Brangus skaitytojau. Suprantu, kad šiandien gyvename itin sparčiu ritmu ir siekiame šimtą darbų padaryti per kuo mažiau valandų. Norime optimizuoti savo laiką ir sutaupyti kiekvieną minutę, kartais net pamiršdami bent kiek atsipūsti. Privalau pasakyti iškart – tai nėra trumpas straipsnis. Žemei jau 4 milijardai metų, todėl norint bent prisiliesti prie planetos istorijos ir iššūkių su kuriais ji susiduria šiandien, sudėtinga tilpti į varganus kelis puslapius. Straipsnyje pateikiamas garsaus gamtos istorijos tyrinėtojo Deivido Atenborou pasakojimas, papildytas socialinio inžinieriaus Žako Fresko idėjomis ir rašytojo bei mokslininko Yuvalio Noa Harari mintimis. Na, o aš viliuosi, kad šiame XXI a. bėgtakyje, rasite šiek tiek daugiau laiko ir sau.
„Laukinės gamtos pasaulis yra unikalus ir įspūdingas reiškinys. Milijonai individų, augalų ir gyvūnų rūšių mirguliuoja šioje turtingoje ir laukinėje įvairovėje. Dirbdami kartu, jie naudojasi žemės mineralais, saulės energijos teikiamais privalumais ir yra priklausomi vieni nuo kitų. Mes taip pat esame priklausomi nuo gamtos sureguliuoto gyvybės palaikymo mechanizmo, o kad jis veiktų be priekaištų – reikalinga biologinė įvairovė. Deja, mūsų gyvenimo būdas pastaruoju metu tik mažina ją. Tokie veiksmai taip pat yra blogo planavimo ir žmogiškų klaidų pavyzdys, kurie neišvengiamai mus veda prie to, ką išvydome Černobilyje. Skirtumas tik tas, kad tai vyksta globaliu mastu“, – sako gamtos istorijos tyrinėtojas.
„Laukinė gamta nyksta ir įkalčių planetoje labai daug“, – teigia istorikas. Gausybę dokumentinių ciklų išleidęs tyrinėtojas Deividas Atenborou[1], kartu su komanda pristato naują savo darbą – „Gyvenimas mūsų planetoje“ (A Life on Our Planet), kuriame pasakoja, kaip per vieno žmogaus gyvenimą, mes drastiškai ir negailestingai sunaikinome laukinį pasaulį.
„Mūsų planeta išgyveno 5 didžiuosius išnykimus, – sako Atenborou. „Paskutinysis atnešė pabaigą dinozaurų erai, o meteoritas sukėlė katastrofinius pokyčius žemėje. Išnyko 75 proc. gyvybės rūšių. Gyvybei neliko kito pasirinkimo tik atsistatyti, todėl rekonstrukcija vyko 65 mln. metų, kol susiformavo toks pasaulis, kurį pažįstame mes. Mokslininkai jį vadina Holoceno[2] laikotarpiu ir tai buvo vienas stabiliausių periodų žemės istorijoje. 10 tūkst. metų temperatūra nekrito ir nekilo daugiau kaip 1 laipsniu pagal Celsijų, o turtinga ir klestinti laukinės gamtos įvairovė buvo šio stabilumo garantas“, – teigia Deividas.
„Holoceno biologinė įvairovė padėjo įsivyrauti stabiliam klimatui – susiformavo sezonai. Atogrąžų lygumose liūčių sezonas prasidėdavo tiksliai kaip laikrodis. Azijoje – vėjai suformavo musoną. Šiaurės regionuose kovo mėnesį kildavo oro temperatūra atnešdama pavasarį ir pradėdavo kristi tik rudenį“. Kaip sako seras Atenborou – Holocenas buvo mūsų Edeno sodas. „Sezoniškumas buvo toks stabilus, jog patys ėmėme tuo naudotis – tapome žemdirbiais“.
● 1937 m. Žmonių populiacija – 2,3 mlrd;
● Anglies dioksido atmosferoje – iš 1 mln. molekulių – 280 dalelių CO2;
● Laukinės gamtos plotas – 66 proc.
Mokslininkas Bernardas Gžimekas[3], su sūnumi tyrinėjęs Serengečio lygumas ir jose migruojančius žolėdžius suprato, jog gyvūnams būtini milžiniški ganyklų plotai, kad jie galėtų funkcionuoti. Be tokios didelės teritorijos stipriai sumažės žolėdžių kaimenės ir kentės visa ekosistema. „Man buvo aišku – laukinė gamta baigtinė ir ją reikia saugoti“, – pasakojo Deividas. „1968 m. gruodžio mėnesį visi tą pamatėme. Išvydome tai, ką matė Apolo[4] misijos astronautai. Žemę. Mūsų planeta – viena, izoliuota ir pažeidžiama. Pamenu, kuomet aš pamačiau tą mėlynai baltą nedidelį kamuoliuką visiškoje tamsoje, supratau, jog ten visa laukinė gamta ir žmonės, visi kartu. Tai pakeitė visą mano suvokimą apie žmonių populiaciją. Tai buvo fundamentalios tiesos atradimas. Mūsų pasaulis nėra beribis ir mūsų egzistencija taip pat yra baigtinė“, – sako seras Atenborou.
„1971 m. Naujojoje Gvinėjoje atradau vietinę medžiotojų – rinkėjų bendruomenę, kuri gyveno lygiai taip pat, kaip ir mūsų protėviai dar iki žemės ūkio revoliucijos. Mažoms grupėms nereikėjo itin daug maisto. Mėsą jie valgė retai ir naudojo natūraliai atsinaujinančius išteklius. Pasitelkę tradicines technologijas, jie gyveno labai tvariai ir jų gyvenimo būdas buvo itin efektyvus. Tai buvo visiškas kontrastas pasauliui, kurį pažinojau aš. Kuriame kasdien reikalaujama vis daugiau“.
● 1954 m. Žmonių populiacija – 2,7 mlrd;
● Anglies dioksido atmosferoje – iš 1 mln. molekulių – 310 dalelių CO2;
● Laukinės gamtos plotas – 64 proc.
„Kad galėčiau papasakoti evoliucijos ir biologinės įvairovės istoriją, filmavome 39-iose skirtingose šalyse. Atradome 650 skirtingų gyvūnų rūšių ir nukeliavome 1,5 mln. mylių. To reikia, kad žmogus galėtų bent jau pradėti įsivaizduoti pasaulį, kuriame gyvena. Tačiau pastebėjome, kad kai kuriuos tų gyvūnų rasti darėsi vis sunkiau. Kuomet gyvūnai tapo mūsų taikiniais, žemėje jie neturėjo kur slėptis, o aš prisimindamas jaunystėje tyrinėtas išnykusių rūšių fosilijas, pajutau naujo gresiančio išnykimo pavojų. Tik šį kartą, už jį atsakingi esame mes“, – sako istorikas.
„1950-siais tris ketvirtadalius Borneo[5] salos teritorijos Pietų Azijoje dengė atogrąžų miškai. XX a. pabaigoje, pusė šių miškų buvo sunaikinta.
Tai yra ypatinga vieta. Čia gyvena pusė sausumos gyvūnų rūšių ir kiekviena jų atlieka labai svarbią funkciją ekosistemoje. Štai orangutano patelė turi 10 metų ruošti jauniklį, kad tasai išmoktų savarankiškai atsirinkti tinkamus vaisius valgymui. Tokiu būdu, orangutanai mėto ant žemės sėklas iš kurių dygsta nauji medžiai, o medžių įvairovė yra atogrąžų miško klestėjimo raktas. Net ir nedideliame tropinių miškų plote gali būti 700 skirtingų medžių rūšių – beveik tiek pat, kiek visoje Šiaurės Amerikoje. Deja, mes šią svaiginančią įvairovę pavertėme aliejinių palmių plantacijomis. Tuščia ir negyva buveine“.
● 1960 m. Žmonių populiacija – 3 mlrd;
● Anglies dioksido atmosferoje – iš 1 mln. molekulių – 315 dalelių CO2;
● Laukinės gamtos plotas – 62 proc.
„Mes negalime kirsti miškų amžinai, o viskam ko negalime daryti amžinai, tinka apibrėžimas – netvaru. Jeigu nesustosime, galiausiai žala pasieks tokį tašką, kuomet žlugs visa sistema. Jokia ekosistema, nepaisant to, kad ir kokia didelė ji būtų, nėra saugi. Net ir vandenynai“, – pasakojo Deividas Atenborou.
● 1978 m. Žmonių populiacija – 4,3 mlrd;
● Anglies dioksido atmosferoje – iš 1 mln. molekulių – 335 dalelės CO2;
● Laukinės gamtos plotas – 55 proc.
„XX a. 10-ajame dešimtmetyje, filmuojant dokumentinį ciklą „Mėlynoji planeta“ (The Blue Planet), turėjome stulbinantį nuotykį patirti iki tol dar nepažintą pasaulį. Jis tarytum egzistavo nuo laiko pradžios, į kurį dar nespėjo įsikišti žmogus. Kupinas neįtikėtinų spalvų ir dar nematytų būtybių. Daug kur dėl savo ploto vandenynas iš esmės yra tuščias, tačiau tam tikrose vietose tiesiog kunkuliuoja gyvybė, o ten esti nesuskaičiuojama galybė žuvų. Problema ta, kad mūsų žvejybos laivai kuo puikiausiai randa tas vietas. Tik 50-aisiais pirmą kartą išplaukę į tarptautinius vandenis, didieji laivynai ėmė rinkti atviro vandenyno derlių visame pasaulyje. Iš pradžių žvejybinių laivų tinklai būdavo pilnutėliai, tačiau per pastaruosius keletą metų laimikio pasitaiko vis mažiau ir mažiau. Per šį laikotarpį žvejybos pramonė pašalino 90 proc. didelių jūroje gyvenančių žuvų. Be jų ir kitų jūrinių plėšrūnų, vandenyno maistinių medžiagų ciklas sutrinka. Plėšrūnai padeda išlaikyti maistines medžiagas vandenyje perdirbdami jas taip, kad planktonas galėtų naudoti vėl ir vėl. Be jų, maistinės medžiagos prarandamos amžiams ir žuvingos vietos pradeda nykti, o vandenynas miršta“.
● 1997 m. Žmonių populiacija – 5,9 mlrd;
● Anglies dioksido atmosferoje – iš 1 mln. molekulių – 360 dalelių CO2;
● Laukinės gamtos plotas – 46 proc.
„1998 m. „Mėlynosios planetos“ filmavimo grupė pastebėjo keistą reiškinį – koralų rifai tapo balti. Baltą spalvą koralai įgauna tuomet, kai pašalina simbiotiškai jų kūne gyvenančius dumblius. Tik tada suvoki, kad matai griaučius – negyvus kūnus. Mokslininkai ištyrę šias vietas pastebėjo, kad vandenynas šyla, o klimato kaitos specialistai jau anksčiau įspėjo, jog planeta atšils jei ir toliau deginsime iškastinį kurą, į atmosferą leisime anglies dvideginį ir kitas šiltnamio efektą sukeliančias dujas“, – sako ponas Atenborou.
„Ryškus anglies dioksido pokytis atmosferoje visada buvo nesuderinamas su stabiliu klimatu žemėje. Tai visų penkių masinių išnykimų bruožas. Anksčiau ugnikalniams prireikdavo milijono metų, kad sutrikdytų nusistovėjusią pusiausvyrą ir sukeltų katastrofą. Mūsų pramonei užteko vos 200 m.“
„Pasaulinė oro temperatūra buvo gana stabili iki 90-ųjų, tačiau dabar žinome, kad vandenynai sugėrė didelę dalį šilumos ir užmaskavo mūsų poveikį“, – teigia Deividas.
● 2020 m. Žmonių populiacija – 7,8 mlrd;
● Anglies dioksido atmosferoje – iš 1 mln. molekulių – 415 dalelių CO2;
● Laukinės gamtos plotas – 35 proc.
„Poliariniai regionai visuomet pranoko mūsų vaizduotės ribas. Tačiau keičiasi net ir šis tolimas pasaulis. Vandenynas jau seniai negali sugerti viso šilumos pertekliaus kurį sukelia mūsų veikla, todėl šiandien vidutinė pasaulio temperatūra yra 1 laipsniu pagal Celsijų aukštesnė, nei XX a. viduryje“.
„Klimatas keičiasi greičiau, nei bet kada anksčiau per pastaruosius 10 tūkst. metų. Per 40 metų, vasaromis jūros ledo Arktyje sumažėjo 40 proc. Pati tolimiausia, rodos nepaliesta ekosistema, juda katastrofos link. Dabar mūsų pėdsakas žemėje iš ties yra pasaulinis“, – priduria tyrinėtojas.
„30 proc. vandenynų žuvies išteklių išeikvojome iki kritinio lygmens. Kasmet iškertame per 15 mlrd. medžių. Užtvenkdami, teršdami ir išsekindami upes bei ežerus, sumažinome gėlo vandens populiacijas iki 80 proc. Laukinę gamtą įvilkome į tramdomuosius marškinius. Pusė derlingos žemės dabar yra dirbama. 70 proc. šios planetos paukščių yra naminiai, didžioji dauguma – viščiukai. Mums priklauso daugiau nei trečdalis visų žinduolių svorio žemėje. Dar 60 proc. gyvūnams, kuriuos auginame maistui. Likusi dalis, nuo pelių iki banginių – sudaro tik 4 proc“.
„Dabar suprantu. Jaunystėje tyrinėjęs laukinę gamtą, jaučiausi atradęs iki tol dar nepaliestą pasaulį, tačiau tai buvo tik iliuzija. Tie miškai, lygumos ir jūros jau tuštėjo man to net nesuvokiant. Pasaulis nėra toks laukinis koks buvo anksčiau. Mes jį sunaikinome. Ne, nesugadinome. Mes visiškai sunaikinome tą pasaulį“, – liūdnomis akimis pasakoja seras Atenborou.
„Jei ir toliau eisime šia kryptimi, per artimiausią 100-metį padariniai bus katastrofiški. Amazonės atogrąžų miškai bus iškirsti ir negalės atiduoti užtektinai drėgmės. Tuomet liks tik sausa savana, kuri sukels rūšių išnykimą ir pakeis pasaulinį vandens ciklą. Arktis vasarą neužšals, o be ledo kepurės vis mažiau saulės energijos bus atspindima į kosmosą. Ištirps užšalęs dirvožemis, kuris išskirs metaną – šiltnamio efektą sukeliančias dujas, dar stipresnes nei anglies dioksidas. Vandenynui atšilus pakils rūgštingumas, dėl to neišgyvens koraliniai rifai ir žlugs žuvų populiacija. Pasaulinė maisto pramonė patirs krizę, nes dirvožemis bus išsekintas. Išnyks augalus apdulkinantys vabzdžiai ir oras taps vis labiau nenuspėjamas. Mūsų planetoje bus 4 laipsniais šilčiau ir didelės teritorijos tiesiog nebus tinkamos gyventi. Milijonai žmonių taps benamiais, o šeštasis masinis išnykimas bus pakeliui. Per artimiausią 100-metį Holoceno, mūsų Edeno sodo stabilumas bus sunaikintas ir pokyčiai bus negrįžtami“.
„Mes susiduriame ne tik su gyvojo pasaulio žlugimu. Tai yra pati esmė, dėl ko galėjome sukurti civilizaciją, kuo galėjome pasikliauti kiekviename gyvenimo etape. Niekas nenori, kad taip nutiktų. Niekas iš mūsų negali leisti, kad taip atsitikų. Taigi, ką galime padaryti“?
„Atsakymas nėra sudėtingas. Tiesą sakant, jis visą laiką spoksojo tiesiai mums į akis. Norėdami atkurti planetos stabilumą, turime atkurti jos biologinę įvairovę. Tai vienintelė išeitis iš mūsų pačių sukurtos krizės. Turime atkurti laukinį pasaulį. Ir tai padaryti yra kur kas paprasčiau nei jums atrodo, o pokyčiai bus naudingi ir mums, ir ateinančioms kartoms“, – su viltimi sako Deividas.
„Remiantis dabartinėmis prognozėmis, iki 2100 m. žemėje bus 11 mird. žmonių. Neribojama populiacija labai išauga. Tačiau įmanoma sulėtinti, o gal net ir sustabdyti šį augimą gerokai anksčiau, nei jis pasieks piką“.
„Pavyzdžiui Japonijos gyvenimo lygis sparčiai pakilo XX a. antroje pusėje. Gerėjant sveikatos priežiūrai ir švietimui, augo žmonių lūkesčiai ir galimybės, tačiau sumažėjo gimstamumas. 1950-siais įprastai japonų šeima turėjo tris ir daugiau vaikų. Iki 1975 m. vidurkis jau buvo tik du. Taigi, populiacija stabilizavosi, ir mažai kas pasikeitė nuo tūkstantmečio pradžios“, – sako Atenborou.
„Yra požymių, kad tai vyksta visame pasaulyje. Kuomet tautos vystosi, žmonės dažnai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Pagrindinė priežastis, kodėl gyventojų skaičius vis dar auga yra ta, kad daugelis iš mūsų gyvena ilgiau. Kažkuriuo metu žmonių populiacija žinoma pasieks aukščiausią ribą, tačiau kuo anksčiau tai atsitiks, tuo lengviau padarysime visa kita, ką turime padaryti. Dedant visas pastangas ištraukti žmones iš skurdo, suteikiant visas galimybes naudotis būtiniausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir užtikrinant kokybiškesnį švietimą – galime populiacijos piką pasiekti anksčiau ir mažesniais skaičiais. Čia ir slypi visa gudrybė – reikia pakelti pragyvenimo lygį visame pasaulyje, nedidinant mūsų įtakos jam“.
Tokiam požiūriui, tik remdamiesi kiek kitokia filosofija, pritaria ir Venus[6] tyrimų centras, įkurtas Žako Fresko ir Roksanos Medou. Jis tiria pamatines mūsų sunkumų priežastis. „Šiuo metu mums liko nedaug alternatyvų, nes esame pakeliui į pačių susikurtą pražūtį, o vakarykščiai atsakymai nebetinka. Remiantis aplinkai jau padaryta žala, mes tuoj pasieksime ribą, kuomet nebebus kelio atgal. Tačiau galime pritaikyti tinkamesnę vertybių sistemą, tinkančią tvariai visuomenei su daugiau laisvių ir galimybių“, – pasakojo Žakas Fresko.
„Dauguma mano, kad mūsų problemoms spręsti reikia teisinių priemonių. Turime daugybę įstatymų, bet jie nuolat sulaužomi. Popierinės deklaracijos ir sutartys nepanaikins skurdo, nepritekliaus ir nesaugumo. Yra elgesio modeliai skatinantys išlikimą. Yra socialinės sąlygos, kurios keičia mūsų vertybes ir požiūrį. Niekas negali aprašyti reikiamo elgesio struktūros, neišnagrinėjęs aplinkos. Taigi geriau rūpinkimės aplinka kurioje gyvename ir švieskime žmones aukščiausiu lygiu kokiu tik galime, jei norime turėti geresnę visuomenę. Privalome protingai valdyti žemės išteklius visų žmonių gerovei“. Albertas Einšteinas sakė: „Negalime spręsti problemų tokiu pačiu mąstymu, kokiu jas sukūrėme“.
Žemės augalai kasdien sugeria 3 trilijonus kilovatvalandžių saulės energijos. Tai beveik 20 kartų daugiau energijos nei mums reikia ir ja mes naudojomės jau nuo seniausių laikų. „Žmonių ir gyvūnų kūnas buvo vienintelis prietaisas, vieno tipo energiją verčiantis į kito tipo energiją, o raumenų jėga buvo visos žmonių veiklos ašis. Žmogaus raumenys statė vežimus ir namus, jaučio – arė laukus, o arklio – vežė daiktus ir prekes. Galiausiai visoms šioms organinėms raumenų mašinoms degalus teikė vienintelis šaltinis – augalai. O augalai savo ruožtu energiją gaudavo iš saulės. Fotosintezės būdu jie gerdavo saulės energiją ir kaupdavo ją organinių junginių pavidalu. Taigi visais istorijos tarpsniais žmonės veikė naudodami sukauptą ir į raumenų jėgą paverstą saulės energiją“, – savo knygoje rašo Yuvalis Noa Harari.[7]
„Mes taip pat galime naudotis nesibaigiančia energija. Ta pati saulės šviesa, vėjas, vanduo ir geotermija. Ne taip seniai Marokas visą savo energiją gamino iš importuojamos naftos ir dujų. Šiandien, 40 proc. energetinių poreikių marokiečiai pasigamina atsinaujinančių jėgainių tinklais ir naudodami didžiausią pasaulyje saulės kolektorių ūkį, o iki 2050 m. Marokas gali tapti saulės energijos eksportuotoju. Nors manoma, kad per ateinančius 20 metų atsinaujinanti energija taps pagrindiniu šaltiniu, mes galime ją paversti vieninteliu. Visur ji bus prieinamesnė, miestai bus švaresni bei tylesni, ir ji niekada nesibaigs“, – teigia Atenborou.
Apie aplinkos išsaugojimą, švarios energijos naudojimą ir tvarių miestų kūrimą, Žakas Fresko turėjo savo idėjų. Dar 2012 m. jis kalbėjo apie globalią inventorizaciją, kurios pagalba būtų galima nustatyti kiek yra gyventojų atskirose vietose ir kiek žemėje turima išteklių, kad juos pavyktų paskirstyti efektyviai. Socialinis inžinierius siūlė ateityje remtis dinaminės pusiausvyros forma, kad viskas būtų išsaugota didžiausiu potencialu ir nekenkiant aplinkai. Kaip jis pats teigė: „Mūsų problemos ir jų sprendimai yra techniniai ir daugumą problemų reikia spręsti naudojant technologijas ir mokslą globaliu mastu“.
Pagal tuometę Fresko ir Venus komandos viziją, kompiuteriai turėtų būti integruoti į visus naujos ir dinamiškos kultūros aspektus. Tarsi elektroninė nervų sistema, besiplečianti į visas socialinio komplekso sritis. Jų funkcija būtų koordinuoti pusiausvyrą tarp gamybos ir paskirstymo. Žinoma, pagal šią viziją gali kilti dirbtinio intelekto grėsmės klausimas, nes šiandien diskusijų apie tai nemažai. Tačiau ne visi gyvena apokaliptinėmis nuotaikomis, laukdami Skaineto ir žmonijos sunaikinimo kaip Terminatoriaus filmuose. Štai rašytojas ir garsus tinklaraštininkas Markas Mansonas[8] mano, kad dirbtinis intelektas priešingai – gali tarnauti mums ir padėti išspręsti problemas, su kuriomis nesusitvarkome būtent dėl savo žmogiškosios prigimties.
Žakas projektavo miestus kaip sistemas, kurie būtų kaip gyvi organizmai, siekiant panaudoti kuo mažiau medžiagų, laiko ir energijos. Jie būtų lanksčiai pritaikyti pokyčiams tausojant vietines ekosistemas, taigi juose būtų gausu žaliųjų erdvių, upelių ir ežerų. Šie miestai naudotų švarias technologijas, derančias su gamta. Tai jau minėta vėjo ir saulės energija, bei geoterminės šilumos koncentratoriai. Taip būtų galima visą žemę aprūpinti švaria energija. Mokslininkas suprojektavo net vandens miestus siekdamas tausoti sausumos plotą, kurie taip pat atstatytų vandenynų aplinką. Jie veiktų kaip universitetai ir tyrimų centrai. Taipogi jie galėtų būti naudojami ir jūrų ūkiams, marikultūrai bei kasybai, išlaikant dinamišką pusiausvyrą su okeonografine aplinka. Jūros ūkininkystės sistemos kultivuotų bei augintų žuvis kartu su kitomis jūrinėmis gyvybės formomis, kad padėtų tenkinti pasaulio gyventojų mitybos poreikius. Taip naudojama technologija leistų pasiekti daug didesnę pasaulinę pažangą.
Žakas Fresko sakė: – „Neturiu idealios visuomenės idėjos, nežinau ką tai reiškia. Bet žinau, kad galime daug daugiau, nei turime“.[9]
„Vandenynas yra labai svarbus mūsų sąjungininkas kovoje dėl anglies dioksido mažinimo atmosferoje. Kuo jis įvairesnis, tuo geriau atlieka savo darbą. Ir žinoma, tai yra maisto šaltinis. Žvejyba yra gausiausias laukinis derlius pasaulyje, ir jei mes tai padarysime teisingai, ji gali tęstis toliau. Jungtinės Tautos tarptautiniuose vandenyse siekia sukurti didžiausią vadinamą „no fish“ zoną (kurioje bus draudžiama pramoninė žūklė), kad atsigautų vandenyno ekosistema ir padėtų kovoje su klimato kaita“.
„Sausumoje reikia stipriai modernizuoti ūkininkavimą. Taip pat, turime galimybę pakeisti ir mitybos įpročius. Stambieji mėsėdžiai gamtoje yra reti, nes norint palaikyti kiekvieną iš jų, reikia daug grobio, kuriam reikia daug erdvės. Kuomet valgome mėsą, nesąmoningai skatiname didžiulių laisvų plotų išnaudojimą. Planeta negali išlaikyti milijardų stambių mėsėdžių. Čia tiesiog nėra vietos. Pasirinkus augalinę mitybą, mums užtektų tik pusės šiuo metu naudojamos žemės ir galėtume optimizuoti žemės ūkį neplečiant teritorijos ir gaunant daugiau maisto produktų“.
„Olandijos ūkininkai yra puikus pavyzdys, kaip iš kiekvieno hektaro galima gauti maksimalią naudą. Per dvi kartas derlius išauginamas dešimteriopai sunaudojant mažiau vandens, mažiau pesticidų, mažiau trąšų ir kartu išmetant mažiau anglies dioksido. Nepaisant valstybės ploto, Nyderlandai yra antra maisto eksportuotoja pasaulyje. Taigi įmanoma pritaikyti technologijas, kad gautume daugiau maisto mažesniame žemės plote“.
„Miškai yra pagrindinis mūsų planetos regeneracijos šaltinis. Tai yra geriausia natūralios gamtos technologija, stabdanti anglies dioksido plitimą. Taip pat jie yra biologinės įvairovės centrai. Prieš šimtmetį, daugiau nei trys ketvirtadaliai Kosta Rikos buvo apaugę miškais, tačiau 8-ame dešimtmetyje nekontroliuojamas medienos verslas tepaliko vos ketvirtadalį. Vyriausybė nusprendė siūlyti žemės savininkams dotacijas ir atsodinti medžius. Vos per 25 metus miškai vėl dengia pusę Kosta Rikos teritorijos. Tik pagalvokite, jeigu to pasiektume pasauliniu mastu. Atsodinti medžiai sugertų net du trečdalius anglies dioksido, kuris kyla į atmosferą dėl mūsų veiklos. Gamta yra didžiausias mūsų sąjungininkas ir įkvėpimas. Tiesiog turime padaryti tai, ką visuomet darė gamta. Jei rūpinsimės gamta, ji rūpinsis ir mumis“.
„Prieš 10000 tūkst. metų, dar būdami medžiotojais rinkėjais, mes gyvenome tvariai, nes tai buvo vienintelis pasirinkimas. Šiandien taip pat liko vienintelis pasirinkimas. Turime iš naujo atrasti būdą kaip gyventi tvariau, kaip vėl tapti gamtos dalimi. Ir čia kalbama ne tik apie mūsų planetos išgelbėjimą, tačiau ir apie mūsų išsaugojimą. Esame protingiausios ir intelektualiausios būtybės žemėje. Teliko įgyti daugiau išminties“, – tokiais žodžiais savo pasakojimą baigė 93-ejų gamtos istorijos tyrinėtojas, Deividas Atenborou.[10]
[1] „David Attenborough“ www.imdb.com
[2] „The Holocene Epoch“ ucmp.berkeley.edu
[3] „Bernhard Grzimek“ www.fzs.org
[4] „Apollo 8: Christmas at the Moon“ www.nasa.gov
[5] „The Island of Borneo“ www.geology.com
[6] „The Venus Project. Beyond Politics, Poverty and War“ www.thevenusproject.com
[7] „SAPIENS. Glausta žmonijos istorija“ Yuval Noah Harari
[8] „MARK MANSON“ www.markmanson.net
[9] „Paradise or Oblivion“ www.youtube.com
[10] „David Attenborough: A Life on Our Planet“ www.netflix.com
