Tokie kiekiai asmenų buvo pasiųsti į specialias stovyklas – su būtinais buitiniais patogumais, tačiau – už spygliuotos vielos ir su ginkluotais sargybiniais bokšteliuose. Daliai gausios korėjiečių bendruomenės atstovų tekdavo eiti apsipirkti ar tiesiog lankytis viešose vietose su Korėjos vėliavėlėmis – kad praeiviai jų nepalaikytų japonais ir būtų išvengta beveik neišvengiamai kilsiančio konflikto. Ką daryti? Skųstis, širsti ir kitaip reikšti nepasitenkinimą? O gal atvirkščiai – visomis išgalėmis įrodyti lojalumą juos priėmusiai šaliai ir stoti į karių gretas?

Paskutinis sakinys nuskambėjo patriotiškai ir su tam tikro patoso doze, juolab – pirmaisiais karo metais japonų kilmės amerikiečius buvo uždrausta kviesti į kariuomenę, taigi, norėk nenorėjęs... tačiau visos taisyklės turi išimtis ir pamažu Nisei (JAV gimusius japonų kilmės asmenis) pradėta kviesti tarnauti. Tiesa, viena sąlyga išliko–tokie kariai nebuvo siunčiami į Ramiojo Vandenyno karo veiksmų zoną, kur turėtų kariauti su savo kilmės priešu. „Tačiau visos taisyklės turi išimtis...“ Pamenat? Ben Kuroki – vienintelis žinomas japonas tarnavęs šauliu bombonešyje, kurio misijos vyko tame tarpe ir virš pačios Japonijos salų. Vienos legendos skelbia, kad šaukimą vykdęs karininkas pagalvojo, kad Beno pavardė – lenkiška, kita gi, kur kas prozaiškiau teigia, kad tas pats karininkas pasakė – „už kiekvieną rekrutuotą žmogų man moka po 2 dolerius. Nori tarnauti? Prašau“.

Kaip ten bebūtų, daugiau kaip 30 000 JAV japonų prisijungė prie ginkluotųjų pajėgų ir padėjo pasiekti pergalę – kai kurie jų tarnavo žvalgybos padaliniuose kaip vertėjai, radijo ryšio operatoriai – dalis pranešimų, dokumentų japonų kalba buvo nedelsiant išversti būtent Nisei. Sausumos kovose ypatingai pasižymėjo 100-asis batalionas ir 442-oji kovos grupė – daliniai, kurių personalas japonai ir iš dalies – baltųjų amerikiečių karininkai. Sudarytas daugiausiai iš Havajų salų japonų kilmės gyventojų 100-asis batalionas jau mokymo metu susidūrė su sunkumais – juos stebėjo psichologai, žvalgybos karininkai stengėsi aptikti nors menkiausią nelojalumo požymį. Veltui.

Prancūzijos legionieriai 1990-aisiais

Galbūt nacionalinis charakterio bruožas pastebimas šiuolaikinėje darboholiškoje Japonijoje, galbūt tiesiog didelis užsispyrimas įrodyti savo lojalumą juos priėmusiai šaliai – 1943-jų pradžioje batalionas išvyksta kautis prieš vokiečius ir italus. Užbėgdamas į priekį pasakysiu – niekas iš vadovybės niekada nesigailėjo pasitikėjęs šiuo daliniu, kuris galiausiai tapo labiausiai apdovanotu kariniais pasižymėjimo ženklais (vertinant pagal dalinio dydį ir kovos istoriją) koviniu vienetu visoje JAV kariuomenėje.

Kovojo dalinio kariai „ne europietiškai“ – gavę užduotį mažai paisydavo savo nuostolių – nei minų laukai, nei vokiečių kulkosvaidžiai MG3 jų nesustabdydavo. O kada priešo pozicijas puldavo šimtai japonų su durtuvais šaukdami „banzai“, sudrebėdavo ne vieno nacių veterano širdis. Metų pabaigoje iš 1432-jų bataliono karių buvo likę tik 800. Mūšio prie Rapido upės metu iš 187-ių karių pradėjusių vykdyti kovos užduotį, tikslą pasiekė tik... 14-ka. Batalionas, pagal savo žuvusių ir sužeistų karių santykį ir apdovanojimų kiekį gavo pravardę – „Purpurinių širdžių batalionas“. Tiesa, bataliono kariai turėjo vieną trūkumą – nebaigę gydymo sužeistieji masiškai bėgdavo iš ligoninių ir grįždavo pas kovos draugus.

Veržiantis link Romos, žūtbūt reikėjo gauti informacijos apie vokiečių šarvuotųjų pajėgų pozicijas, informacijos nebuvo, karo belaisvių taip pat nepavykdavo paimti. Tačiau čia atėjo Nisei iš 100-jo bataliono ir vidurį dienos, „nindzių“ stiliumi nusėlinę į priešo pozicijas parvilko du vertingos informacijos suteikusius priešo karius.

Batalionas iki šios dienos vykdo užduotis JAV ginkluotųjų pajėgų sudėtyje.

Legionieriai kyla į ataką. 1942-ieji. Afrika

Kartais, nutinka ir taip, kad tarnyba kitos šalies karinėse pajėgose yra neblogas pajamų šaltinis arba būdas pasislėpti nuo teisingumo. Turbūt supratote – kalbu apie Prancūzijos Svetimšalių Legioną – legendomis apipintą karinį vienetą, apie kurį rašomos knygos ir kuriami filmai. Čia paminėsiu tik Legiono veiklos laikotarpį susijusį su II-uoju pasauliniu karu ir vokiečių tautybės asmenis jame.

Apskritai, jau po I-jo Pasaulinio karo vokiečių kilmės karių dalinyje ėmė sparčiai gausėti. Versalio sutartis, beveik uždusinusi Vokietijos ginkluotąsias pajėgas, paliko tūkstančius vyrų be darbo. O ir dirbti, dauguma jų geriausiai mokėjo šautuvu ir panašiu įrankiu. Taigi, jau 1921-aisiais metais Legione vokiečių karių skaičius sudarė pusę personalo. Puskarininkiai ir karininkai prancūzai dėl to labai nesidžiaugė – vadovauti savo buvusiems priešams šaudžiusiems į tave I-ojo Pasaulinio karo apkasuose, menkas malonumas.

Vokietijoje atėjus į valdžią nacistams tautinė Legiono sudėtis ėmė sparčiai keistis – Prancūzijos žvalgybai visai nepatiko dalinyje atsirandantys nacių ideologijos simpatikai. Karo išvakarėse 1939-aisiais Legione buvo likęs maždaug 21 proc. vokiečių.

1940-aisiais, kai Prancūzija pripažino vokiečių ginklo pranašumą, susidarė unikali situacija–anksčiau išprašyti iš Legiono vokiečiai, taip pat dešiniųjų pažiūrų legionieriai stojo vokiškojo „Afrika corps“ pusėn su Erwinu Rommeliu priešakyje, tuo tarpu Laisvosios Prancūzijos pusę pasirinkę ir 13-tają pusbrigadę suformavę legionieriai stojo prieš juos į mūšį netoli Damasko. Karo eigoje, sąjungininkams užėmus Alžyrą, „atskalūnai“ vėl grįžo į tikrojo Legiono sudėtį. Kad mažai nepasirodytų, jau 1944-aisiais Legioną papildė ir vokiečių dezertyrai iš 30-osios SS grenadierių divizijos, kurie pasirodė... ukrainiečiais. Taip, du batalionai ukrainiečių, pasidavę su visa ginkluote ir technika buvo kaip struktūriniai vienetai prijungti prie veikiančio Legiono ir kurį laiką, nekeisdami SS uniformų dalyvavo kovose.

Ben Koruki

Karas baigėsi, daugybė ginklą rankose laikiusių žmonių liko, o Prancūzijai jų visgi reikėjo – kolonijos bruzdėjo, o prancūzai karo buvo paragavę „iki kaklo“. Taigi, Legiono verbavimo punktus dažnai lankė ne prancūziškos išvaizdos asmenys. Kai kurie jų turėjo keistus randus ten, kur paprastai nacių SS nariai turėjo „Blutgruppentätowierung“ (kraujo grupę pažyminčią tatuiruotę kairės rankos bicepso srityje). Suprantama, oficiali Legiono pozicija – jokių nacių jo sudėtyje, tačiau pokarinėje betvarkėje sukontroliuoti to buvo neįmanoma.

1-asis Svetimšalių Parašiutininkų batalionas suformuotas 1948-aisiais – Legiono elitinis dalinys įtartinai priminė vokiečių Fallschirmjäger – desantinius dalinius. Vėliau sekė kovos Indokinijoje ir Alžyre, po kurių, buvusių SS-ninkų tikrai nebeliko, tačiau vokiečių tautybės karių Prancūzijos valstybės tarnyboje yra iki šiol.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)