Tiesa, išeidavo taip, kad abi pusės laikė save „geriečiais“ tad tikslesniam išskyrimui reikėjo aiškumo – tada buvo „vokiečiai“ prieš „rusus“ (Kaune, kur aš augau, gana retas atvejis, nes ilgainiui būti „vokiečiais“ tapdavo visai nesmerktina, o „rusais“ – ne itin padoru), kartais politkorektiškai vykdavo „lietuvių“ prieš „vokiečius“ kovos, o prasidėjus Atgimimui visiems tapo aišku, kad „lietuviai“ prieš „rusus“ yra „tai, ko reikia“. Bėda, kad net rusakalbiai nenorėjo būti „rusais“, kurie ankstyvajame paaugliškame supratime įkūnijo priešą. Bėgo metai, akiratis plėtėsi, tačiau analizuojant II-ojo pasaulinio karo įvykius, galime atrasti milijonus pavyzdžių, kai „juoda-balta“ šablonai ima stipriai traškėti: žmonės iš Vakarų ir sovietai iš Rytų kovėsi prieš nacius, kurie ėjo išvien su japonais. Ar tikrai taip? Leiskite jums šį tą papasakoti.

Straipsnyje stengsiuosi kuo mažiau naudoti politinių klišių ir „visiems čia viskas aišku“ pasakojimo. Kiekvienos visuomenės grupės, tautybės ar net asmenų veiksmus galėjo lemti visiškai skirtingi, dažnai, vienas kitam prieštaraujantys veiksniai.

Lenkija iš paskutiniųjų priešinosi nacistinės Vokietijos agresijai tiek karo pradžioje, tiek vėliau, okupavus jų šalį. Priešinosi tiek žemėje, tiek ore, stodami į sąjungininkų karines pajėgas, formuodami dalinius jose išsiskiriančius savo nacionaliniais simboliais. Tuo pačiu metu Lenkijoje aktyviai veikė ir „Žydroji policija“ (lenkiškai – „Granatowa policja“, „blue police“ – angliškai), kurių skaičius vienu metu siekė net 17 000 narių ir kurių veikla, ypač vertinant holokausto nusikaltimus yra vertinama neigiamai tiek lenkų, tiek apskritai, vakarų istorikų tarpe. Iš kitos gi pusės, prievartinis lenkų ėmimas į kai kuriuos Vermachto dalinius bei siekis suformuoti baudžiamuosius batalionus (Schutzmannschaft Battalion 202 ir Schutzmannschaft Battalion 107) davė beveik priešingą efektą – lenkai aktyviai priešinosi prievartinei mobilizacijai, o karo pabaigoje tiesiog išžudė jiems vadovavusius nacių karininkus ir prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo.

Iš Didžiosios Britanijos piliečių taip pat pavyko sukurti naciams pavaldų dalinį – Britisches Freikorps dar vadinamą Šv. Jurgio Legionu – verbavimas vyko belaisvių stovyklose su šūkiu – „Kova prieš bolševizmą!“, tačiau pavyko suformuoti tik 50-ies žmonių dalinį, kurio dalis narių, teisiami po karo teigė, kad norėjo išsigelbėti iš karo belaisvių stovyklos ir galiausiai – rinkti žvalgybinius duomenis apie nacių pajėgas.

Patys britai, aktyviai formavo savo kolonijų gyventojų kovinius vienetus, tarkime, Naujosios Zelandijos kariuomenėje, 2-joje Divizijoje įsteigtas 28-asis maorių batalionas kėlė baimę vokiečių kariams, nes kovėsi itin aršiai ir sklido kalbos, kad nukautiems priešų kariams nuimdavo skalpus ar netgi jais užkandžiavo.

Prancūzai, kuriuos vokiečių karinė mašina sutraiškė per sąlyginai trumpą laiką (tačiau tai nebuvo „lengvas pasivaikščiojimas“, kaip traktuoja kai kurie istorikai) ištikimai kovėsi Sąjungininkų gretose, tačiau tuo pat metu išdavikiškas „Vichy režimas“ padėjo suformuoti 5800 karių LVF (pranc. Légion des volontaires français contre le bolchévisme) dalinį, kuris asistavo Vermachtui ir kurio nedidelė dalis gynė Berlyną paskutinėmis karo dienomis. Noras išgyventi, materialinės paskatos ir likimo vingiai, kartais – susiformavusi pasaulėžiūra, tokie pagrindiniai motyvai kariauti. Dažnu atveju, pusė pasirenkama ne „už kažką“, bet „prieš kažką“.

Lauri Torni

Suomijoje, plačiai žinomas Lauri Törni, kuris sovietams užpuolus jo šalį pasižymėjo kaip talentingas reidų į rusų užnugarį dalyvis. Ladogos ežero rajone jis dalyvavo naikinant apsuptas sovietų divizijas o jo slidininkų dalinys buvo vienas iš „baltosios mirties“ sinonimų. Suomių Žiemos kare vadai pastebėjo Lauri kovos gabumus ir po specialaus paruošimo karas jam baigėsi jau turint Suomių kariuomenės karininko antpečius.

Komisuotas, jis nuvyko į Vieną, kur baigė SS mokyklą ir į Tėvynę grįžo kaip Suomijos SS savanorių bataliono karininkas.

Giluminė žvalgyba, diversijos priešo užnugaryje – Lauri dalinys dėl savo efektyvumo gavo pravardę „Törni būrys“, o sovietų vadovybė paskyrė 3000 000 Suomijos markių atlygį už jo galvą. Beje, vienas iš „Törni būrio“ žvalgų – būsimasis Suomijos Prezidentas Mauno Koivisto.

1944 m. Suomijos armijai nutraukus kovą prieš sovietus, Lauri įsitraukė į pogrindinį antisovietinį pasipriešinimą, tačiau nuvykęs į Vokietiją „mokslams“ (diversinių aktų rengimas sovietų užgrobtoje teritorijoje) grįžti į Suomiją jau nebeturėjo fizinės galimybės.

Prisijungęs prie Schwerin (Vokietija) apylinkėse kovojusių vokiečių, 1945 jis pateko į britų nelaisvę. Tais pačiais metais pabėga iš Lubecko karo belaisvių stovyklos ir patraukia pas artimuosius į Suomiją. Čia jį sulaiko Suomijos policija. Po teismo, skyrusio jam 6 metų laisvės atėmimo bausmę Lauri sėkmingai… pabėga.

Po kurio laiko, vėl sulaikytas ir uždarytas į Turku miesto kalėjimą, per 6 mėn. suorganizuoja... pabėgimo planą, kurį sėkmingai realizuoja. Nežinia kiek tai būtų besitęsę, bet eilinį kartą sulaikytas, Lauri iš kalėjimo išeina 1948 metais, tuometiniam Suomijos Prezidentui patenkinus jo malonės prašymą.

1949 metais Lauri keliauja į Švediją, kur padedamas buvusių kovos draugų pradeda dirbti jūreiviu ir laivu pasiekia Karakasą (Venesuela). Ten, sutikęs seną Žiemos karo laikų draugą jis sukurpia planą keliauti į JAV.

Planas sunkiai įgyvendinamas, tačiau ar tai gali sulaikyti suomį, Lemetti katile deginusį rusų tankus?

Meksikos įlankoje iššokęs per krovininio laivo bortą jis plaukte pasiekia JAV pakrantę.

Politinis pabėgėlis Lauri, padedamas JAV suomių diasporos vyksta į New Yorką ir kurį laiką dirba staliumi bei valytoju, tačiau, palankiai susiklosčius teisinėms aplinkybėms pakeičia darbą. Žinoma, Desantininkų mokykla, specializuoti partizaninės kovos ir kiti panašūs kursai – Larry Thorn (toks naujas šio kario vardas) tampa JAV specialiųjų pajėgų dalimi.

Darbas jį bloškia link namų, į Vakarų Vokietiją. Tarnaudamas ten jis spėja lankyti artimuosius Suomijoje ir sudalyvauti specialioje operacijoje Irane, kur naujiesiems kolegoms patvirtina suomiams, rusams ir vokiečiams šimtus kartų patvirtintą taisyklę – jis yra puikus karys, taktikas ir profesionalas.

Larry išvyksta į Vietnamą „Žaliųjų berečių“ sudėtyje. Po Suomijos kariuomenės bei Wermachto kapitono laipsnio, toks pats karininko rangas jo laukia ir JAV kariuomenėje, o mūšyje prie Tinh Bien jis nusipelno dviejų „Purpurinių širdžių“ bei „Bronzinės žvaigždės“ medalio. (Be minėtų medalių, Lauri gavo dar 10 JAV, 8 Suomijos karinius apdovanojimus bei nacių Vokietijos II klasės „Geležinį kryžių“).

Generolas Andrejus Vlasovas ir jo kariai

1965 m. spalio 18 dieną, sraigtasparnis CH-34, kuriuo skrido Lauri dingo iš ryšio zonos ribų, o gelbėjimo komandos nesugebėjo identifikuoti tikslios džiunglių vietos, kurioje galėjo įvykti avarija.

1999 metais suomių pareigūnai bei specialus JAV gynybos departamento padalinys, kurio užduotis – ieškoti žuvusių ar patekusių į nelaisvę karuose amerikiečių atranda Lauri sraigtasparnio sudužimo vietą ir joje – Lauri palaikus. Jie pargabenami į JAV.

2003 m. Lauri palaikai atgula amžino poilsio Arlingtono karių kapinėse. Jis tampa vieninteliu Waffen SS nariu, kurio kūnas palaidotas toje vietoje.

Suomio Lauri atvejis yra gana spalvingas, tačiau ne vienintelis II–ojo Pasaulinio Karo epochoje. Gerokai plačiau aptarinėjamas ir iki šių dienų aistras keliantis – rusų generolo Andrejaus Vlasovo poelgis. 29-rių metų amžiaus Andrejus jau komunistų partijos narys, 39-rių-karinis patarėjas Kinijoje, o būnant 40-ies, jo vadovaujamas 4-asis Mechanizuotas Korpusas jau daužo Wermachto tankus prie Maskvos. Tačiau nepraėjus nei metams, apsupus jo vadovaujamus dalinius ir kurį laiką besislapsčius apylinkėse jis patenka vokiečių nelaisvėn. Sovietams – išdavikas, vokiečiams – nepatikimas. Andrejus Vlasovas plačiai agituoja prieš J.Stalino režimą ir galiausiai net vokiečiai pripažįsta, kad šis žmogus turi įtaką ir gali vesti savo suburtą ROA (Rusijos išsivadavimo armija) į mūšį (maždaug 50 000 karių).

Karo pabaigoje, A. Vlasovo vadovaujamos Armijos kariai atsuko ginklus prieš vokiečius gindami Prahą, tačiau pasiduoti Vakarų Sąjungininkams jiems nepavyko – A. Vlasovą ir dalį jo karininkų sučiupo sovietai. Pats A. Vlasovas buvo vienas iš paskutiniųjų, kuriam buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant.

Sekančioje „Išdavikai, didvyriai ar aukos?“ dalyje apie japonus kariavusius prieš... nacistus ir nacistus... Prancūzijos svetimšalių legione.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)