Lietuva buvo paskutinė Europos pagoniška šalis, kuri priėmė krikštą. Krikščionybė į Lietuvą ėjo ilgai, sunkiai ir skausmingai. Vokiečių vienuolių riterių ordinas, kuriam vakarai pavedė krikštyti lietuvius, siekė sau iš to naudos ir darė viską, kad tą kelių apsunkintų. Ordinas siekė jėgą nugalėti pagonius lietuvius, juos pavergti ir tik po to krikštyti. Tokiu keliu krikščionybė į Lietuvą ėjo du šimtus metų. Kryžiaus žygiai nebuvo vertintini kaip didis blogis todėl, kad istorikai romantikai viską nušvietė kita spalva. Jų dėstomi požiūriai buvo dvejopi; iš vienos pusės einama už pagonišką Lietuvą, iš kitos pusės teigiama, kad kryžiuočiai kartu su krikštu atnešė ir civilizaciją.

Istorikai romantikai iš esmės buvo už pagonišką Lietuvą ir, aišku, prieš kryžiaus karus. Štai Simonas Daukantas romantizuoja ir kariaujančius lietuvius, kuriems svarbi tiesa. Kokios stiprios, galingos ir gražios lietuvių figūros, nepalūžtančios karuose ir varge, kupinos pirmykščio primityvumo, jėgos ir statumo. Lietuviams buvo svetimas melas, apgavystės ir godumas. S. Daukantui pagoniška Lietuva buvo pati stipriausia ir gražiausia. Tai romantizmo idėja – pagonybės laikas yra tikrojo tautiškumo laikas, kurį užgožė krikščionybė.

Simonas Daukantas pirmojoje lietuviškoje istorijoje detaliai aprašinėja karus, vis didžiuodamasis lietuvių ir kunigaikščių narsa. Nesmerkiama tai, jog, pavyzdžiui, Kęstutis su kariais plėšikavo: „Kęstutis su savo virtinėmis, negalėdamas kryžeivių iš pilių išgauti, apykartas jų, kur užėmė, ten draskė ir plėšė; rašo, jog tuo kartu žemaičiai su didžiausiomis gėrybėmis daugybes imtinių, tarp kurių pačių jaunitėlių mergaičių 2000 buvę, laimingai namo parvarė“.

Tuo tarpu A. Šapoka, kaip, beje, ir dauguma Lietuvos istorijos tyrinėtojų, mano, jog kryžiaus karai Lietuvai buvę netgi naudingi, nes tam tikra prasme padėjo susikurti Lietuvos valstybei. Šapoka rašo, jog „valstybė buvo įkurta ne viena diena. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui“. Mokslininkas pabrėžia būtinybę pavienėms žemėms jungtis į valstybę dėl karų grėsmės iš kaimynų pusės. A. Šapoka sako, kad „kuriantis valstybei, iš kaimynų pusės pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti su abiem priešais“. „Karai su ordinu ir rusais tiesiog vertė lietuvius jungtis į didesnius ar mažesnius politinius vienetus“, – rašo A. Šapoka.

Labiausiai nuo kryžiaus karų kentėjo Žemaitija. Tai pabrėžiama Lietuvos istoriografijoje. Žemaitijos, labiausiai į vakarus nutolusio Lietuvos regiono Jogaila negalėjo krikštyti 1387 metais, nes tam buvo keletas priežasčių.

Kryžiuočiai

Viena iš didesnių priežasčių buvo ta, kad nebuvo baigtas Lietuvos ir Ordino ginčas dėl žemaičių, dėl kurių vyko nuolatinė ginklo ir diplomatijos kova. Žemaitija buvo tapusi preke mainais už iš Vokiečių ordino paprašytas paslaugas. Jogaila buvo pirmasis, pasinaudojęs tokiu susitarimu. Jis Vokiečių ordinui už pagalbą kovoje prieš dėdę Kęstutį ir pusbrolį Vytautą perleido Vakarinę Žemaitijos dalį. Po poros metų panašiai pasielgė ir Vytautas, atiduodamas Ordinui visą Žemaitiją. Jogaila Žemaitiją atidavė su sąlyga, kad Ordinas žemaičius pakrikštys. Bet Ordinas nieko nedarė, kad jie būtų pakrikštyti, nes jis turėjo savų tikslų žemaičių atžvilgiu. Žemaičių krikštui iškilo daugelis kliūčių, kryžiuočiai ne tik šaipėsi iš 1387 metų krikšto, bet ir oficialiai jo nepripažino. Todėl XV a. Jogaila kartu dėl žemaičių parašė skundą popiežiui ir Europos valstybių vadovams. 1416 m. XI. 13 Konstancos bažnytinio susirinkimo posėdyje buvo paskaitytas tas skundas. Skunde dėstoma, kad Ordinas lietuvius atgrasęs nuo krikšto, nepastatęs nei vienos bažnyčios Žemaitijoje, neatsiuntęs kunigų, o tik naikinęs žemaičius. Kryžiuočiai visai nesirūpino sielų išganymu, jiems rūpėjo tik žemaičių turtas. Į žemaičių skundą atsakė Ordino prokuratorius. Jis nenuginčijo nei vieno žemaičių kaltinimo, bet paaiškino, kad Ordinas krikštijo tik tuos žemaičius, kurie buvo atvykę į Prūsiją.

Antra priežastis buvo ta, kad Žemaitijoje dar nuo Mindaugo laikų nebuvo Lietuvos valdovo valdžios. Žemaitija, turinti savitą politinę padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, gyvavo kaip savarankiškas politinis vienetas.

Trečia priežastis buvo ta, kad žemaičiai buvo labai prisirišę prie savo senosios religijos, pagonių tikėjimo.Ta jų religija turėjo didelės reikšmės tiek atskiram asmeniui, tiek šeimai, tiek ir viešam žemaičių gyvenimui. Jie nenorėjo krikštytis, tam priešinosi, net buvo sukilę kelis kartus. 1382 m. jie sakė: „Jeigu Jogaila taps krikščionimi, mes jo neklausysime“. Nereikia stebėtis tuo jų priešiškumu, nes kiekvienam žmogui yra sunku pereiti iš vieno tikėjimo prie kito. Taip buvo ir žemaičiams. Taip pat Žemaitijos nusiteikimą krikšto atžvilgiu sąlygojo ir socialinė struktūra. Laisvieji valstiečiai, sudarę daugumą Žemaitijos gyventojų, bent jau ekonomine prasme krikštu neturėjo būti suinteresuoti – juos turėjo gąsdinti galimos naujos prievolės.

Po Ordino pralaimėjimo Žalgirio mūšyje 1411 metais Torne ( Torūnėje) buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Ordinas atsisakė Žemaitijos ir ją grąžino Lietuvai. Bet laikinai, iki Jogailos ir Vytauto mirties. Kova su Ordinu ir su ja susijusios aplinkybės lėmė, kad Žemaitijos krikštas pagal formą labai skiriasi nuo kitų analogiškų akcijų Europoje. Žemaičius masiškai pradėjo krikštyti tik praėjus ketvirčiui amžiaus po valstybės valdovų ir Aukštaitijos krikšto.

Tuo metu dar nebuvo lietuviškai mokančių dvasininkų, todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti pats valdovas. Karalius sušaukė abiejų lyčių žemaičius ir įsakė jiems krikštytis. Jogaila pirmiausia žemaičius išmokė viešpats maldos, o po to tikėjimo išpažinimo ir visų kitų tikėjimo tiesų.
E. Rouge

Pirmaisiais XV a. antrojo dešimtmečio metais Vytautas į Žemaitiją atsiuntė čekų misionierių Jeronimą Prahiškį. Tai buvo kaip savotiška žvalgybą prieš krikštą. Vytautas Prahiškiui pavedė pamokslauti žemaičiams. Misionierius labai uoliai ėmėsi darbo: užmušinėjo gyvates, arba tiksliau žalčius, gerbiamus žemaičių namuose, kirto šventus medžius, gesino šventą ugnį. Jis mėgino sugriauti pagonių tikėjimą. Bet iš to nieko gero neišėjo, nes misionierius tik suerzino žmones. Vytautas suprato, kad jis pats turi imtis krikštijimo iniciatyvos.

Anot J. Dlugošo, Jogailą labai kankino mintis, kad Žemaitija tebėra pagoniška. Jis buvo užsibrėžęs tikslą – apvalyti žemaičių tautą nuo stabmeldystės klaidų ir juos apšviesti krikščioniško tikėjimo šviesa. Todėl 1413 metų vėlyvą rudenį Jogaila ir Vytautas su lenkų kunigais atvyko krikštyti žemaičių. Tuo metu dar nebuvo lietuviškai mokančių dvasininkų, todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti pats valdovas. Karalius sušaukė abiejų lyčių žemaičius ir įsakė jiems krikštytis. Jogaila pirmiausia žemaičius išmokė viešpats maldos, o po to tikėjimo išpažinimo ir visų kitų tikėjimo tiesų. Taip pat juos mokė, kad reikia garbinti ir tikėti tik į vieną Dievą, bet trijuose asmenyse, kad tas dievas yra pasaulio sutvėrėjas ir gailestingiausias atpirkėjas. Jogaila teigė, kad žemaičiai garbino netikrus dievus, nes jais laikė ugnį, perkūną, miškus, girias, žvėris, o visa tai yra sukūręs tikrasis Dievas. Tokius pamokymu valdovas pasakojo kaip tikras kunigas, o minia įtikinta tų pamokymų pagaliau sutiko priimti krikščionių tikėjimą.

Krikštytojai atvykę prie svarbiausios žemaičių šventovės, t. y. ugnies, esančios už Nevėžio ant aukšto kalno, kurią pagonys laikė šventa ir amžina ir kurią kaip dievybę maitino, liepė užgesinti, o bokštą, kuriame ta ugnis buvo laikoma, liepė padegti. Paskui lenkų kareiviams Jogaila liepė iškirsti medžius, kuriuos žemaičiai gerbė kaip šventus ir dievų apgyventus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)