XVIII amžiaus pabaiga – XIX amžiaus pradžia Lietuvai buvo lemtinga. Lietuvos valstybingumui iškilo grėsmė. Po trijų Respublikos padalinimų Lietuva tapo Rusijos imperijos kolonija.
Po pirmojo padalinimo (1772) Rusija užėmė rytinę LDK dalį iki Dauguvos ir Dniepro. Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. Konfederatai pakriko, jų vadovybė, iki tol gyvenusi Austrijoje, iš ten turėjo išsikelti ir, neberasdama paramos, turėjo grįžti ir nusileisti.
Rusijos okupacija atrodė nepakenčiama, tad kai 1787 m. Turkija Rusijai paskelbė karą (vėliau tai padarė ir Švedija), reformų šalininkai Lietuvoje bandė perorganizuoti visą valstybę. Tai buvo daroma 1788–1792 m. – Ketverių metų seime. Pagrindiniai reformos principai buvo surašyti į 1791 metų gegužės 3 d. konstituciją.
1788 m. spalio 6 dieną darbą pradėjo neeilinio šaukimo Respublikos seimas, istorijoje žinomas kaip Ketverių metų seimas. Sušauktas, kaip įprasta, 6 savaitėms, kurio deputatų skaičius per 1790 m. rinkimus buvo padvigubintas, dirbo 4 metus. Deputatai pasidalino į reformatorių ir konservatorių grupuotes. Reformatorių blokas, vadovaujamas žymių to meto Respublikos vadovybės ir visuomenės veikėjų ryžtingai ėmėsi įgyvendinti tokią programą, kuri padėtų sustiprinti Respublikos valstybinį savarankiškumą bei visiškai atsikratyti Rusijos diktato. Sukūrę seime Lenkijos karalystės ir LDK deputatų konfederacijas, reformų šalininkai neleido konservatoriams veto teise ir sukūrė kūrybingą, chaoso netrikdomą atmosferą
Konservatorių opozicija, stojusi už senosios santvarkos nekeičiamumą, ne tik gynė archaišką, naujųjų laikų Europos dvasios neatitikusį valstybės modelį, bet ir šliejo ją prie Rusijos. LDK aktyviais reformų priešininkais buvo 4 broliai Kosakovskiai.
Ketverių metų seimas įgyvendino nemaža svarbių, valstybės vidaus gyvenimą iš esmės pakeitusių reformų: įvedė pastovų valstybės mokestį žemvaldžiams (pasauliečiams ir dvasininkams), padidino kariuomenę, nustatė naują jos komplektavimo bei valdymo tvarką; miestiečiams suteikė teises ir privilegijas, kuriomis iki tol naudojosi tik bajorija (tai privilegija nebūti suimtam be teismo sprendimo, teisė įgyti žemės valdas, užimti tarnybas valstybės administracijos aparate ir teismuose, teisė siųsti savo delegatus į seimą ir dalyvauti diskusijose svarstant miestų reikalus; tarnauti kariuomenėje karininkais).
1791 metų miestų reforma sudarė prielaidas Respublikoje klostytis naujam reiškiniui – bajorų ir miestiečių sąjungai, išplėtė socialinę monarchijos atramą, buvo žengtas pirmas žingsnis pertvarkant luominę visuomenę į pilietinę.
Buvo panaikinta Nuolatinė Taryba., jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Įstatymų sargyba, t.y., ministrų kabinetas. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų, užsienio, policijos, karo ir iždo. Ministrai turėjo būti karaliaus, bet atsakingi prieš seimą. Visi ministrai buvo bendri visai Lietuvai ir Lenkijai. Karalius neatsakė už nieką. Jo teisės buvo žymiai praplėstos: jis gavo teisę laisvai dalinti urėdus, taip pat vyriausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukščiausius karininkus. Buvo panaikinta elekcija ir sostas skelbiamas paveldimuoju. provincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuotos tvarkomosios komisijos, kurios turėjo vykdyti centrinių komisijų įsakymus.
Buvo pertvarkytas ir seimas. Panaikinta liberum veto teisė, sprendimai priimami balsų dauguma. Tačiau tuo pat metu išryškėjo du skirtingi požiūriai į valstybės ateitį. Vieni (H.Kolontajus, Stanislovas Augustas) siūlė kurti centralizuotą unitarinę valstybę. Šių programų įgyvendinimas reikštų, kad Abiejų Tautų Respublika virstų vienalyte Lenkijos valstybe. Tačiau tai nebuvo priimta kitiems deputatams. Jie, kaip ir anksčiau, atsižvelgdami į seimelių instrukcijas, reikalavo, kad Lenkijos ir LDK santykiai būtų grindžiami unijos principais, kad kas trečias seimas posėdžiautų LDK (Gardine arba Vilniuje), kad galiotų 1588 m. Lietuvos Statutas, būtų išsaugotas atskiras LDK vykdomosios valdžios aparatas, nepažeisti kiti LDK interesai.
Greitai kintanti tarptautinė situacija vertė reformų šalininkus skubėti ir per trumpą laiką įstatymiškai įteisinti iki galo neapsvarstytus, ginčytinus valstybės santvarkos pakeitimus.
Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo kalbama, kas už ar prieš šią konstituciją.
Konstituciją sudarė 11 straipsnių:
1. Katalikybė – valstybinė religija. Katalikams draudžiama pereiti į kitus tikėjimus.
2. Patvirtintos bajorų teisės ir privilegijos, bajorai privalo ginti šią konstituciją ir tėvynės laisvę.
3. Įsigalioja 1791m. balandžio 18 d. miestų įstatymas.
4. Valstybė įpareigojama būti valstiečių globėja, bet baudžiavos nepanaikino.
5. Tautos valia – bet kokios valdžios šaltinis.
6. Numatytas dviejų rūmų seimo darbas.
7. Vykdomoji valdžia – karalius ir taryba.
8. Palikta nepakeista renkamų luominių teismų sistema.
9. Aptarta regentystė.
10. Aptartas karaliaus vaikų auklėjimas.
Valstybės integralumą ir suverenitetą gina tautos karinės pajėgos.
Kadangi LDK atstovai seime sutiko priimti konstituciją kaip visumą, dar neįrodo, kad jie sutiko su joje aptartu unitarinės valstybės modeliu. LDK atstovai nuolat reikalavo pokonstituciniais aktais įteisinti LDK, kaip lygiateisės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje, statusą, išsaugoti dualizmą. Lenkijos pusė, bijodama sudėtingoje situacijoje prarasti sąjungininką, buvo priversta daryti kompromisus.
Tokiu sunkiai pasiektu kompromisu tapo 1791 m. spalio 20 d. seimo priimtas „Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymas“. Lenkijos deputatai šiuo aktu įstatymiškai įtvirtino bendrą kariuomenę ir iždą, bendras centrinės valdžios institucijas (komisijas), tačiau padarė nuolaidų, sutikdami, kad Lenkija ir LDK turėtų jose po lygiai narių. LDK atstovai 1791 m. spalio 20 d. pasiekė svarbiausią, ilgai polemizuojant su Lenkija siektąjį tikslą – LDK šiuo aktu buvo pripažinta lygia Lenkijai antrąja dualistinės Respublikos dalimi, „Garantijos“ aktas buvo prilygintas 1569 m. Liublino unijos aktui, buvo numatyta, kad jis taps pacta conventa dalimi.
Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. Priimtoje konstitucijoje buvo pasakyta, kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo. Bet reformuojamasis seimas dar nespėjo baigti savo darbo, kai Rusija suorganizavo reformų priešų konfederaciją ir, davusi jai savo kariuomenės, viską sugriovė. Ta konfederacija dėl jos akto paskelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija.
Taigi Ketverių metų seimas įgyvendino nemaža svarbių, valstybės vidaus gyvenimą iš esmės pakeitusių reformų: įvedė pastovų valstybės mokestį žemvaldžiams (pasauliečiams ir dvasininkams), padidino kariuomenę, nustatė naują jos komplektavimo bei valdymo tvarką; miestiečiams suteikė teises ir privilegijas, kuriomis iki tol naudojosi tik bajorija. Buvo pertvarkytas ir seimas. Panaikinta liberum veto teisė, sprendimai priimami balsų dauguma. 1791 metų miestų reforma sudarė prielaidas Respublikoje klostytis naujam reiškiniui – bajorų ir miestiečių sąjungai, išplėtė socialinę monarchijos atramą, buvo žengtas pirmas žingsnis pertvarkant luominę visuomenę į pilietinę.
