Beje, „Apžvalga“ buvo kur kas platesnis laikraštis, skirtas Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems žydams, mokantiems lietuviškai, bei lietuviams, norintiems geriau susipažinti su žydų gyvenimo problemomis, jų tradicijomis, kultūra. Leidinyje svarstyti lietuvių ir žydų santykiai, pasakota apie žydų gyvenimą įvairiose šalyse, rašyta apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką, spausdinti jaunųjų žydų rašiniai, žydų literatūros kūriniai, lietuvių publicistų ir rašytojų kūryba. Lietuvių ir žydų santykiai pateikiami su pagarba ir šiluma.
Lietuvių ir žydų santykiai
Apie lietuvių ir žydų santykius prof. Mykolas Romeris, kalbėdamas apie žydų ir lietuvių santykius, konstatavo, kad „žydų visuomenė pati nieko nedaro žydų ir lietuvių suartinimo srity“. Jo manymu, Lietuvos masė, ūkininkai niekuomet nebuvo nusiteikę antisemitiškai, išskyrus išimtis (ypač tarp jaunimo).
„Mūsų garse“ rašoma apie Žydų Reikalų ministerijos likvidavimą. 1924 metų pačioje pabaigoje žydų mažumos laukė akibrokštas: Seimas išbraukė iš biudžeto išlaidų straipsnį Žydų Reikalų Ministerio Kancialiarijos išlaikymui. Šiuo aktu įstaiga, kuri gyvavo nuo pirmosios Lietuvos nepriklausomybės dienos, tapo panaikinta. Tai sukėlė didžiulį žydų pasipiktinimą.
Tarpukario spaudoje minimi ir ūkiniai lietuvių bei žydų santykiai. „Apžvalgoje“ rašoma, kad Palestina yra gana stambus lietuviško sviesto ir konservų vartotojas, tačiau Palestina galėtų importuoti daug daugiau lietuviškų produktų. Tokios stambios tarpukariu veikusios organizacijos kaip „Pienocentras“, „Lietūkis“ ir „Maistas“ galėtų labiau išplėtoti prekybinius santykius su Palestina ir Sirija. Siūloma, kad Lietuvą į Palestiną dar galėtų eksportuoti miško medžiagą, arklius, rugius ir kvietinius miltus bei žirnius. Palestina buvo viena iš nedaugelio šalių, kurios neapsitvėrė nuo užsienio eksporto nepraeinama siena iš devizų apribojimų, licenzijų, kontingentų bei aukštų muitų. Muitai žemės ūkio gaminiams apskritai buvo minimalūs. Iš kitos pusės siūloma, kad Lietuva galėtų padidinti Palestinos apelsinų, vynuogių, vyno importą. Palestinoje tarpukariu buvo itin įtakinga ir stambi Lietuvos žydų kolonija, kurią sudarė apie 18 tūkst. žydų. Palestinos žydai, Lietuvos išeiviai, labai domisi savo sena tėvyne ir pasirengę prisidėti prie Lietuvos – Palestinos santykių išplėtojimo. Vienintelė kliūtis šiems santykiams yra brangus prekių transportas. Šią kliūtį buvo siūloma šalinti tiesiant prekybinę liniją Klaipėda – Palestina.
Žydai itin aktyviai dalyvauja Lietuvos ūkyje. Kaip rašė B. Valsonokas „Apžvalgoje“, nagrinėjant lietuvių ir žydų santykius, galima pastebėti , kad ūkio reiškiniams atitenka ypatingai didelis vaidmuo, dar didesnis nei paprastai esti dviejų tautybių santykiuose, mat, jau vien tikybinis skirtingumas, šiuo atveju susijęs su kultūriniais elementais nepaprastai trukdo bent kiek reikšmingai lietuvių ir žydų savitarpio asimiliacijai, beveik visiškai eliminuodamas bet kurį vienos tautinės grupės dalyvių nutautėjimo galimumą kitos naudai. Tuo būdu rivalizacinės kovos kultūros srityje – kovos paprastai neišvengiamos greta gyvenančių tautinių grupių tarpe – šiuo atveju, bent laikinai, yra nereikalingos ir beveik neįmanomos. Net daugiau lietuvių daugumos asimiliacinė atrakcija žydų mažumai dar toli gražu nėra paveikusi pavienės žydų infiltracijos literatūroj, meno ir publicistikos srityse. Taip mažai asimiliacijos tendencijoms lietuvių ir žydų tarpusavio santykiams tesireiškiant, pastaruosius juo labiau veikia visi reiškiniai, kilę iš ekonominių bei socialinių interesų kolizijų. Žydų vaidmuo Lietuvos ūkyje, toks, koks jis buvo tarpukario metu, toli gražu nebuvo staiga atsiradęs ir sudaro ilgo istorinio kaitaliojimosi proceso išdavą. Antra vertus, reikia nepamiršti, kad žydų socialinės ir ūkiškosios funkcijos niekuomet nebuvo veikiamos pačių žydų polinkių ar norų, o tik krašto socialinės dinamikos, kuri, veikdama bendrą krašto ekonominę raidą, suderindavo žydų vaidmenį krašto ūkyje su pastarojo raidos tendencijomis.
Tarpukario spaudoje prisiminta istorija ir spausdinamas straipsnis apie tai, kaip Vytautas Didysis dalijo privilegijas žydams (1935 metų „Apžvalgoje“). Žydams buvo suteikiama gyvybės ir sveikatos apsauga, žydų garbės, žydų turto apsauga. Žydai turėjo teisę laisvai važinėti po Lietuvą ir platinti savo prekes.
„Mūsų garse“ taip pat atsigręžiama į istoriją ir prisimenama, kaip kunigaikštis Gediminas praplatindamas savo teritoriją ir užimdamas plačiausius žydų apgyventus žemės plotus, suprato žydų reikšmę savo krašto prekybos bei finansų vystymuisi.
Spaudoje pabrėžiama, kad žydų ir lietuvių santykiai yra labai draugiški, nes Palestinoje tarpukariu visur buvo galima susikalbėti lietuviškai. Palestinoje kiekviename žingsnyje ir visose įstaigose galima buvo sutikti jaunų žmonių, Lietuvos išeivių.
Vidaus reikalų ministras S. Rusteika teigė, kad nesusipratimų tarp žydų ir lietuvių dažniausiai kyla todėl, kad lietuviai mažai tepažįsta žydų gyvenimą. Ministras įvertino „Apžvalgos“ įtaką gerinant žydų ir lietuvių tarpusavio santykius: „Aš džiaugiuos matydamas laikraštį, kuris teikia lietuvių visuomenei teisingą, jai reikalingą informaciją apie žydus, o iš kitos pusės – žadina Lietuvos žydų tarpe meilę lietuvių kalbai bei jos kultūros lobiams, tuo padėdamas galutinai išrauti rusinimo liekanas, kurių dar galima pastebėti Lietuvos žydų tarpe. Tikiuosi, kad šis laikraštis bus tas tiltas, kuris įgalins žydų ir lietuvių suartėjimą ir padės siekti tikslo – lietuvių ir žydų bendradarbiavimo bendros tėvynės labui“. Taip pat Laikraštis „Mūsų garsas“ (1924-01-24) skelbia, kad nuo senovės yra išlikusi lietuvių ir žydų draugystės tradicija.
Klaipėdos krašto klausimas
Kaip pabrėžė prof. M. Romeris 1935 metų birželio mėn. „Apžvalgoje“, tarpukariu Klaipėdos kraštas buvo dėmesio centre. Na, o 1936-06-23 „Apžvalgoje“ B. Valsonokas rašė, kad lietuvių ir lenkų savitarpio santykių raidą Lietuvoje žymia dalimi veikė ta aplinkybė, kad didžioji žemės nuosavybė Lietuvoje koncentravosi lenkų dvarininkų rankose ir kad lietuvių kaimo ekonominė gerovė glaudžiai buvo susijusi su žemės reformos klausimu, kurio įgyvendinimas savaime grasė suardyti ekonominius pagrindus lenkų mažumos kultūrinio vyravimo Lietuvoje. Priešingai yra Klaipėdos krašte, kur tautinis gyventojų pasiskirstymas anaiptol nesutampa su socialiniu ir kur nesama todėl ano socialinio resentimento, kuris ekonominių reiškinių pagalba veikia tautinių santykių raidą.
„Apžvalgoje“ apskritai daug dėmesio skiriama Klaipėdos krašto problemai. Kiekviename numeryje pateikiamos naujienos. Na, o „Mūsų garse“ kalbama apie Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos ūkinį konkuravimą: „Lietuvos ūkio gyvenime per pastaruosius metus susidarė tokia padėtis, kad lygios grupės prekyboj bei pramonėj veda nelygią kovą. Čia kalba eina apie „tą konkurenciją, kurią Klaipėdos krašto, prekyba bei pramonė jau dvejus metus veda su Didžiosios Lietuvos prekyba bei pramonę visai, nelygiais mokesnių pagrindais, kas yra žalinga ne tik bendrajam Lietuvos ūkio gyvenimui, bet žymiu būdu kenkia ir valstybės reikalams. Prieš konkurenciją aplamai nieko negalima turėti, nes konkurencija, jeigu ji laisvai vedama, tegali tik kelti bendrąjį: ūkio gyvenimą, – bet reikalinga, kad laisvoji konkurencija botų varoma visuotinos lygybės pagrindais“.
Žinios iš pasaulio
1935 metų birželio 16 d. „Apžvalgoje“ buvo aprašyta žydų draugiškumo manifestacija Atėnuose, kur 1935 m. keletą dienų viešėjo oficiali žydų delegacija su Solonikų rabinu Dr. Cvi Karecu priešaky. Delegacija buvo priimta visos graikų spaudos ir visuomenės. Šia proga konstitucijos aikštėj vyko didelė graikų žydų draugiškumo manifestacija dalyvaujant keliems tūkstančiams graikų, kurie entuziastingai sutiko rabiną Karecą. Žydų delegaciją sveikino vyriausybės atstovas. Demonstracijoj karo ministro įsakymu dalyvavo paradų kariuomenė su kariniu orkestru. Visa Atėnų spauda gyrė pabrėžė žydų nuopelnus graikų ūkiui.
„Apžvalga“ (1936-06-23) rašė, kad Paryžiuje atidarytas pasaulinis žydų fronto karių suvažiavimas paskelbė kovą dėl žydų teisių. Suvažiavime kalbėjęs poetas Erman Fleg kalbėjo; „Liūdesys pagauna mus, kai mes atsimenam, jog po 17 metų, po to, kai mūsų broliai visuose kraštuose aukojo savo gyvybes, mes turim priminti apie tai. Aš linkiu jums, kurie 20 metų atgal parodė tiek drąsos, parodyti tą patį drąsumą ginant mūsų teises ir garbę“.
1935 metų birželio 16 d. „Apžvalgoje“ buvo išspausdintas garsaus vokiečių rašytojo ir Nobelio laureato Tomo Mano pareiškimas, kad žydai yra pasaulinės civilizacijos eksponentai: „Aš esu įsitikinęs, kad Vakarų Europos moralė remiasi dviejų kertinių akmenų. Pirmas yra Viduržemio jūros kraštų kultūra, o antras – krikščionybė. Tačiau negali būti abejojimo, kad krikščionybė nei dvasiškai, nei istoriškai negalima be žydų. Neabejojama, kad negali būti įsitikinusio europiečio, kuris nebūtų žydų kultūros įtakoje. Būdamas įsitikinęs europietis aš jaučiuosi surištas su krikščionybe. Nyčė ir Gėtė taip pat buvo didžiausi dvasinio protestantizmo protegonistai. Todėl man labai sunku suprasti, kodėl vokiečių nacionalsocialistams pirmiesiems atėjo į galvą oficialiai paskelbti Nyčę savo pirmtaku. Pats Nyčė kiekvienam antisemitizmo pavidalui teturėjo tik pasibjaurėjimo ir pašaipos“. Šis pareiškimas aiškiai buvo nukreiptas prieš antisemitizmą.
Tame pačiame straipsnyje rašoma ir apie tai, kad šveicarų rašytojas ir sociologas K. Loozli paskelbė atvirą laišką dėl nacių keliamo pavojaus. Atsišaukimas yra kupinas nuoširdaus susirūpinimo dėl visuotinių žmonijos kultūrinių vertybių, kurios dabar atsidūrė pavojuj, ir įspėja žmoniją dėl nacių pavojaus: „Mes stovim prie bedugnės, kuri graso prarysianti kilniausias žmonijos viltis. Aukščiausios žmonijos vertybės yra pavojuj! Gelbėkitės, kol yra laiko. neleiskit, kad tiesa ir geras noras, grožis ir teisingumas būtų sunaikinti“.
„Apžvalga“ pranešė, kad antrą 1935 m. birželio savaitę Briuselyje įvyko Pasaulinės Tautų Sąjungos Draugų Lygų konferencija, kuri, tarp kitų klausimų, svarsto Vokietijos žydų būklę. palestinos lyga remiasi 12-os konferencijos rezoliucija dėl mažumų globos visuose kraštuose „visuotiniais laisvės ir teisingumo pagrindais. Tame pačiame laikraštyje išspausdinta žinutė, jog vokiečių delegacija protestuodama paliko konferenciją.
1939 metų sausio 8 d. „Apžvalgoje“ paskelbta JAV prezidento Ruzvelto kalba. Ruzveltas energingai gynė tris būtinas Amerikos institucijas: religiją, demokratiją ir tarptautinę gerą valią. Jis pasiūlė peržiūrėti Neutralumo įstatymą, kuris savo dabartine forma gali būti palankus agresoriams. Ruzveltas pasiūlė bendrą gynimosi politiką ir pareiškė, kad būtina turėti pakankamai ginkluotų pajėgų ir apsaugos priemonių.
Na, o „Mūsų garsas“ pateikdavo ištisą kroniką, kas vykdavo Amerikoje. Rubrika, vadinosi „Amerikos balsas“.
Antisemitizmas
1935 metų birželio 16 d. „Apžvalgoje“ prof. Romeris rašė, kad „iš antisemitizmo gerą prekę stengiasi padaryti kai kurie biznieriai“. Antisemitizmo idėjos į Lietuvą ateina iš užsienio šalių: Tie, kurie skelbia šią radikalią neapykantą prieš žydus ir stengiasi juos išnaikinti, yra taip pat pasirengę sunaikinti Lietuvos valstybę“. Pasak profesoriaus, tarpukariu Lietuva orientavosi į pažangias Vakarų Europos valstybes, kur žydų vaidmuo buvo gan žymus, taigi Lietuvoje negali būti vietos antisemitizmui.
Vidaus reikalų ministras pulkininkas Rusteika 1936 metų birželio 23 d. „Apžvalgoje“ rašė, kad antisemitizmas nebūdingas lietuviams: „Žydai gyvena Lietuvoj ištisus šimtmečius ir žydų lietuvių santykiai visuomet buvo geri ir draugiški. Plačiosios lietuvių tautos masės nežinojo ir nežino neapykantos žydams, ir jų bei žydų tarpusavio santykiai tebėra normalūs. Jei kartais pasitaiko priešžydiškų išsišokimų, tai jų kaltininkai yra neatsakingi asmenys, daugiausia jaunuoliai. Negalima pastebėti, kad žydų ir lietuvių santykiai būtų pablogėję. Prezidento pažiūros į šį klausimą taip pat gerai žinomos“. Kadangi antisemitiškai daugiausia būdavo nusiteikę jaunuoliai, su šiuo reiškiniu ėmė kovoti ir jaunimą šviesti jaunalietuviai.
Žydų švietimo klausimai
„Apžvalgoje“ (1936-06-23) kalbama apie švietimo reformą. Ši reforma buvo nukreipta prieš vadinamąsias vidurines mokyklas su keturių gimnazijos klasių kursu. Jų vietą turi užimti šešerių metų pradžios mokyklos; racionaliau, kad pradinės mokyklos, kurios prieinamos neturtingiesiems, turėtų platesnę programą. Ši reforma taip pat džiugino Lietuvos žydus, nes amatų mokslus siekiama pritaikyti specifiniams žydų poreikiams. Taip pat šiame „Apžvalgos“ numeryje buvo paskelbtas straipsnis apie Žydų mokslo institutą Vilniuje jo 10 metų atidarymo proga. Šiame straipsnyje sakoma, kad Vilnius yra ne tik Lietuvos žydų kultūrinis centras, bet taip pat vaidina didelį vaidmenį viso pasaulio žydų kultūriniame pasaulyje. Žydų mokslo institutas Vilniuje buvo įsteigtas 1925 m. kovo 24 d. Per dešimt metų buvo sukomplektuota biblioteka, turinti daugiau kaip 40 000 knygų, tarp kurių yra ir retenybių. Buvo tyrinėjama žydų kultūra. Įdomu tai, kad buvo tyrinėjamas ir žydų jaunimas. 1934 metais po ilgo parengiamojo darbo buvo organizuotas jaunimo tyrinėjimas. Gauta apie 300 žydų jaunuolių autobiografijų iš 8 kraštų.
1940 metais švietimo ministras K. Jokantas „Apžvalgoje“ (Nr. 4) rašė apie Vilniaus krašto mokyklas. Į Vilniaus srities mokyklas paskirta apie 300 lietuvių mokytojų vilniečių. Numatyta steigti 110 naujų bibliotekų. Ministras apgailestavo, kad privačios mokyklos dar nėra persitvarkiusios pagal Vidurinių mokyklų įstatymą.
„Mūsų garsas“ kur kas aštriau kalbėjo apie žydų švietimo klausimus ir įžvelgia daugiau neigiamų dalykų. Pavyzdžiui, 1925 metų ketvirtame numeryje piktinamasi antpuoliu prieš mokyklų autonomiją. Seimas kaltinamas, kad žydų vaikai neva prievarta lietuvinami.
Žydų kultūra ir tradicijos
„Apžvalgoje“ (1935-06-23) buvo rašyta, kad 1935 m. kovo 29 d. pirmą kartą per pastaruosius 443 metus įvyko žydiškos pamaldos senojoje Kordobos (Ispanija) sinagogoj. Ši sinagoga pastatyta 1315 metais. 1492 m., kai inkvizicija ištrėmė žydus iš Ispanijos, ji buvo konfiskuota. 1835 m. buvo panaikintas draudimas žydams važiuoti į Ispaniją, bet žydai patys į Ispaniją nevažiavo. Po Ispanijos revoliucijos 1933 metais vyriausybė oficialiai paskelbė, kad žydai gali gyventi Ispanijoje ir kad jiems laiduojamos visos teisės. Kai visame pasaulyje buvo švenčiamas 800 Rambamo jubiliejus, Ispanijos vyriausybė surengė Kordoboje, gimtajame Rambamo mieste, minėjimą. Iškilmėse dalyvavo daug oficialių asmenų, kurie savo kalbose pabrėžė ispanų tautos simpatijas žydams.
1935 metų birželio 16 d. „Apžvalgoje“ aprašomas Rambamo gyvenimas ir nuopelnai. Rambamas buvo tapęs fanatiškų mahomedų, persekiojusių žydus ir krikščionis, auka. Iš pražių jis turėjo palikti Kordobą, o vėliau išvis išvažiuoti iš Ispanijos. Tolimesnė žydų istorija pasižymi persekijimu, priverstiniu krikštu, inkvizicija, kol žydai XV a. išvis buvo ištremti iš Rambamo tėvynės. Rambamas buvo medikas, teologas, filosofas, matematikas, astronomas, visuoemnės veikėjas, komentatorius, įstatymų leidėjas (išleido žydų kodeksą „Stiprioji ranka“). Ir net tokia uždara sritis kaip žydų tikyba, Rambamo buvo parodoma universaliai. Maimonidas buvo Egipto žydų rabinas ir parašė puikų komentarą mišnai („Šviesos knyga“), harminizavo Aristotelio filosofiją su žydų sąvokomis apie Dievą ir pasaulį, papildė ir patobulino monoteistinę idėją ir galutinai sugriovė visus antropomorfizmo likučius religijoje. Tomas Akvinietis, kurį popiežius XIII pripažino didžiausiu katalikiškos teologijos autoritetu, naudojosi Rambamo veikalais. Tomo Akviniečio mintys apie apsireiškimą yra tiesiog nurašytos iš atitinkamų Rambamo filosofinių veikalų skyrių. Rambamo dėka paplito hebrajų kalbos mokėjimas humanistų bei apsišvietusiųjų didikų tarpe. Lotyniškas pasauliui Maimonidas buvo arabiškos kultūros raktas. Pats Maimonidas, kuris buvo daugiau arabiškas, buvo verčiamas pirma į hebrajų kalbą, o paskui į lotynų. Taip skverbėsi šviesa pro viduramžių tamsybes.
Tarpukario spaudoje buvo pristatomi žmonės, kurie vienaip ar kitaip nusipelnė žydų kultūrai. „Apžvalgoje“ (1935 –06–16) išspausdintas straipsnis garsaus žydų rašytojo J. L. Pereco mirties 20 metų sukaktuvių proga. L. J. Perecas gimė Liublino apskrityje, studijavo senovinę talmudistinę literatūrą, žydų viduramžių filosofiją ir literatūrą. Jis anksti vedė ir kurį laiką vertėsi prekyba. Kadangi prekiauti nemokėjo, 1875 m. persikėlė į Varšuvą ir vertėsi privačiomis pamokomis. 1879 m. išlaikė privataus advokato egzaminus ir persikelia į Zamoščę (gimtąjį miestą), kur apie 10 metų vertėsi advokatūra. Rašyti pradėjo anksti. Iš pradžių rašė lenkiškai, po to savo apysakas bei eiles apausdino hebrajų ir žydų kalbomis. 1888 m. J. L. Perecas išspausdino savo žydišką veikalą „Moniš“. Paveiktas rusų narodnikų, jis labai susidomi mokslo ir kultūros skelidimu plačiųjų žydų tarpe. Nežiūrint į visus jo neramios, niuolat ieškančios sielos vingius, jis liko visą gyvenimą ištikimas šiai idėjai, o priemone tai idėjai įgyvendinti laikė literatūrą. Jis skelbė kovą visom spatriarchalinėms žydų gyvenimo formoms, kurios pančioja tauos jausmą, silpnina jos valią, neleidžiaplėtotis minčiai ir varo jos fantaziją nevaisingais keliais. 1889 – 1890 m. parašytuose „Provincijos vaizdeliuose“ vaizduoja užguitos, skurstančios žydų varguomenės gyvenimą ano meto lenkiškame miestelyje. Šiuo kūrybos laikotarpiu jis savo novelėse dažniausiai vaizdavo žemiausių sluoksnių gyvenimą. Ypač rašytojo dėmesį atkreipė žydų moterys, kurioms tekdavo sunki šeimos išlaikymo našta. 1894 – 1896 metais Precas kartu su dar dviem bendraminčiais pradeda leisti literatūrinius rinkinius „Šventadienio lapai“, kur spausdinamos eilės, apysakos, straipsniai. Vėlgi vaizduojamas sunkus prispaustų žydų masių gyvenimas. Nuo 1899 metų prasideda naujas Pereco kūrybos etapas, kai iškelia svarbiausią savo kūrybos motyvą – asmenybės problemą, vaizduodamas ne vien žydiškus, bet bendražmogiškus motyvus. Žydiškumo, žydų istorinio likimo bei žydų pasaulėžvalgos problemos Perecui labiausiai rūpėjo paskutiniaisiais kūrybos metais. Šias problemas, kurias jis dažnai paliesdavo savo improvizuotose paskaitose, jis norėjo įkūnyti dviejuose jo svarbiausiuose veikaluose – impresionistiškai simbolinėse dramose: „Naktį senoje prekyvietėj“ ir „Auksinė grandinė“. Pereco kūryba yra marga ir įvairiaspalvė. Nepaisant viso žydiškai tautiško kūrybos pobūdžio, jis atsinešė į žydų literatūrą naujų Europos meno formų ir tendencijų, lavino estetinį žydų skaitytojo skonį ir iškėlė žydų kalbos stilių ligi aukščiausio plėtros laipsnio.
„Apžvalgos“ 1936 metų antrajame numeryje yra išspausdintas Pereco kūrinys „Paveikslėliai“. Kaip pavyzdį galima apteikti miniatiūrą „Katra?“:
Visų sodo statulų gražiausia yra Venera...
Iš balto marmuro iškalta gražioji deivė stovi ant žalsvo pjedestalo ir plačiai atmerktomis akimis žiūri į pakopas (terasę), apibertas rožėmis ir lelijomis.
Alėjoj pasirodo devyniolikos metų mergelė. Jos veidas džiaugsmu švyti, iš akių jauna, sveika gyvybė trykšta. Ji prieina prie Veneros.
Drąsiai šoka ant pjedestalo – ji vieno ūgio su deive.
Ji džiaugiasi. Alebastro ranka apkabina deivės marmurinį kaklą, prispaudžia deivės marmurinį kaklą, prispaudžia savo karolines lūpas prie deivės lūpų.
Taip ji valandėlę stovi nejudėdama.
Ir kiekvienas praeivis klausia save:
– Katra gražesnė? ta, akmens, arba ana, mėsos?
„Apžvalgoje“ (1936-06-23) taip pat buvo spausdinami jaunųjų žydų poetų kūriniai apie Lietuvą. Na, o 1939 metų sausio 8 d. „Apžvalgoje“ buvo siūloma kuo daugiau bendradarbiauti žydų ir lietuvių rašytojams. Kaip teigė rašytojas L. Gira, pageidautina, jog žydai labiau priartėtų prie lituviškos kultūros. Todėl rašytojų draugija pakvietė žydų rašytojus į tradicinį pokylį 1939 m. sausio 5 d.
Jei „Apžvalgoje“ daugiau spausdinami grožiniai kūriniai, tai „Mūsų garsas“ daugiau skelbia atsiminimus, pavyzdžiui, 1924 metų sausio 24 d. numeryje buvo pateiktos O. Fikelšteino atsiminimų nuotrupos iš 1906 metų pavasario, kai vyko politinis atbudimas.
Kitos temos
Tarpukario spaudoje žydai domisi vokiečių reikalais. Pastebima, kad tarpukariu labai smuko vokiečių spauda. „Apžvalgoje“ (1935-06-16) rašoma, kad Hitlerio viešpatavimo metais periodinių leidinių skaičius sumažėjo per pusę. Partijos leidiniai neišvengiamai patiria žlugimą. Šiek tiek tiražą dina priverstiniai abonementai. Šis spaudos žlugimas pagimdė naujus bedarbių būrius. Tame pačiame numeryje finansų ministras grafas Krosigas konstatavo, kad apskritai vokiečių ūkis skursta: labai sumažėjo eksportas, o 1933 metais darbo užmokestis nukrito 40 proc.
Įdomu ir tai, kad „Apžvalgoje“ buvo spausdinami feljetonai, kuriuose išjuokiami vokiečiai ir kritikuojamas jų požiūris į žydus.
