Lietuvos kariuomenės fanai gali pasidomėti pirmuoju masiniu priešlėktuvinių sistemų RBS-70 (tokias, tik naujesnės versijos, sistemas oro erdvės gynybai naudoja ir Lietuvos Oro Gynybos Batalionas) panaudojimu, o stebintys cheminio ginklo naudojimo atvejus medžiagos ras itin apsčiai. Šiandieną – glaustai apie vieną iš didžiausių šio karo operacijų „Ramadan Mubarak“ arba „Antrąjį Al-Faw mūšį“.
Kai 1980-ųjų rugsėjį Irako pajėgos forsavusios pasienio Shatt Al-arab upę įžengė į Irano teritoriją niekas perdaug nesitikėjo metų metais truksiančių kovų, tačiau Iranas pasirodė kietas riešutėlis. Sąlyginai greitai kovos ėmė priminti I-ojo Pasaulinio Karo batalijas arba vadinamąjį „apkasų karą“ – šalys rengė diversijas, lokalaus pobūdžio operacijas, tačiau esminių fronto persilaužimų nevyko ir kovų favoritas nebuvo aiškus.
Tačiau 1986-aisiais Iranas, operacijos „Dawn 8“ metu užėmė Al-Faw pusiasalį, kurio strateginė reikšmė buvo didžiulė. Pietrytinėjė Irako dalyje esančiame pusiasalyje buvo svarbus Irako radarų kompleksas, kurio pagalba šalis galėjo kontroliuoti nemažą dalį Persijos įlankos erdvės, du svarbūs naftos gavybos terminalai sudarė ženklią šalies naftos eksporto pajamų dalį, o jau minėta Shatt Al-Arab upė – tai vartai į didžiausią Irako uostą Basrą. Suprantama, toks gardus kasnis suviliojo iraniečius. Ir nors Irako žvalgyba pranešinėjo apie įtartinus judesius priešo pusėje, statomus kelius ir telkiamas pajėgas, Sadamo žvilgsnis buvo nukreiptas į centrines fronto vietas, bet ne periferijon.
Kad visai be reikalo paaiškėjo 1986-ųjų vasario 11 dieną kai tūkstančiai Irano greitaeigių valčių tiesiog šovė Irako kranto link. Prieš pat ataką dangaus skliautą pripildė tūkstančiai artilerijos sviedinių ir Irano kovos lėktuvų, šlavusių priekrantės gynybą.
Pastaruosius keliolika metų sunku įsivaizduoti aprašomas karių ir technikos mases, nes nuo 2003 metų invazijos į Iraką valstybės panašiais mastais nekariavo. Vien šio puolimo metu Iranas pasitelkė maždaug 100 000 karių, atitinkamai vienetų šarvuotos ir kitos technikos. Pusiasalis krito, o Irako padėtis pasidarė nepavydėtina. Kontratakos nepadėjo, iš jūros pusės laivynas negalėjo palaikyti ugnimi dėl seklių vandenų. Beliko tik neleisti priešui išvystyti puolimo sėkmės ir laukti geresnių laikų.
Karo metu, laukimas paprastai reiškia, kad tuo metu kažkas intensyviai planuoja tolesnius veiksmus.
Šešių Irako karininkų komanda, vadovaujama generolo Ayad Futayyih Khalifa al-Rawi pradėjo ruošti itin slaptą specialios ofenzyvos planą, pagal kurį, Iranas turėjo būti išstumtas iš pusiasalio. Generolas Ayadas, vėliau pagarsėjęs 1991-ųjų kurdų sukilimo malšinimu cheminio ginklo pagalba, tas pačias priemones sugalvojo taikyti ir Irano puolime.
Ankstų 1988-ųjų balandžio 17-osios rytą Irano gynybą sudrebino 1400 pabūklų šūviai ir oro atakos. Dalis sviedinių buvo paruošti su cheminio ginklo užtaisais. Vėlesniais skaičiavimais, ant iraniečių galvų nukrito nemažiau kaip 100 tonų zarino.
Atakavę su dujokaukėmis Irako kariškiai minimaliai pajuto žudančius cheminės atakos padarinius, ko negalima pasakyti apie jų priešininkus – įvairiais duomenimis pastarųjų žuvo nemažiau kaip keli tūkstančiai. Laikas operacijai buvo parinktas itin tinkamas – šventojo Ramadano pradžios metu nemaža dalis iraniečių buvo išleisti namo atostogoms, o koviniai Irako narai upe apėjo priešus iš užnugario ir smogė tiekimo linijoms bei atsitraukimo keliams, tuo tarpu keli šimtai paruoštų sunkvežimių su skalda mikliai pasirūpino reikiamų pravažiavimų per pelkes paruošimu, kuriais pradėjo riedėti Irako tankai. Su-22 naikintuvai – bombonešiai ir koviniai Irako sraigtasparniai sėkmingai naikino perkėlas bei pontoninius Irano tiltus, todėl 2 gynyboje buvusios divizijos buvo atkirstos tiek nuo pastiprinimo sausuma, tiek nuo organizuoto atsitraukimo galimybės.
Planuota, kad Irako ofenzyva truks maždaug savaitę laiko, tačiau baigiantis antrajai puolimo parai viskas buvo nulemta – Irano gynyba subyrėjo, o priešininkas toliau vystė puolimą. „Atsitiktinai“ JAV, tą pačią dieną, keršydama už minų ataką prieš vieną iš savo laivų, surengė operaciją „Maldininkas“, tiesiog sumaldama dalį Irano laivyno.
Neilgai trukus, tarp Irano ir Irako buvo pasirašytos paliaubos–karas, pareikalavęs šimtų tūkstančių gyvybių – baigėsi.
