Betgi akivaizdu, kad BŪTINAI reiks skristi ne tik į Mėnulį, bet ir kur kas toliau. Ir ne tik skristi, bet ir kolonizuoti kitas planetas. Dėl kelių priežasčių: elementaraus žmogiško smalsumo, dėl savo saugumo erdvės praplėtimo ir dėl būtinybės keltis kitur, jei mūsų planetą ištiktų ypatingai dideli kataklizmai. 2008 m. vasario 5 d. vos už 135 tūkstančių kilometrų nuo Žemės praskriejo 10 metrų skersmens asteroidas 2008 CT1. Baisiausia, kad jis atrastas, likus tik dviem paroms iki suartėjimo. Panaši situacija pasikartojo 2009 m. kovo 2 d., kai dar mažesniu atstumu prašvilpė 60–70 m skersmens asteroidas. Tačiau daugiausia šurmulio 2013 m. vasario 15 d. sukėlė asteroidas 2012 DA14. Šis 50 m skersmens kosminis kalnas praskriejo vos 30 tūkstančių kilometrų atstumu nuo Žemės, t. y. net arčiau nei „kabo“ stacionarieji telekomunikacijų palydovai. Didelio žiniasklaidos susidomėjimo 2015 m. spalio 31 d. sulaukė „Helovino“ asteroido 2015 TB145 praskriejimas. Nors suartėjimo metu nuo Žemės jį skyrė gana saugus 1,3 Mėnulio orbitos atstumas, tačiau tokia 0,5 km skersmens „kosminė bomba“, švilpianti 125 tūkst. km/val. greičiu, Žemės apylinkėse pasirodo gana retai. Daugiausia nerimo kelia tai, kad santykinai didelis Helovino asteroidas pirmą kartą buvo pastebėtas vos prieš tris savaites iki priartėjimo!
Negalima sakyti, kad žmonija visiškai nesiruošia asteroidų atakoms. Antai Europos kosmoso agentūra (ESA) ir NASA pasirinko bendros kosminės misijos AIDA (Asteroid Impactand Deflection Assessment), skirtos apsaugos būdų nuo asteroidų pavojaus tyrimams, taikinį. Juo tapo asteroidas 65803 „Didymos“. Pagal AIDA programą kosminė asteroido „Didymos“ ataka turėtų įvykti 2022 metais. Bet tai, atvirai kalbant, tik menka pradžia tikros antiasteroidinės programos. Pasaulio vyriausybės turėtų šiai iš tikro labai rimtai problemai skirti kur kas daugiau resursų.
Arti Žemės skrendantys asteroidai ir kometos vadinami bendru arti Žemės skriejančių objektų vardu (angliškai NearEarthObjects, NEO). Šie objektai kelia realų pavojų tiek civilizacijai, tiek apskritai gresia išnaikinti visą gyvybę Žemės planetoje. Iš viso dabar žinoma virš 13 000 artimų Žemei asteroidų (NEO), iš jų beveik 900 yra didesni nei 1 km (manoma, kad tokių asteroidų turėtų būti apie 1100.Iš pavojingų asteroidų paminėtinas 330 metrų skersmens Nr.2004MN4 (Apophis), kuris 2060–2070 m. net 5 kartus pavojingai priartės prie Žemės. Susidūrimas prilygtų tūkstančių atominių bombų sprogimui ir grėstų žmonių civilizacijos žlugimu. 2880 m. kovo mėn. net 1,3 km skersmens asteroidas 1950 DA beveik kaktomuša trinktels į mūsų motiną Žemę. Bet iki to laiko, reikia tikėtis, žmonija jau bus radusi būdų, kaip to išvengti.
Taigi, išeiti iš žmonijos lopšio, kaip sakė K. Ciolkovskis, yra būtina. NASA žada, kad žmogus į Mėnulį vėl nuskris 2024-aisiais, o į Marsą – 2033. Mėnulį pavyko pasiekti, ir tai, be jokios abejonės, didžiulis žingsnis žmonijos istorijoje. Marsas gi žymiai toliau, ir žmogui į jį nuvykti kur kas sudėtingiau. Pirmą sykį apie būsimą Marso misiją NASA paskelbė jau 1966 m., žadėdama, kad tai įvyks jau 1975-aisiais. 1971-aisiais anonsavo skrydį į raudonąją planetą 1987-iems metams, o štai kai atėjo 1987-ieji, tuomet paskelbė, kad skris 2004-aisiais. Po to apie būsimą Marso misiją NASA skelbė dar keliolika kartų. Ar bus įgyvendintas dabartinis pažadas artimiausią nuo mūsų planetą pasiekti 2033-aisiais, dar pamatysime.
Elonas Muskas taip pat išreiškė Marso kolonizavimo ketinimus. Pirmuosius krovinius į jo paviršių jis planuoja nusiųsti jau 2022 metais. Muskas planuoja, kad pora metų vėliau į Raudonąją planetą atskraidinta pirmoji statytojų komanda pradės Marso miesto statybas. Tikėkimės, tai nebus NASA stiliaus pažadai, privatus verslas dažniausiai būna efektyvesnis už valdišką.
Jei ne mes skriesime į kitas planetas, tai iš ten gali pas mus atvykti. Ar ateiviai iš kosmoso iš tikro gali mus užpulti? Jei per tiek tūkstančių metų tokių atvejų neužfiksuota (nors gal tiesiog apie tai nežinome), tai gal ir toliau tokios grėsmės nebus?
1938 spalio 30 d. Amerikoje O. Wellesas suvaidino įtikinamą radijo pjesę apie tai, kaip marsiečiai puola Žemę. Daug kas tuomet tuo patikėjo, ir kilus masinei panikai, buvo net iššokusių per langą ir susižeidusių, kad tik išsigelbėtų nuo baisiųjų ateivių.
Anksčiau ar vėliau (geriau anksčiau) žmonija turės susirūpinti ir tokio pobūdžio grėsmėmis bei pradėti ruoštis jas atremti. Sakysite, nesąmonės, fantastika? Galbūt. Prieš šimtą ar net mažiau metų daug kas atrodė fantastika iš to, kas šiandien yra paprasčiausia kasdienybė.
O kur dar tokios kosminės grėsmės, kaip epidemijos iš kosmoso, galų gale kitos, mums dar net nežinomos grėsmės. Sakysite, siaubo pasakėles visiškai be reikalo seku? Galbūt. Jei nepatinka pasakėlės, tuomet paseksiu pasakas. Iš tikro gal ir nebūtina taip jau smarkiai gąsdintis. Reikia kalbėti ir apie pozityviąsias veržimosi į kosmosą puses. Skristi į kosmosą būtina, nes:
1. Reikia plėsti savo civilizaciją (arba siaurėji, arba plinti)
2. Reikia ruoštis evakuacijai į kitas planetas
3. Šiaip įdomu (susiję su 6 punktu)
4. Tai naujų resursų galimybė (susiję su 1 punktu)
5. Reikia plėsti saugumo erdvę (susiję su 1 punktu)
6. Reikia pasiruošti kontaktams su kitomis civilizacijomis, nebūtinai agresyviomis (susiję su 1 ir 5 punktais).
Be jokios abejonės, pasiekti šiuos ar bent artimus šiems tikslus reikia labai daug resursų ir laiko. Bet pirmiausia – supratimo, kad žmonija neturi kito kelio, kaip tik išsiveržti iš savo gimtosios planetos. Nes jei nesiplėsime, tuomet pradėsime siaurėti – iki išnykimo (lėtesnio ar greito).
Pabaigai dar sykį pacituosiu K. Ciolkovskį: „Žemės planeta yra proto lopšys, tačiau negalima amžinai gyventi lopšyje“.
