Jeigu jūs pergalingai žygiuojate užimta priešo teritorija šie poreikiai neretai būdavo tenkinami ne pačia švelniausia forma. Kai kurie jų taip ir įvardinami – karo nusikaltimais. Tačiau įsivaizduokite, kad jūs su savo likimo draugais esate patalpintas į cigaro formos metalinį cilindrą ir esate giliai po vandeniu. Ant jūsų krenta priešo giluminės bombos, po vakarykščio viskio jums dreba rankos ir svaigsta galva, jūs mielai užsitrauktumėte cigaretę, bet... negalima, na, nebent tualete, tačiau jis užimtas. Kaip buvo iš tiesų? Apie tai šiame straipsnyje.

Kriegsmarine (nacių Vokietijos laivynas) povandenininkų buitį ir šiokiadienius neblogai vaizduoja kultinis 1981 metų režisieriaus Wolfgango Peterseno filmas „Das Boot“ („Povandeninė valtis“) – neskusti veidai ir įtemptos kovos scenos nesunkiai įtikino žiūrovus, juolab filmo konsultantu buvo H. L. Willenbrockas- 6-asis pagal rezultatyvumą II-jame Pasauliniame kare nacių povandeninio laivo vadas. Tiesa, kai kur jis nusileido režisieriui, dėl alkoholio–taip pat. Vokiečių povandenininkams prieš žygį paskutinį kartą spirituoto gėrimo buvo leidžiama paragauti 3 dienos prieš išplaukiant į jūrą. Tada povandeninio laivo komanda susėsdavo simbolinei vakarienei su šlakeliu alaus ar brendžio. Dabartiniais terminais kalbant, tai buvo paskutinis „teambuildingas“ arba „cementovkė“ prieš ilgą žygį iš kurio negrįžti, šansų ne taip ir mažai.

2-B1 tipo Japonijos povandeninis laivas

Kovinio patruliavimo metu laive būdavo alkoholio, kurį kontroliavo karininkija. Esant ramioms aplinkybėms, gimtadieniams ar kitoms minėtinoms datoms, leidus laivo kapitonui, butelaitį buvo galima atkimšti, bet tuo viskas ir baigdavosi.

Situacija kardinaliai pasikeisdavo grįžus krantan – uosto bordeliai ir barai džiaugdavosi įspūdingom apyvartom. Tiesa, su barais reikėjo būti atsargiems – karo policija rinkdavo išgėrusius ir pasirodžiusius viešoje vietoje, o patys kariai skundėsi, kad, tarkime, prancūzai „labai pakėlę kainas baruose ir būtent – vokiečių kariams“. Tačiau visuomet buvo dvi išeitys – viešbučių restoranai, kur padauginus galima išsimiegoti pačioje įstaigoje (aktualiau karininkams) arba dalinių valgyklos, kuriose alkoholis liejosi laisvai, o vadovybė, žiūrėdama į visa tai „pro pirštus“ tiesiog įsakė durų ir langų stiklus pakeisti kažkuo mažiau dūžtančiu ir žalojančiu. Gerai kariauji, gerai ir pasilinksmink kary!

Po to, kai 2010 metais JAV buvo uždrausta rūkyti povandeniniuose laivuose, rūkaliams atėjo sunkios dienos. Antrajame Pasauliniame su rūkymu buvo kiek liberaliau – povandenininkams leista rūkyti kuomet laivas yra išniręs, tik jokiu būdu ne naktį ant tiltelio – smilkstanti cigaretė gali būti pastebėta priešo, o tada – jau lauk bėdų.

Gėrimai, moterys ir cigaretės povandeniniame laive, dalykai be kurių galima vienaip ar kitaip išsiversti, o ką daryti jeigu užsimanei į tualetą?

Galjūnas – taip laivuose vadinama ši subtili vieta. Ne išimtis ir povandeniniai laivai. Jeigu I-ojo Pasaulinio metu, net esant tualetams, atlikti svarbius reikalus buvo pageidautina laivui esant paviršiuje, panėrus dažniausiai buvo naudojamos „medaus statinės“, t. y. kibirai ar uždengtos talpyklos ištuštinamos laivui išnėrus paviršiun. Povandeniniuose vokiečių U-9 klasės laivuose buvo 2 galjūnai, tiesa, dažniausiai buvo naudojamas tik vienas. Keliasdešimt žmonių su vienu unitazu… komforto ne itin daug, juolab apsilankyti šioje ramioje vietoje buvo galima tik laikantis viso taisyklių rinkinio. Visų pirma, apie savo neišpasakytą norą turėjai pranešti inžinieriui – mechanikui.

Tualetas dabartiniame Lietuvos Karinių Jūrų Pajėgų laive

Santechnikos sistema – viena iš laivo struktūros sudėtinių dalių. Fekalijų surinkimo talpa turėjo būti reguliariai tuštinama ir jeigu paaiškės, kad dabar ji pilna – būk malonus eiti prie „medaus statinės“. Jeigu povandeninis laivas paniręs giliau negu 45 metrus – būk malonus eik prie „medaus statinės“ – didelis slėgis gali išvesti iš rikiuotės visą apiplovimo sistemą. Jeigu paniręs laivas vykdo tiesioginius kovos veiksmus – būk malonus, eik prie „medaus statinės“- santechninio apiplovimo mechanizmas veikia pakankamai garsiai, o priešo akustikai nesnaudžia. Galiausiai, jeigu visos reikiamos sąlygos išpildytos, kiekvienas apsilankęs galjūne turėjo užsiregistruoti specialiame žurnale – iš ko gi daugiau pareikalauti atsakomybės jeigu kažkas nutiks „ne taip“. O „ne taip“ galėjo nutikti, atlikęs atsakingą misiją galjūne, veiksmo operatorius turėjo atlikti sudėtingas operacijas su specialių ventilių ir siurblių sistema, kad visas turinys patektų ten kur reikia ir nesukeltų pavojaus laivui.

Žinoma net istorija su naujausiu vokiečių U-1206 povandeniniu laivu, kuomet patrulio metu prie Škotijos krantų, įvykus gedimui galjūne, vanduo užliejo laivo akumuliatorius esančius šalia įrengtoje patalpoje, išsiskyrė chloro dujos ir laivas buvo priverstas iškilti į paviršių, kur britų lėktuvai pabaigė darbą paskandindami bejėgį taikinį.

Nepaisant sunkumų, vokiečių povandenininkai galjūną vadino „mūsų 6-ju torpediniu vamzdžiu“ (arba 7-uoju, priklausomai nuo laive esančių torpedinių aparatų skaičiaus), nes be jo, būtų buvę išties problematiška.

Vokiečiai – praktikai, jeigu vieną iš dviejų galjūnų buvo galima panaudoti kaip sandėlį provizijai sandėliuoti, taip buvo ir padaryta. Japonai laikėsi kiek kitos nuomonės ir ekipažo komfortui buvo skiriamas kur kas didesnis dėmesys. I-15 klasės (kartais dar vadinamos B1 tipo) „submarinos“ turėjo net 4 galjūnus – vieną išorėje, vieną karininkams viduje ir papildomus 2 vidinius – ekipažui, suprojektuotus skirtingose laivo vietose, kad įgulai nereikėtų toli vaikščioti.

U-505 nacių povandeninis laivas

Buvo įrengti ir keli praustuvai, kurių pagalba buvo galima atlikti minimalias higienines procedūras. Dėl klimatinių Ramiojo vandenyno regiono sąlygų dažnai iškrisdavę šilti krituliai leido įgulai praustis tiesiog ant denio. Nors karštas oras verčiantis gausiai prakaituoti, didžiulė santykinė drėgmė kenkė odai, japonai sugalvojo išeitį – reguliariai kūnus valė silpnu vandens ir spirito tirpalu. Tokios procedūros būtų tiesiog neįsivaizduojamos Sovietų Sąjungos povandeniniame laivyne, sukeltų riziką nacių Kriegsmarine, tačiau japonai nebuvo linkę piktnaudžiauti alkoholiu. Skirtingai nuo kitų šalių, Japonijos povandeniniuose laivuose, miegamųjų vietų skaičius buvo netgi didesnis negu įgulos narių skaičius. Japonai laivuose įrengė šaldytuvus maisto produktams laikyti, atšaldytas oras buvo tiekiamas ir į gyvenamuosius skyrius. Virtuvėje suprojektuoti elektriniai katilai ir atskiros ryžių viryklės.

Nenuostabu, kad 1943-aisiais A. Hitleriui padovanojus U-511 povandeninį laivą Japonijos Imperatoriškosioms jūrų pajėgoms, šios maloniai padėkojo, išstudijavo dovanos techninį resursą ir pareiškė, kad „nemato galimybės“ šių laivų serijinei gamybai.

Šiais laikais daugybė povandeninių laivų skrodžia okeanų gelmes, tačiau dabarties povandenininkams gyvenimas gerokai lengvesnis negu jų seneliams.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)