Tačiau mūsų hipotetinis pašnekovas suklystų: N. Chruščiovo kukurūzinės svajonės nei savo padariniais, nei beprotiškumu neprilygo sovietų biologo Trofimo Lysenko vykdytiems eksperimentams. „Nors tiksliai pasakyti neįmanoma, tačiau T. Lysenko greičiausiai nužudė daugiau žmonių nei bet kuris kitas mokslininkas istorijoje“, – rašo mokslo apžvalgininkas Samas Keanas.
T. Lysenko pseudomokslinių bandymų žalą įvertinti pabandė J. Beckeris (Jasper Becker) savo knygoje „Hungry Ghosts“, kurioje teigia, kad Stalinas vis dar nusipelno didžiosios kaltės dėl bado, kurio metu žuvo mažiausiai 7 milijonai žmonių, tačiau T. Lysenko veikla prailgino ir sustiprino maisto trūkumą. Be to, du dešimtmečius korespondentu Kinijoje dirbęs J. Beckeris prisimena, jog lysenkizmo idėjos užbūrė ne tik Staliną, bet ir komunistinės Kinijos diktatorių Mao Dzedongą. Anot jo, Kinija lysenkizmo metodus pritaikė 1950-ųjų pabaigoje ir išgyveno dar didesnį badą. Valstiečiai buvo priversti valgyti medžių žieves, paukščių išmatas ir net užsiiminėti kanibalizmu. Tuomet dėl bado mirė mažiausiai 30 mln. Kinijos gyventojų.
Nuo apelsinų Sibire iki „sąmoningų“ augalų
T. Lysenko atmetė visus tuometinius genetikos mokslo pasiekimus ir tvirtai tikėjo, jog augalai arba gyvūnai įgauna naujų savybių, kai keičiasi jų aplinka, ir kad šie pokyčiai perduodami kitai kartai. Jo teorijas tyrinėjęs mokslininkas pažymėjo, kad vadovautis lysenkizmu yra tolygu sakyti, kad ėriukai gims be uodegų vien todėl, kad nukirpai jų motinai uodegą.
Rugsėjis yra palankus metas suprasti T. Lysenko visoje Sovietų Sąjungoje išgarsinusį „atradimą“. Šiuo metu Lietuvoje ūkininkai kaip tik sėja žieminius kviečius arba žiemkenčius. 1925–1928 m. sovietų Rusijoje žiemos buvo ne tik speiguotos, bet ir šykštėjo sniego, o tai padarydavo didelių nuostolių žiemkenčių derliui. Būtent šią problemą ir pasišovė išspręsti kylanti Sovietų Sąjungos agronomijos žvaigždė, visus įtikinusi, kad gali priversti žieminius kviečius „elgtis“ kaip vasarinius, kuriems subręsti reikia daug mažiau laiko.
T. Lysenko pasiūlė žemės ūkio metodą – jarovizaciją. Jis teigė, kad derlius labai padidės, jei per atšiaurias šalnas žuvusių žieminių kviečių veislės sėklos prieš sėją bus sąmoningai paveiktos šalčio. Nors šis sėklų „atšaldymo“ metodas buvo žinomas jau nuo 1918 m., kai jį aprašė vokiečių botanikas Gustavas Gassneris, tačiau Rusijos agronomai buvo mažai ką apie jį girdėję, – po šio „išradimo“ T. Lysenko ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais, o jarovizacija pradėta taikyti plačiu mastu.
Tačiau čia „perspektyvusis“ mokslininkas nesustojo, atmetęs visas tuo metu jau žinomas genetikos žinias, jis ne tik pareiškė, kad iš jarovizuotų sėklų išaugusių kviečių palikuonys įgis atsparumą šalčiui visam laikui, bet ir teigė galįs šią „technologiją“ pritaikyti kitiems augalams. Galiausiai žiniasklaida pradėjo trimituoti apie T. Lysenko pažadus užauginti apelsinmedžius Sibire ir kosminius derlius.
Deja, šio šarlataniško T. Lysenko recepto pasekmės buvo žiaurios – jo patarimai dar labiau pagilino 1932–1933 m. badą Ukrainoje, vėliau pavadintą Holodomoru.
Kita beprotiška T. Lysenko idėja, privertusi tikriausiai ne tik šių eilučių autorių nusistverti už galvos, bet ir patį Karlą Marksą karste apsiversti, yra „rūšių sugyvenimo dėsniai“. T. Lysenko komunistų klasės kovų idėją, teigiančią, kad darbininkų klasė kažkada nuvers iš svetimo darbo lobstančius kapitalo savininkus, pritaikė botanikoje. Jis teigė, kad tos pačios klasės arba rūšies augalai nekonkuruoja vienas su kitu, bet bendradarbiauja – augalai it sąmoningi komunistai grumiasi prieš savo klasinius priešus, kaip antai piktžoles.
Šis T. Lysenko marazmas praktiškai buvo išbandytas ketvirto dešimtmečio pabaigoje per didįjį gamtos pertvarkymo planą, dar vadinamą Stalino planu, kurio vienas iš tikslų buvo pietų Rusijoje beveik 6 milijonus hektarų apsodinti medžiais – taip siekta atvėsinti bei sudrėkinti klimatą. T. Lysenko, visasąjunginės Sovietų Sąjungos žemės ūkio mokslų akademijos vadovas, tada žadėjo, kad, remiantis jo teorija, bus galima smarkiai sumažinti darbo sąnaudas, nes nereiks ravėti, persodinti, retinti ir saugoti medžių nuo nustelbimo. Mokslininkai mano, kad šie pažadai ir įtikino Staliną patikėti medžių sodinimą šiam biologijos „genijui“.
Stephenas Brainas (Stephen Brain) savo knygoje „Song of the Forest – Russian Forestry and Stalinist Environmentalism, 1905–1953“ kruopščiai rekonstravo Lysenko sumanymus, skirtus grandiozinei medžių sodinimo kampanijai. Anot autoriaus, kad „paskatintų ąžuolus elgtis nesavanaudiškai, T. Lysenko pateikė dvi rekomendacijas“. Pirma, jis pasiūlė giles sodinti iš duobučių sudarytuose lizduose. Aplink kiekvieną centrinę lizdo skylę turėjo būti iškastos keturios pagalbinės skylės, kurios būtinai turi būti išdėstytos taip, kad sukurtų pliuso ženklo formos lizdą. Antra, T. Lysenko nurodė kartu su gilėmis sodinti žemės ūkio požiūriu naudingus augalus – žieminius kviečius, avižas, miežius, saulėgrąžas, linus, bulves ir liucerną. Neva šios proletariškai sąmoningos veislės padės kovoti su piktžolėmis. Visgi 1951 m. buvo konstatuota, kad 100 procentų pagal T. Lysenko receptą pasodintų medžių mirė.
T. Lysenko sėkmės mįslė
Kodėl Stalinas susižavėjo pseudomokslinėmis ir niekada nepasiteisinančiomis T. Lysenko idėjomis, istorikai ginčijasi iki šiol. Nors T. Lysenko pažadai niekada neišsipildydavo, juo Stalinas tikėjo panašiai, kaip Nikolajus II neabejojo Rasputinu. Visgi mokslininkai, aiškinantys T. Lysenko iškilimą, ragina koncentruotis ne į gamtos mokslus, o į politiką.
Pirma, beveik visoje mokslinėje literatūroje, tyrinėjusioje šį fenomeną, buvo pažymima, jog T. Lysenko sugebėjo padaryti karjerą dėl savo „proletariškos“ kilmės. Jis buvo paprastų Ukrainos ūkininkų sūnus, neturėjo akademinio išsilavinimo, o visas žinias įgijo sunkiai triūsdamas laukose. Šis „basakojo“ mokslininko įvaizdis kontrastavo su laboratorijose užsidariusiais ir jokių praktinių ūkininkų problemų nesprendžiančiais baltachalačiais profesoriais. Tokia T. Lysenko biografija, kurią nuolat eskalavo spauda, buvo puikus sovietinės propagandos mašinos, parodžiusios, jog Sovietų Sąjungos valdžia – darbininkų pusėje, „kuras“.
Antra, „sovietų Rusijoje nuo jos susidarymo 1917 m. iki Stalino mirties 1953 m. dialektinis materializmas evoliucionavo nuo filosofijos ir revoliucinės teorijos iki dogmos“, – knygoje „Stalinist Genetics. The Constitutional Rhetoric of T. D. Lysenko“ rašo Dmitri Stanchevici. „Leninas netaikė Markso ir Engelso teorijų kaip privalomos filosofinės platformos įvairiai kultūrinei veiklai, įskaitant ir mokslą. Tačiau Stalino laikais vis dėlto dialektinis materializmas tapo ideologiniu įrankiu racionalizuoti kiekvieną dominuojančio režimo veiksmą, tariamai įgyvendinamą dėl socialinės pažangos. Stalinistinis dialektinis materializmas nebuvo nagrinėjamas kritiškai, bet buvo priimtas kaip vienintelis tikrasis pasaulis.“ Paprasčiau sakant, lysenkizmas buvo Stalino bandymas pritaikyti marksistines tiesas, kaip antai klasių kovos koncepciją, gamtos moksluose.
Aiškindami T. Lysenko sėkmę, mokslininkai atkreipia dėmesį į ambicingojo agronomo charakterį. T. Lysenko nevengė prieš savo oponentus nukreipti stalinistinį terorą. Mokslininkai skaičiuoja, kad 1936–1938 m., kai vyko didysis valymas, iš 52 visasąjunginės Sovietų Sąjungos žemės ūkio mokslų instituto akademikų buvo sušaudyti 12 mokslininkų, apkaltinus juos buržuazinės ir fašistinės genetikos rėmimu – ne vieną jų demaskavo T. Lysenko. Garsiausia šio pseudobiologo auka buvo 1940 m. suimtas vienas garsiausių rusų mokslininkų Nikolajus Vavilovas, jis 1943 m. kalėdamas mirė iš bado. Pats T. Lysenko sovietiniame žemės ūkyje karaliavo iki pat Stalino mirties, o į valdžią atėjus N. Chruščiovui sulaukdavo vis daugiau kritikos strėlių.
Lysenkizmo atgarsiai Lietuvoje
Rašydamas šį straipsnį, pasidomėjau artimųjų, ar jiems yra girdėtas T. Lysenko vardas ir idėjos. Visgi šis sovietinis šarlatanas neįsirėžė lietuviams į atmintį taip giliai, kaip N. Chruščiovo ketinimai kukūrizuoti Lietuvą. Pagrindiniai mano kalbintų žmonių prisiminimai buvo apie sovietinėse mokyklose egzistavusius mičiurininkų būrelius, kur buvo studijuojama ne tik mūsų aptariamo „einšteino“ mintys, bet ir jo idėjinio tėvo Ivano Mičiurino darbai.
Kadangi T. Lysenko siautėjimo Sovietų Sąjungoje metu Lietuvoje vyko partizaninis karas, tad mūsų kraštas netapo dar viena eksperimentų aikštele. Visgi lysenkizmo fenomeną tyrinėję istorikai pažymi, kad lysenkizmas jau buvo pradėjęs kerotis ir mūsuose. Antai, dr. Danutė Blažytė-Baužienė savo straipsnyje „Lysenkizmas ir Lietuva: kampanijos įtaka aukštojo mokslo sovietizavimui“ atskleidė Kremliaus bandymus lysenkizuoti Lietuvą. Kertinis įvykis čia būtų Lietuvos Mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesija, vykusi 1948 m. rugsėjo 20–22 d., kurioje Lietuvos biologai turėjo atsižegnoti nuo „fašistinio“ genetikos mokslo ir pripažinti T. Lysenko idėjų pranašumą. Dar sesijos išvakarėse „ant kilimėlio“ buvo iškviestas vienas žymiausių Lietuvos zoologų, Filipinų ir Vilniaus universitetų profesorius Pranciškus Šivickis, kuris pokalbio metu drįso pasakyti, kad Mendelis, Morganas ir Veismanas padarė labai daug, ir dar reikėtų pažiūrėti, ką padarys mičiurininkai. Kitas garsus Lietuvos gamtininkas ir Kauno pasididžiavimas Tadas Ivanauskas pasielgė priešingai – atsižadėjo prieš tai savo propaguoto genetikos mokslo ir tapo uoliu T. Lysenko idėjų skleidėju.
Dr. D. Blažytė-Baužienė kruopščiai aprašė skirtingus šių garsių Lietuvos mokslininkų kelius. Anot jos, „P. Šivickiui sesijoje pasiteisinimo žodžio nesuteikė, nors tuo metu jis buvo akademikas. Tuoj po sesijos jis buvo atleistas iš darbo. Ir tik kolegoms tarpininkavus sovietinėje administracijoje gavo mokslinio bendradarbio pareigas Žemės ūkio institute. Tik po J. Stalino mirties P. Šivickis grąžintas į mokslo tiriamąjį darbą (bet dėstyti taip ir nebuvo leista)“. O T. Ivanauskas, anot istorikės, „lanksčiau prisitaikė prie naujų sąlygų. Jis buvo pagrindinis vietinis kaltintojas 1948 m. sesijoje: pasakė kalbą, kurioje pasmerkė genetikos šalininkus ir nepakankamus Mičiurino bei Lysenko propaguotojus, daug dėmesio joje skyrė P. Šivickio mokslinių rezultatų kritikai, nors kritikavo ir pats save. T. Ivanauskas buvo aktyvus darvinizmo propaguotojas, paskelbė keletą straipsnių, kuriuose garbino Staliną ir mičiurininę biologiją“.
Lysenkizmas Lietuvoje reiškėsi įvairiomis formomis: knygų, propaguojančių „buržuazinę“ genetiką, uždraudimu, mokymo programų pertvarkymu pagal T. Lysenko teorijas, dėstytojų, nesugebančių Lysenko minčių pritaikyti savo paskaitose, baudimu, mičiurininės biologijos liaupsinimu žiniasklaidoje, mokslininkų skatinimu užsiimti tyrimais, atitinkančiais Lysenko doktriną; tačiau, kaip pažymi dr. D. Blažytė-Baužienė, „ir tokie tyrimai būtų davę naudos, jei mokslininkai būtų galėję tinkamai atlikti bandymus ir aprašyti jų rezultatus. Tačiau Maskvoje „rezultatai“ buvo jau iš anksto „žinomi“, buvo privaloma juos patvirtinti“.
