės akimirka“ sprendžiant klausimą, kaip reguliuoti šią privačią infrastruktūrą, kuri iki šiol rėmė žodžio laisvę visame pasaulyje.
Pastaruoju metu socialiniai tinklai tvarkėsi kaip niekad energingai. „Facebook“ per dvejus metus ištrynė net dešimt kartų daugiau neapykantą kurstančių žinučių negu anksčiau. Tinkle kasdien panaikinama apie 17 mln. netikrų paskyrų – daugiau kaip dvigubai daugiau nei prieš trejus metus. „Google“ priklausanti vaizdo įrašų platforma „YouTube“, sulaukianti apie 2 mlrd. vartotojų per mėnesį, per paskutinįjį ketvirtį pašalino 11,4 mln. vaizdo įrašų bei apie 2,1 mlrd. vartotojų komentarų – nors 2018 m. antrajame ketvirtyje buvo pašalinta tik 166 mln. komentarų. „Twitter“, kuri turi mažiau vartotojų (tik apie 350 mln.) per antrąją praeitų metų pusę pašalino 2,9 mln. žinučių – daugiau kaip dvigubai daugiau negu prieš metus.
Kinijos trumpų vaizdo įrašų tinklas „TikTok“ per pirmąją metų pusę pašalino 105 mln. įrašų – dvigubai daugiau negu per ankstesnius šešis mėnesius (nors šį pokytį iš dalies galima paaiškinti įmonės augimu).
Taip apsivalyti nebūtų pavykę be dirbtinio intelekto. Dauguma įžeidžiančių žinučių pašalinama vartotojams dar nespėjus apie jas pranešti. Kai kurias žinutes aptikti mašinų pagalba nesunku: daugiau kaip 99 proc. žinučių, kuriose vaizduojama vaikų nuogybė, pašalinama prieš pasiskundžiant vartotojams. Tačiau apie priekabiavimą arba patyčias dažniausiai praneša ne robotai, o patys vartotojai. Prieš dvejus metus „Facebook“ dirbtinis intelektas pašalino žinutę, kurioje buvo kalbama apie „negailestingus laukinius indėnus“, tačiau vėliau moderatoriai pastebėjo, kad tai – ištrauka iš Nepriklausomybės deklaracijos. Dabar tikrinti žinučių turinį „Facebook“ samdo apie 35 000 žmonių. Gegužės mėnesį įmonė sutiko sumokėti 52 mln. dolerių kompensacijų 11 250 moderatorių, kurie stebėdami tamsiausius interneto kampelius patyrė potrauminio streso sindromą.
Diskusijos apie žodžio laisvę kažkada buvo abstrakčios, tačiau dabar, kaip skausmingai priminė Paryžiuje praeitą savaitę įvykdyta Samuelio Paty žmogžudystė, tapo itin realios. Po islamistų atakų Europoje 2015 m. ir išpuolio prieš musulmonus praeitais metais Naujojoje Zelandijoje, kuris buvo tiesiogiai transliuojamas per „Facebook“ ir įkeltas į „YouTube“, socialiniai tinklai sugriežtino politiką dėl terorizmą remiančių žinučių. JAV rinkimai ir referendumas dėl „Brexit“ privertė socialinius tinklus geriau apgalvoti, kaip kontroliuoti politines žinutes. Praeitais metais „Twitter“ uždraudė bet kokią politinę reklamą, o „Facebook“ ir „Google“ teigia, kad artėjant JAV rinkimams lapkričio 3 d. taip pat ją uždraus.
Įmonės taip pat ėmė griežčiau kontroliuoti žinutes tolimuose kraštuose, nes sulaukė kritikos dėl ankstesnio abejingumo tokiose šalyse kaip Mianmaras, kur, pasak Jungtinių Tautų, „Facebook“ atliko „itin svarbų vaidmenį“ skatinant smurtą prieš musulmonus Rohinjus. Šią savaitę „Facebook“ paskelbė, kad prieš rinkimus Afrikoje pasamdė daugiau moderatorių, laisvai kalbančių suahelių, amharų, zulų, somalių, oromų ir hausų kalbomis. Įmonės dirbtinis intelektas taip pat mokosi naujų kalbų ir tuo pačiu renka taisykles pažeidžiančių žinučių pavyzdžius.
Kur priimami sprendimai
Kai kurie technologijų įmonių vadovai ėmė iš naujo apgalvoti kompromisus tarp žodžio laisvės ir saugumo. Praeitą spalį sakydamas kalbą Džordžtauno universitete M. Zuckerbergas kaip įmanydamas gynė žodžio laisvę: „Vis daugiau įvairiausių pažiūrų žmonių mano, kad pasiekti norimus politinius rezultatus svarbiau, negu įsitikinti, kad galimybę pasisakyti turės visi. Manau, kad tai pavojinga.“ Tačiau šiais metais pradėjus sklisti klaidingai informacijai apie covid 19 pandemiją „Facebook“ ėmėsi griežtesnių priemonių stabdyti neteisingos informacijos visuomenės sveikatos temomis plitimą bei uždraudė skelbti reklamas prieš skiepus. Šį mėnesį įmonė taip pat uždraudė Holokaustą neigiančias ir „QAnon“ sąmokslo teorijas platinančias grupes.
Vieno technologijų įmonės vadovo žodžiais tariant, spauda ragina „šalinti daugiau, šalinti daugiau, šalinti daugiau“. Tačiau yra nerimaujančių, kad imama šalinti per daug. JAV tokią kritiką dažniausiai išreiškia dešinieji, kurie Silicio slėnį laiko liberalų landyne. Šalinti rasistų ir Rusijos „trolių“ žinutes – tai viena; bet visai kas kita blokuoti „New York Post“ – vieną didžiausių tiražų turintį JAV laikraštį, įkurtą Aleksandro Hamiltono (nors reikia pripažinti, kad dabartinė Ruperto Murdocho valdomo laikraščio versija jam greičiausiai nebūtų patikusi).
Tuo tarpu liberalai nerimauja, kad neteisingai šalinami perspėjimai apie pažeidimus. „YouTube“ pašalino vartotojų Sirijoje įkeltus įrašus, kurie pažeidė įmonės politiką dėl smurto, tačiau taip pat galėjo tapti karo nusikaltimų įrodymais. Iki pat praeitų metų „TikTok“ taisyklėse buvo nurodyta, kad platformoje draudžiama kritikuoti vyriausybių sistemas ir „iškraipyti“ istorinius įvykius, tarp jų ir Tiananmeno aikštės žudynes.
Vis dėlto abi pusės sutaria, kad nerimą kelia mintis, jog nuspręsti, kas priimtina, o kas ne, turi socialiniai tinklai. Kaip privačios įmonės, jos gali pačios nusistatyti taisykles, ką skelbti (žinoma, nepažeidžiant šalių, kuriose vykdo veiklą, įstatymų ribų). Tačiau viešajame gyvenime jos įgavo didžiulį vaidmenį. Pats M. Zuckerbergas „Facebook“ lygina su „miesto aikšte“.
Konkurentų socialiniams tinklams, žadantiems suteikti tikrą žodžio laisvę, nepavyko pasinaudoti „tinklo efektu“ ir pasiekti tokio paties populiarumo. Vienas iš jų, „Gab“, pritraukė neonacius. Kitą, „Parler“, rėmė keli respublikonai, tačiau jam iki šiol nepavyko pritraukti vartotojų (be to, jam taip pat kilo dilemų dėl žodžio laisvės ir teko nenoromis įvesti tam tikras taisykles, pavyzdžiui, nesiųsti vieni kitiems nuotraukų su išmatomis). Išskyrus Kiniją, kur „Facebook“ veiklos nevykdo, visame pasaulyje platforma naudojasi 4 iš 10 žmonių; „Facebook“ priklausančios „WhatsApp“ ir „Instagram“ kartu turi dar apie 3 mlrd. paskyrų. „Atvirai pasakius, aš irgi nemanau, kad turėtume vieni priiminėti tokius svarbius sprendimus dėl žodžio laisvės“, – sakydamas kalbą Džordžtauno universitete pareiškė M. Zuckerbergas.
Pabandykite pasakyti ne
Kartą Billas Clintonas yra pasakęs, kad bandyti suvaldyti milijonus skirtingų tinklalapių turintį internetą būtų „tas pats, kaip bandyti prie sienos prikalti želė“. Tačiau socialinių tinklų rinkai susitelkus vos keliose įmonėse ši užduotis tapo lengvesnė.
Tiek pavienių asmenų, tiek vyriausybių pateikiamų teisinių prašymų, kad „Twitter“ pašalintų tam tikras žinutes, pastaruoju metu sparčiai daugėjo. Praeitais metais „Google“ sulaukė 30 000 vyriausybių prašymų pašalinti kokį nors turinį, nors prieš kelis metus tokių prašymų tebūdavo po kelis tūkstančius. „Facebook“ patenkindama teisinius prašymus taip pat pašalino 33 600 žinučių. Tarp jų buvo su „Photoshop“ sukurtas paveikslėlis, vaizduojantis Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną su rožiniais apatiniais – Prancūzijos policija norėjo, kad jis būtų pašalintas, nes pažeidė 1881 m. įvestą spaudos laisvę ribojantį įstatymą.
JAV vyriausybė negali pernelyg smarkiai kištis į internetą, nes tai draudžia pirmoji Konstitucijos pataisa. Komunikacijų padorumo akto 230 skyriuje internetinės platformos apsaugomos dar labiau – jos atleidžiamos nuo teisinės atsakomybės už jų tinklalapyje skelbiamą turinį. Tačiau ima daugėti išimčių. Įmonės negali išvengti atsakomybės už autorinių teisių pažeidimus, žinutes, kurios pažeidžia federalinius baudžiamuosius įstatymus arba padeda vykdyti prekybą žmonėmis.
Paskutinioji taisyklė, kuri sukurta 2018 m., turėjo griežtesnį poveikį, nei tikėtasi – tokie tinklalapiai kaip „Tumblr“ ir „Craigslist“ nusprendė, kad užuot rizikavus baudžiamąja atsakomybe, jie apskritai uždraus bet kokią suaugusiesiems skirtą medžiagą.
Europoje reglamentai dar griežtesni. 2014 m. sprendžiant bylą vieno ispano, norėjusio, kad „Google“ pašalintų nuorodas į jo skolų istoriją, Europos Teisingumo Teismas (ETT) įtvirtino vadinamąją „teisę būti pamirštam“. Nuo tada „Google“ kasmet peržiūri apie pusę milijono prašymų pašalinti tam tikras nuorodas, ir apie pusę iš jų patenkina. Praeitais metais ETT nusprendė, kad Europos šalys gali reikalauti, jog „Facebook“ pašalintų turinį ne tik Europos, bet ir viso pasaulio vartotojams. Europos Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje numatoma, kad internetinės vaizdo įrašų paslaugų tiekėjos turi imtis „tinkamų priemonių“ apsaugoti vartotojus nuo kenksmingo ar nelegalaus turinio –taip pat ir tikrinti vartotojų amžių. Europos Komisija ruošiasi paskelbti Skaitmeninių paslaugų aktą, kuris, kaip manoma, interneto įmonėms suteiks daugiau pareigų.
Atskirų šalių vyriausybės taip pat kuria savas taisykles – pavyzdžiui, 2017 m. priimtame Vokietijos Interneto teisės apsaugos akte teigiama, kad platformos, nepašalinančios neteisėto turinio per 24 val. po įspėjimo, gali gauti iki 50 mln. eurų baudą. Dėl to „Facebook“ Vokietijoje įkūrė naują moderatorių centrą. Tačiau, kaip pastebi R. Nielsenas, kai atsakomybė dėl įstatymų laikymosi perleidžiama privačioms įmonėms, joms suteikiama didelė paskata elgtis pernelyg atsargiai. Teisėjas gali elgtis vadovaudamasis savo žiniomis ir kartais nekreipti dėmesio į retai taikomas taisykles (pavyzdžiui, dar neseniai galiojusį Vokietijos įstatymą, draudžiantį įžeidinėti užsienio valstybių vadovus). Tačiau socialiniai tinklai neturi jokių priežasčių nesilaikyti įstatymų.
Kas pasakoja jūsų istoriją
O kai kurios vyriausybės naudojasi socialiniais tinklais, kad pašalintų ir legalų turinį. Socialinių tinklų platformos turi savas taisykles, kurios dažnai griežtesnės už daugumos vyriausybių. Draudimas dalintis turiniu, kuris pažeidžia „pilietinius principus“, gali pasirodyti kaip komunistinės Kinijos įstatymas; iš tiesų jis – viena iš „Twitter“ taisyklių. Londono metropoliteno policija turi padalinį, kuris socialinėse platformose ieško su terorizmu susijusio turinio ir „paprašo“ jį ištrinti dėl to, kad jis neatitinka platformos paslaugų teikimo taisyklių – net jei ir nepažeidžia jokių įstatymų.
„Autoritariniai režimai mokosi iš demokratijose vykdomų laisvų diskusijų apie reglamentus“, – rašo buvęs JT specialusis pranešėjas žodžio laisvės klausimais Davidas Kaye. Praeitais metais Singapūre priimtas įstatymas, kaip teigiama, draudžiantis klaidingas naujienas – juo neleidžiama internete platinti melo, galinčio pakenkti viešiesiems interesams. Tailande internete įvesti lèse-majesté įstatymai, todėl rugpjūčio mėnesį vyriausybė įsakė „Facebook“ užblokuoti valdžią kritikuojančią grupę „Royalist Marketplace“ – vieną didžiausių platformos grupių, turinčią daugiau kaip milijoną narių. („Facebook“ pakluso, tačiau pateikė Tailando vyriausybei ieškinį dėl žmogaus teisių pažeidimo.)
Jei nei vyriausybės, nei įmonių vadovai negali patikimai saugoti žodžio laisvės, ką galima padaryti, kad internetas būtų pakenčiama vieta, tačiau nebūtų griežtai ribojama laisvė reikšti savo nuomonę? Silicio slėnyje į šį klausimą vis dažniau atsakoma skiriant žodžio laisvę nuo „laisvės plisti“ – t. y., nusprendžiama žinučių neištrinti, tačiau pasistengti, kad jos būtų ne tokios matomos ir populiarios.
Praeitais metais „YouTube“ pakeitė savo algoritmus, kad abejotini vaizdo įrašai būtų rekomenduojami rečiau. Po 2019 m. atakų Šri Lankoje, kai per Velykas sprogdintos bažnyčios ir viešbučiai, „Facebook“ uždraudė dalintis draugų draugų žinutėmis, kad netinkama medžiaga neplistų pernelyg greitai ir plačiai; ši taisyklė galioja ir Etiopijoje bei Mianmare. „Twitter“ stengėsi priversti žmones liautis negalvojant dalintis klaidinga informacija – prieš pasidalijant straipsniu rekomenduodavo jį perskaityti. Be to, platformos ėmė prie žinučių dėti perspėjimus, kad turinys gali būti klaidinantis.
Populiarėja ir kita idėja – kad įmonės turėtų pateikti savo duomenis auditui, kaip ir akcijas pardavinėjančios bendrovės privalo atskleisti savo finansinę informaciją. Be to, jų vidiniai procesai turėtų būti skaidresni. „Facebook“ nuoširdžios pastangos kurti politiką kartu, kas dvi savaites rengiant „teisines minisesijas“, keistai nedera su M. Zuckerbergo sprendimu kad kas mėnesį į dalį sunkiausių klausimų apie turinio ribojimą atsakyti pačiam. Svarbiausius klausimus laikyti problemomis, kurios sprendžiamos vyriausiųjų vadovų kabinete, neteisinga, teigia D. Kaye – įmonėms geriau pasakyti: „Tokios mūsų taisyklės, ketiname jas taikyti neutraliai. Nenorime, kad šį procesą sunkintų politinis spaudimas.“
„Facebook“ tokio žingsnio ėmėsi spalio 22 d. įkurdama „Priežiūros valdybą“ – kontrolės agentūrą, sudarytą iš 20 narių, tikrinančių įmonės sprendimus dėl turinio ribojimo ir priimančių teisėtai įpareigojančius sprendimus. Valdybos įgaliojimai ne tokie platūs, kaip tikėtasi. Ji gali tik svarstyti, ar ištrintas žinutes reikėtų grąžinti. Ji ne kuria, o tik taiko „Facebook“ taisykles. Ji nesvarsto tinkamumo žinučių, kurių matomumas naudojantis algoritmais sumažintas, o tik tų, kurios buvo ištrintos. Daugeliui prieštaringiausių „Facebook“ sprendimų (palikti ginčytinas D. Trumpo žinutes, pašalinti „QAnon“ grupę, pakeisti savo pačių politiką ir uždrausti Holokausto neigimą bei sumažinti „New York Post“ straipsnio matomumą) valdyba įtakos neturi.
Jus teis istorija
Tačiau, kaip teigia buvęs „Guardian“ redaktorius ir naujosios valdybos vadovas, ši idėja – „revoliucionieriška“. „Įmonė, kuri liūdnai pagarsėjo nenoru atsisakyti nė trupučio kontrolės, dabar perdavė kitiems teisę jos vardu priimti gana svarbius sprendimus“, – teigia jis. Jis tikisi, kad laikui bėgant valdybai bus suteikta daugiau galių. „Facebook“ teigia, kad būtų per anksti. Tačiau jos pasaulinių reikalų skyriaus vadovas seras Nickas Cleggas viliasi, kad valdybos kompetencijos sritis kada nors bus išplėsta ir apims kitų socialinių tinklų pateiktus atvejus.
Panašių idėjų turi ir kiti. Žodžio laisvės lobistinė grupė „Article 19“ pasiūlė, kad platformos sprendimus dėl turinio ribojimo galėtų perduoti nevyriausybinėms „socialinių tinklų taryboms“, panašioms į spaudos kontrolės organizacijas, kurios daugelyje šalių skatina laikraščius laikytis savanoriško taisyklių kodekso.
O kol kas socialiniams tinklams reikia išgyventi sunkiausias per visą jų istoriją dvi savaites. Turinio ribojimo įrankius, skirtus trapioms besivystančioms demokratijoms, joms gali tekti panaudoti savo šalyje. Per pastarąjį ketvirtį „Facebook“ pašalino 120 000 žinučių, kuriomis JAV siekta atgrasyti rinkėjus nuo balsavimo. Sprendžiant iš „New York Post“ straipsnio istorijos, jei rinkimų rezultatas bus ginčytinas, įmonei susitvarkyti bus sunku. „Tuo atveju pasirodė, kad jie nebesilaiko savo pačių politikos, todėl patys atvėrė kelią kaltinimams šališkumu“, – teigia Harvardo teisės mokyklos akademikė Evelyn Douek. Artėjant rinkimams jiems reikėtų, jos žodžiais tariant, „prisirišti prie stiebo“. Ateina rimta audra.