Pirmasis pasaulinis karas sukėlė konservatyviųjų Europos monarchijų žlugimą ir baigėsi demokratijos bei tautų apsisprendimo pergale. Parlamentinę demokratiją, kilusią iš XIX amžiaus liberaliųjų politinių ir ekonominių idėjų, ištiko didžiulė krizė. Vakaruose tik Didžioji Britanija, Prancūzija ir mažesnės valstybės – Šveicarija, Belgija, Olandija, Skandinavijos šalys – sėkmingai atlaikė tokį jų institucijų išbandymą. Vidurio ir Rytų Europoje tik Čekoslovakijoje pavyko iki 1938 metų išlaikyti demokratinę parlamentinę santvarką ir ekonominį stabilumą. Likusiai jos daliai, gairinamoje totalitarizmo vėjų tiek iš rytų, tiek iš vakarų, nepavyko. Nepavyko ir Lietuvai. Autoritarinis valdymas Lietuvoje pradėjo formuotis nuo 1926 metų, kurio pagrindinis iniciatorius buvo Antanas Smetona, o 1928 bei 1938 metų Konstitucijos sustiprino prezidento galias, suteikė jam daug privilegijų.
Bendras visų autoritarinių režimų bruožas tas, kad jie neturi bendros ideologijos ir nėra ideologiniai režimai. Jie dažniausiai vadovaujasi tam tikra pasaulėžiūra, programa (religine, socialine -ekonomine ), išreiškiančia nacionalinį interesą, ir nekelia grandiozinių tikslų.
Autoritarinė valdžia savo veikloje remiasi valdymo aparatu ir armija, stengdamasi pašalinti bet kokią platesnių socialinių sluoksnių ir jų organizacijų įtaką valdymo sprendimams formuoti. Šis režimas nekursto populistinių aistrų ir nesiekia mobilizuoti gyventojų savo politikai remti, pasikliaudamas savo paties ir lyderio autoritetu ir įtaka.
Autoritariniams režimams bendra yra tai, kad jie apsiriboja išorine subordinacija, t. y., pasyvaus paklusnumo valdžiai reikalavimu. Žmogus turi tam tikrą elgesio, intelektualinės veiklos laisvę ir jeigu jis aktyviai neveikia prieš režimą, prievarta jo atžvilgiu paprastai nenaudojama. Ši subordinacija skiriasi nuo vidinės subordinacijos, kuri reikalauja totalinio paklusnumo valdžiai protu, jausmais ir būdinga totalitariniams režimams. Tipiškiems autoritariniams režimams beveik nebūdinga politinė mobilizacija, kokios nors kampanijos organizuojamos tik sunkiu valstybei metu. Autoritarinei valdžiai būdingas tam tikras teisėtumas, nepasikliaujama vien vado charizmatinėmis savybėmis, asmens kultu. Įstatymai gali būti nedemokratiškai priimami, bet jie nekeičiami neteisėtu vieno asmens sprendimu.
Valstybės perversmas, įvykęs 1926 metais, kaip ir visi kiti įvykiai turėjo savo priežastis kodėl taip nutiko. Daugelis istorijų bei politologų ir šiais laikais svarsto priežastis dėl kurių tautininkai bei jiems pritariantis įvykdė šalies politinį perversmą, ką jis pakeitė to meto šalies gyvavime ir kokios jo pasekmės.
Pirmajame gyventojų išrinktame Seime nei viena partija neturėjo daugumos, tad ir renkant prezidentą atsirado keblumų, kadangi opozicija nenorėjo pripažinti prezidento rinkimų teisėtais, kadangi valdančioji dauguma turėjo gan mažą balsų skaičių. Tokia situacija negalėjo ilgai tęstis ir Seimas buvo paleistas. Nauji rinkimai vėl davė krikščioniškųjų grupių (Krikščionių demokratų, Ūkininkų sąjungos, Darbo federacijos) daugumą, kuri sugebėjo išlaikyti vyriausybę per visą kadenciją, kuri trūko trejus metus. Artėjant naujiems rinkimams šalies negalėjo išvengti to meto pasaulinės ekonomikos krizės, kuri sumenkino krikščionių blogo įtaką šaliai. Šia situacija pasinaudojo opozicinės kairiosios partijos. Naujame Seime iniciatyvą valdžiai sudaryti, kaip geriausi, paėmė valstiečiai liaudininkai. Vyriausybė buvo sudaryta koaliciniais pagrindais iš pačių valstiečių liaudininkų, socialdemoktratų ir tautinių mažumų atstovų. Prezidentu buvo paskirtas dr. Kazys Grinius, o ministru pirmininku – valstiečių liaudininkų lyderis M. Sleževičius. Vyriausybė buvo sudaryta kompromiso būdu iš skirtingų srovių politikų. Ją palaikanti koalicija buvo per daug marga ir dirbtinai sudaryta.
Galime pažymėti, jog krikščionys demokratai ir tautininkai reiškė nepasitenkinimą nauja vyriausybės politika. Jie teigė, kad kairiųjų liberalizmas sustiprins Lenkijos pozicijas ir leis šalyje įsitvirtinti komunistams. Kitą vertus, 1926 metų rudenį Lietuvoje politinė įtampa augo. Naujas Seimas tuojau panaikino karo būklę ir kitus suvaržymus, tačiau šitas liberališkas mostas pridarė tik neramumų: tuo ir pasinaudojo komunistai – prasidėjo jų demonstracijos ir įvairūs kiti veiksmai net ir prieš kariuomenę. Tai buvo viena iš priežasčių paskatinusių perversmo įvykdymą. Kita priežastis buvo ta, jog šalį suerzino vyriausybės atsisakymas pripažinti krikščionių demokratų 1926 metų balandį įkurtos bažnytinės provincijos ir naujai paskirti vyskupai bei atimti kunigų atlyginimai.
M. Sleževičiaus vyriausybė, skubiai įgyvendindama savo demokratines programas, ne visada atsižvelgė į visuomenės nuotaikas, realią politinę situaciją. Tuo tarpu opozicija sugebėjo išnaudoti dalies visuomenės, ypač karininkų, nepalankų požiūrį į kairiuosius.
1926 metų pabaigoje dešiniosios jėgos pradėjo puolimą prieš vyriausybę. Vienas iš akstinų tai daryti buvo valdančiųjų liberalumas bei neįsiklausimas į visuomenės nuomonę. Didžiausias dešiniųjų studentų grupių mitingas, kurį surengė ateitininkai, įvyko 1926 metų lapkričio 21diena Kaune, kurio metu buvo priimtos rezoliucijos „Dėl Lietuvos bolševizavimo“ ir „Dėl Lietuvos lenkinimo“, kuriose kaltino M. Sleževičiaus vyriausybę. Studentams išėjus į gatvę jiems kelia pastojo policija ir demonstracija buvo nutraukta, kai to metu priešvalstybinės ir antisocialinės grupės triukšmavo visuose pakampiuose. Tad tai buvo dar viena valdančiųjų klaida, kuri leido manyti, kad nėra klausomasi visuomenės nuomonės bei leidžiama kitoms ypač komunistinėms jėgoms per daug reikštis.
Šiuos įvykius krikščionys demokratai panaudojo prieš vyriausybę, reikalaudama Ministrų kabineto atsistatydinimo. Vis dėto opozicijai nepavyko. Atsitiktinai, partinės kovos metu, vyriausybė pateikė Seimui patvirtinti 1926 metų rugsėjo mėnesį pasirašytą nepuolimo su Sovietų Sąjunga sutartį. Šioje sutartyje abi valstybės pasižadėjo gerbti viena kitos suverinetetą bei teritorijų neliečiamybę, nebeteikti paramos kitoms valstybėms, kurios pultų vieną iš jų. Nors sutartis buvo daugiau naudinga Lietuvai nei kenksminga, Seime opozicinės grupės puolė ją, nors šios sutarties svarstymas buvo pradėtas 1925 metais valdant krikščionims demokratams. Ginčai dėl jos dar labiau įtempė santykius tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Tai žadino norą dešniesiems užgrobti valdžią jėga.
Minėtos priežastys sudarė krašte tokią nuotaiką, kad daugelis jau pradėjo ieškoti kokios nors išeities. Todėl 1926 metų gruodžio 17dienos perversmas niekam nebuvo netikėta naujiena.
Galime pažymėti, jog buvęs prezidentas K. Grinius 1949 metais savo prisiminimuose rašė: „Tuomet komunistinis pavojus iš vidaus Lietuvai negrėsė. Iš viso lietuvių komunistų buvo nedaug... Komunizmui plėstis Lietuvoje trukdė laimingai varoma žemės reforma, o vėliau besiplečianti krašto pramonė ir bekylanti žmonių gerovė.“ Buvęs prezidentas tvirtina, kad svarbiausias perversmo veiksnys buvo karininkai, nepatenkinti Mykolo Sleževičiaus Vyriausybės ketinimais sumažinti kariuomenę, kuri tuo metu buvo neabejotinai privilegijuotas visuomenės sluoksnis.“ Tad kodėl kilo perversmas, tos tikrosios vienos jo priežasties galbūt ir nerasime ar jos tiesiog ir nebuvo, bet galime pritarti K. Griniaus nuomonei, jog viena iš svarbiausių priežasčių galėjo būti kariuomenė, kuri ir toliau norėjo būti priveligijuota bei išlaikyti turimas pozicijas.
Perversmo inspiratoriai nuolat skelbė, jog Lietuvai gresia komunizmo pavojus. Tuo buvo siekiama sudaryti perversmui palankias sąlygas. A. Merkelis rašė: „Komunistinė grėsmė Lietuvai buvo permanentinė visą jos nepriklausomybės laikotarpį. Perversmo iniciatorių bei organizatorių tas pavojus buvo gerokai perdedamas, skelbiant gresiantį komunistinį perversmą....“, nors tokiai grėsmei nemažą pagrindą davė patys komunistai savo nesantaikos kėlimu, agresyvumu vedantis kraštą prie suirutės. Nors komunistinio perversmo galimybė buvo promblematiška ir nedidelė, tačiau greitai po perversmo buvo suimta daug Lietuvos komunistų partijos narių ir jie nuteisti mirties bausmėmis.
Perversmą rėmė krikščioniškosios grupės kartu su tautininkais, kurie laviravo tarp krikdemų ir socialdemokratų bei liberalų, ir taip pat nebuvo patekę į vyriausybę. A. Smetona, matyt, nesitikėdamas, jog tautininkai gali parlamentiniu būdu ateiti į valdžią, kėlė parlamentinės santvarkos neatitikimo Lietuvos politinio gyvenimo dvasiai ir reikmėms idėją. Tautininkai kritikavo demokratiją, įrodinėjo politinių partijų tarpusavio varžybų neigiamą įtaką politiniam šalies gyvenimui, kėlė tautos ir valstybės idealus, skelbė tautos vienybę. Taigi jiems ir, aišku, pačiam A. Smetonai, jau 1920–1925 metais buvo būdingos diktatoriškos, stipraus autoriteto partijoje tendencijos. Visuomenė šiam perversmui karštai pritarė, todėl viskas taip greit ir lengvai įvyko.
Pirmieji perversmininkų pasitarimai vyko kunigo M. Krypavičiaus namuose. Juose dalyvavo ir kariuomenės atstovai – pulkininkas J. Petruitis bei kapitonas A. Mačiuika. 1926 metų rugsėjo 20 diena penki karininkai sudarė komitetą sukilimui rengti, kuriam vadovavo A. Mačiuika. Perversmo planą karininkai derino su krikščionių demokratų lyderiais. Spalio 16 dienos pasitarime, kuriame M. Krupavičius, pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, J. Petruitis bei kiti, buvo nutarta prezidentą K.Grinių bei kairiųjų vyriausybę, o vietoj jų pasodinti A. Smetoną, kuris pasirinktų ministrus. Tokiam karininkų nutarimui nesipriešino ir krikščionys demokratai su sąlyga, jog A. Smetona Seime prisiektų laikytis dabar galiojančios demokratinės Konstitucijos. Bet paėmęs valdžią A. Smetona vis labiau linko prie tos nuomonės, kad valdyti valstybę turi autoritetingas vadas. Perversmo data pasirinkta 1926 metų gruodžio 17 diena – Lietuvos Respublikos prezidento K. Griniaus gimtadienis, manant jog didesnis dėmesys bus nukreiptas į įvyksiančias iškilmes, o ne į kitus dalykus ir pasirengimo perversmui niekas nepastebės.
Visas karinis perversmas, trukęs tik pusantros valandos, buvo įvykdytas be šūvio. Įvykdžius suokalbį, laikinosios karo valdžios vardu majoras P. Plechavičius pasiūlė A. Smetonai tapti šalies vadovu ir šis pasiūlymas buvo priimtas. Gruodžio 17 diena M. Sleževičiaus Ministrų kabinetas atsistatydino. Po to prezidentas K. Grinius patvirtino naują vyriausybę, kuriai vadovavo A. Voldemaras. Naujoji vyriausybė buvo sudaryta iš tautininkų ir krikščioniškųjų grupių bloko. Ministrų kabinetą patvirtino ir valstybės vadovas A. Smetona. Taip atsirado dvi vyriausiosios valdžios institucijos: perversmininkų iškeltas valstybės vadas A. Smetona ir Seimo rinktas prezidentas K. Grinius. Šis, matydamas didelę perversmo šalininkų persvarą, gruodžio 18 diena atsisakė prezidento posto. Naujuoju Seimo pirmininku buvo išrinktas A. Stulginskis, kuris pasiūlė rinkti prezidentą, kuriuo tapo Antanas Smetona. Perversmas baigėsi ir reikalingi formalumai buvo atlikti. Išsipildė ne tik perversmininkų, bet ir pačio A. Smetonos viltys. Perversmui įvykus vieni būna pralaimėtojais, o kiti laimėtojais, tad nenuostabu jog perversmas abiejų pusių yra prieštaringai vertinamas – vieniems jis atrodo didelis valstybinis nusikaltimas, o kitiems jis yra didvyriškas žygis, išgelbėjęs tautos ir valstybės gyvybę nuo pražūties.
1926 metais gruodžio 17 dienos perversmas pakeitė politinę situaciją šalyje. Buvusi demokratinė
valstybė tapo autoritarine, o konstitucinė santvarka žlugo. Tad norėdami legalizuoti pasikeitusią santvarką reikėjo tai įteisinti teisės aktais. Pagrindinis šalies įstatymas Konstitucija jau nebetiko, tad buvo nuspręsta sukurti bei priimti naują šalies Konstituciją.
Galime pažymėti, jog A. Smetonos viešas pareiškimas keisti Konstituciją visuomenės nenustebino. Buvo akivaizdu, jog 1927 m. balandžio 12 d. perversmas sugriovė 1922 m. Konstitucijos santvarką. 1928 metų gegužės 15 diena buvo priimta naujoji Lietuvos Konstitucija. Ją priėmė Respublikos prezidentas pritariant ministrų kabinetui, be jokio atstovaujamojo organo pritarimo, neprisilaikydamas procedūros, nustatytos 1922 metų Konstitucijoje.
1928 metų Konstitucija pakartojo daugelį 1922 metų Konstitucijos nuostatų, o išsiskyrė tuo, kad suteikė plačias teises prezidentui: teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti seimą. Prezidento pareigybė atsiejama nuo seimo. Prezidentas renkamas ne seimo, o tam tikslui išrinktos kolegijos (ypatingųjų tautos atstovų). Prezidento kadencija prailginta 7 metams ir nesiejama su seimo kadencijų kaita. Dabar prezidentas ne tik vykdomosios valdžios koordinatorius, bet ir savarankiškas įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas. Seimo pertraukų metu prezidentas savarankiškai vykdydavo seimo pavestas pareigas. Seimas šaukiamas dviem sesijoms, kurios gali trukti šešis mėnesius ir tai nėra nuolat dirbanti institucija. Prezidentas galėjo sušaukti ir paleisti seimą pirma laiko. Prezidento įstatymų vetuoti niekas negalėjo. Seimas renkamas ne 3-jiems, o 5-riems metams. Nuo prezidento priklausė ir ministrų kabinetas, buvo nereikalinga Prezidento aktams Ministro kontrasignacija.
Valdžia buvo sutelkta tautos atstovo renkamo prezidento rankose. Jis leido įstatymus, skyrė vyriausybę, šaukė Seimą ir galėjo ji paleisti. Seimas nebuvo svarbiausia valstybės institucija, politinės partijos prarado savo forumą. Be prezidento šalyje valdžią dar turėjo ir ministras pirmininkas. Pagal 1928metų Konstituciją ministras pirmininkas turėjo laikytis subordinacijos prezidentui, A. Smetona tai davė suprasti A. Voldemarui, tačiau pastarasis nenorėjo visiškai paklusti. A. Voldemaras nesitikėjo tokios „įvykių eigos. Tačiau net ir konstituciškai pavaldus prezidentui jis nenusileido ir be užuolankų pareiškęs Smetonai: „Esi prezidentas, tai ir prezidentauk, o aš vyriausybės galva ir man priklauso valdžia.“ Tad galime daryti prielaidą, jog tuo metu šalį valdė dvi gan stiprios asmenybės, kurios norėjo daugiau valdžios. Ministras pirmininkas savo žodžius patvirtino ir darbais, be premjero bei užsienio reikalų ministro sau dar pasiskirdamas ir krašto apsaugos, finansų bei prekybos ir pramonės ministrų portfelius.
Ši dviejų valdžios vyrų konfrontacija ne tik neigiamai veikė ir taip gan sudėtingą politinę erdvę, bet ir buvo trukdis priimant sprendimus. Vis labiau išsiskyrė A. Smetonos bei A. Voldemaro požiūriai, ne tik kuriuo nors klausimu, bet jie gan skirtingai matė ir valstybės valdymą. A. Voldemaras telkė šalininkus kariuomenėje ir slaptoje tautininkų radikalų organizacijoje „Geležinis vilkas“.1929 metų rugsėjo 23 diena A. Smetona privertė A. Voldemarą išeiti iš vyriausybės. Užsimezgė dar vienas konfliktas, nes A. Voldemaras nenurimo, dalis karininkų ir „geležiniai vilkai“ politiniu teroru ir sąmokslais pradėjo kovą už savo lyderio grįžimą i valdžią. 1930–1935 metais buvo surengti keli sąmokslai, rimčiausias iš jų buvo 1934 metų birželio 7 diena, kai buvo sukelta didelė dalis armijos. Sąmokslus lydėjo represijos, kol voldemarininkai išsikvėpė. Šie laiku likviduojami sąmokslai nekėlė tiesioginio pavojaus valstybei, tačiau destabilizuodavo visuomenę, demoralizavo karininkiją, kėlė išorės jėgų susidomėjimą.
A. Smetona nuosekliai tvirtino savo pozicijas. Nustūmęs nuo valdžios A. Voldemarą, jis rimto varžovo jau neturėjo ir 1931 metų gruodžio 11 dienos faktiškai paskirtų „tautos atstovų“ buvo perrinktas prezidentu, o 1933 metais Tautininkų sąjunga paskelbė ji Tautos vadu. 1927 metais A. Smetonai paleidus seimą, pagal to metu galiojusią Konstituciją ne vėliau nei per dvejus mėnesius turėjo būti išrinktas naujas, tačiau seimo rinkimai įvyko tik 1936 metais. Rinkimų išvakarėse prezidentas paskelbė naują draugijų įstatymą, „Kurio 48-asis straipsnis vidaus reikalų ministrui leido „valstybės ir tautos saugumo sumetimais“ uždrausti, bet kurią partiją, organizaciją, draugiją. Vyriausybė nedelsdama juo pasinaudojo ir jau po 5 dienų (vasario 6 diena) uždarė opozicines krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų partijas, jų padalinius ir net tautininkų sąjungininkę – „Ūkininkų vienybę“, tad šalyje liko tik viena egzistuojanti partiją –tautininkai. Tad galime daryti prielaidą, jog į 1936 metų renkamą seimą galėjo kandidatuoti tik tautininkų bei jaunalietuvių kandidatai, nes tiesiog visos kitos partijos buvo uždraustos.
1936 metais sušauktas seimas iš esmės buvo vien tautininkų organas, kurio veikla apribota, didžiausia galią turėjo prezidentas, bet jis savo valdžia turėjo dalintis su kitais, tad norint dar labiau įtvirtinti prezidento galias reikėjo naujo įstatymo ar Konstitucijos. 1928 metų Konstitucija, paskelbta Respublikos prezidento, pritariant ministerijų kabinetui, turėjo būti „tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu. Tad galime daryti prielaidą, jog prezidentas pasuko autoritarizmo keliu, kadangi neatsiklausęs tautos, kaip buvo anksčiau numatyta, patvirtino naują Konstituciją, kurią priėmė seimas. 1938 metų vasario 11 diena buvo priimta nauja Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurią prezidentas paskelbė 1938 metų gegužės 12 diena, trimis dienomis anksčiau nei pasibaigė galioti ankstesnioji. 1938 metų Konstitucijos 4 straipsnis skelbė, jog valstybės valdžia yra viena ir nedaloma, o ją vykdo Respublikos Prezidentas„ Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Įtvirtintas Konstitucijos I skyriuje „Bendrieji nuostatai“, šis principas reiškė ne tik praktinį, bet ir teorinį valdžių atskyrimo principo atsisakymą. Konstitucijos 3 str. nustatoma, jog „Jis (t. y. Respublikos Prezidentas -P. V.) vadovauja valstybei“. Taip įtvirtinamas dar vienas pagal 1938 metų Konstituciją svarbus konstitucinės santvarkos principas – vedančioji Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo konstitucinė padėtis. Labai svarbi Respublikos Prezidento statuso pagal 1938 metų Konstituciją savybė – absoliutus jo imunitetas. Konstitucijos 73 str. nustatomos dvi normos – šios Konstitucijos 73 str. l d. numato, jog Respublikos prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Pastaroji norma sisteminiais ryšiais susijusi su Konstitucijos 74 str. l d. norma, pagal kurią Respublikos Prezidento aktui reikia Ministro pirmininko arba atitinkamo ministerio parašo. Pasirašęs Ministeris pirmininkas ar ministeris buvo atsakingas už tokį Respublikos prezidento galios aktą. Tačiau 1938 m. Konstitucijos 73 str. l d. antroji norma nustatė, jog Respublikos Prezidentas neatsako ne tik už savo galios, bet ir už kitus veiksmus, kol jis vadovauja valstybei. Ši norma Respublikos Prezidentui suteikė absoliutų, paprastai tik monarcho institutui būdingą imunitetą. Niekaip neatšaukiamas ir neribotas Respublikos Prezidento imunitetas Respublikos Prezidentą padarė konstitucine institucija, kurios veiksmai nėra varžomi konstitucine atsakomybe.
Kalbėti, jog A. Smetona vienvaldiškai tvarkėsi Lietuvoje būtų netikslu, kadangi anksčiau dirbęs su A. Voldemaru, o jį nušalinus ministru pirmininku tapo J. Tūbelis, kuris atliko gan didelį vaidmenį. J. Tūbelis vairavo visą Lietuvos ekonominį gyvenimą, reguliavo finansų politiką, o ir visais kitais klausimais jis buvo svarbiausias prezidento patarėjas. Tad galima daryti prielaidą, jog A. Smetona vienas visko nespręsdavo, o tardavosi su sau artimais politikais, tad ir to metu autoritarinis valdymas buvo šiek tiek liberalus. Galime pažymėti, jog J. Tūbelis buvo gan protingas politikas, kadangi jis sprendimus priimdavo gerai apgalvojęs, neskubėdamas, o kaip teigia A. Eidintas apibūdindamas J. Tūbelio politiką „ valstybės finansus taupė, dažnai pasisakydamas prieš didesnių lėšų skyrimą kariuomenės reikalams, sėkmingai subalansuodamas Lietuvos biudžetą, vengdamas didesnių paskolų iš užsienio ir sugebėdamas išlaikyti lito tvirtumą.“ Tad galime daryti prielaidą, jog to meto bent jau ekonominė politika buvo gera, kadangi išlaikytas tvirtas šalies valiutos kursas leido jos piliečiams prognozuoti savo pajamas bei tolesnė perspektyvą, be to stabili ekonominė situacija šalyje teikia jos gyventojams stabilumą bei užtikrintumą, tad to meto politiką galima vadinti gan teigiama, kadangi buvo išlaikytas pakankamas ekonominis stabilumas.
Dar ir šiais laikais galime išgirsti nuomonių, jog „Smetoninė Lietuva“ buvo tautinės valstybės bei spartaus pakilimo ir suklestėjimo pavyzdys. Negalima nuneigti, kad A. Smetonos valdymo laikotarpiu Lietuvos valstybė pasiekė ekonominių, socialinių, kultūrinių laimėjimų. Tačiau politiniai nuostoliai, kuriuos patyrė jos piliečiai dėl demokratines visuomenės vystymosi sąlygas paneigusio režimo, taip pat akivaizdūs ir nepaneigiami.
To meto Lietuva, galima sakyti, neturėjo gerų santykių su kaimynais, jos nepriklausomybę buvo stengiamasi vis užgesinti tai iš Vokietijos, tai iš Maskvos pusės. Europoje to meto situacija buvo gan sudėtinga – vakaruose brazdėjo naciai, Rytuose siautėjo J. Stalinas. O ir pačioje Lietuvoje nebuvo labai ramu, jos nepriklausomybės pradžioje kartais pasireikšdavo bolševikai, o ir vėliau A. Smetonai vadovaujant nepavyko visiškai jų užgesinti bei neutralizuoti. Nors šalies politinė situacija buvo gan įtempta ir jį neturėjo kitų šalių palaikymo, bet šalies ūkio politika buvo vedama gerai, ji nebuvo prasiskolinusi, valiuta stabili, tad šalies pragyvenimo lygis buvo gan aukštas.
Kalbant apie šalies teritorinį vientisumą, jos santykius su kitomis šalimis, galima tik paminėti, jog to meto Lietuva buvo viena pirmaujančių šalių mėsos bei kitų gaminių eksportavime, bet tai jai nepadėjo rasti galingesnių šalių paramos ir užtarimo dėl šalies teritorijos vientisumo.
Galime pažymėti, kaip teigia V. Valiušaitis autokratinis „Režimas buvo drąsus ir ryžtingas tik savo vidaus politinių oponentų atžvilgiu, tuo tarpu rimtesnius tarptautinio gyvenimo iššūkius pasitiko bejėgiškai ir kapituliantiškai.“ Tad galime paminėti, jog A. Smetona uždraudė visus politinius judėjimus bei partijas, išskyrus tautininkų, kai kuriuos bolševikus nuteisė, bet nepajėgė sukontroliuoti ir užtikrinti šalies vientisumo ir jos žemių vieningumo. Dalį šalies teritorijos, jos žemių buvo užgrobusios kitos šalys – Vilnių buvo užėmę lenkai, o Klaipėdą priklausė vokiečiams. Galime pažymėti, jog trejus metus nuo 1935 metų vykusios slaptos derybos su Lenkija dėl Vilniaus krašto baigėsi 1938 metų kovo 11 diena Varšuvos ultimatumu skubiai užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija. Nors ultimatumas galima sakyti buvo priimtas, bet juo faktiškai buvo atsisakyta Vilniaus. 1939 metų kovo 20 diena, Vokietija pateikė ultimatumą dėl Klaipėdos krašto, o kovo 22 dieną kraštas buvo perleistas Vokietijai be mažiausio protesto ir jau kitą dieną vokiečių kariuomenė peržengė jo sieną. Taip Lietuva neteko dalies savo teritorijos bei gyventojų, svarbaus uosto, o svarbiausia – politinio savarankiškumo. 1939 metų spalį susitaikyta jau ir su rusų ultimatumu įsileisti sovietų karines bazes, kaip būsimosios okupacijos preliudiją. Tad gali kilti klausimas, kodėl buvo be jokių protestų perleidžiamos žemės kitoms šalims, kodėl taip lengvai įsileista svetima kariuomenė, į tai yra gan sunku atsakyti, galbūt autoritarizmu šalį valdęs prezidentas pabijojo kitų šalių dar didesnės aneksijos, gal manė, jog šalies kariuomenė nėra tokia stipri, jog galėtų pasipriešinti, o gal tiesiog jis buvo ne toks ryžtingas, jog sugebėtų pasipriešinti svetimoms jėgoms. Buvo politinių balsų net ir tautininkų vyriausybėje, raginusių priešintis pirmiausia lenkų grasinimams jėga, paskiau – atmesti nacių diktatą. Pagaliau net ir sovietų okupacijai Lietuva būtų galėjusi bent simboliškai pasipriešinti, jei iki tol autoritariškai valdęs Tautos vadas kritiškomis valstybei valandomis nebūtų vengęs prisiimti atsakomybės ir laikęsis savo paties išleisto ir pasirašyto Kariuomenės vadovybės įstatymo, nurodančio prezidentui, kaip vyriausiam kariuomenės vadui, pradėti karo veiksmus.
Paskutinius taškus sudėjo 1939 metų rugpjūčio 23 diena Molotovo ir Ribentropo pasirašytas paktas, dar po mėnesio – slaptieji protokolai ir spalį priimtas SSRS ultimatumas įsileisti 22 tūkstančius ginkluotų rusų kareivių. Sutikus savo užnugarin priimti 22 tūkstančius ginkluotų Stalino pasiuntinių, faktiškai, jau buvo patirtas politinis matas, ir 1940 metų birželio ultimatumas bei iš jo plaukusi sovietų okupaciją tebuvo laiko ir technikos klausimas.
