Privilegija sportuoti buvo ne jauno Emilio nosiai. Septinta atžala kuklioje šeimoje. Šešiolikos įsidarbino batų gamykloje. Nuostabu, bet būtent čia vaikinas atrado gyvenimo aistrą. „Vieną dieną gamyklos sporto treneris pirštu bedė į keturis berniukus. Vienas jų buvau aš. Mums buvo liepta bėgti lenktynėse. Priešinausi, sakiau, kad esu silpnas ir netinkamas bėgimui, bet treneris buvo nepalenkiamas. Nusiuntė pas gydytoją, o tas patvirtino, kad esu sveikas.“ Iš šimto dalyvių atsitiktinis vaikinas atbėgo antras.
E. Zatopekas suprato turįs talentą, įstojo į vietinį lengvosios atletikos klubą. Jis sukūrė savo treniruočių programą. Pavyzdžiu tapo garsiojo suomių olimpiečio Paavo Nurmi metodika. 1944 m. po jaunuolio kojomis krito keli Čekoslovakijos rekordai, o paskutiniuosius karo mėnesius E. Zatopekas praleido su kareivio miline. Tiesa, kariuomenės vadovybė bėgiko karjeros į šalį atidėti nevertė. Čekas ir toliau laikėsi alinančio treniruočių režimo. E. Zatopekas nepripažino blogo oro. Treniravosi ir sningant, ir lyjant. Dažnai bėgo avėdamas sunkius darbinius batus, vietoj specialių sportinių batelių.
Improvizuotas maratonas
Simboliška, kad E. Zatopeko žvaigždė ryškiausiai sužibo Helsinkyje. Čekas tarytum perėmė estafetę iš olimpinį deglo nešusio P. Nurmi. Aukso medalių 5 ir 10 tūkstančių metrų distancijose sportininko apetito nepasotino. Paskutinę minutę jis nusprendė išbandyti jėgas distancijoje, kurios niekada nebuvo nubėgęs – maratone. Taktika buvo paprasta. Laikytis šalia tuomečio pasaulio rekordininko Džimo Peterso. Pirmuosius penkiolika kilometrų kilometrų britas bėgo greičiau nei pratęs. Čekas neatsiliko. E. Zatopekas paklausė varžovo nuomonės apie lenktynes. Šis sublefavo. Atsakė, kad tempas „per lėtas“. Žinia E. Zatopeką paveikė priešingai nei tikėjosi Dž. Petersas. Užuot palūžęs, čekas nurūko tolyn. Pervargęs britas nefinišavo, o E. Zatopekas artimiausią varžovą aplenkė dvejomis minutėmis ir paliko dar vieną įrašą rekordų knygose.
Po ketverių metų Melburne E. Zatopekas bandė apginti čempiono titulą. Deja, treniruotės metu patyrė kirkšnies traumą ir šešias savaites praleido ligoninės palatoje. Čekas niekada nebeįgijo ankstesnės sportinės formos ir olimpiniame maratone liko šeštas. Pergalę šventė jo senas varžovas ir geras draugas prancūzas Alain Mimoun. Po metų E. Zatopekas nusprendė, kad sportiniai bateliai jam nebetinka. Pakabino juos ant vinies ir pasitraukė iš profesionalaus sporto.
Amžininkai pastebėjo, kad E. Zatopeko bėgimo stilius išties savitas. Bėgdamas jis sukiojo galvą, veidas perkreiptas, liemuo linguoja iš vieno šono į kitą. Čekas nevengė garsiai alsuoti ar net švokšti. Iš čia ir pravardės: „Emilis baisusis“, „čekų lokomatyvas“. Spauda mėgo atletą pašiepti. „Jis bėga lyg į širdį padurtas žmogus“; „tarsi batuose turėtų po skorpioną“. Žurnalistų paklaustas apie išvaizdą darkiusias veido minas, čekas nesutrikdavo. „Tai ne gimnastika ar dailusis čiuožimas“, – atkirto sportininkas pabrėždamas, kad estetika įtakos jo rezultatams neturi.
Gviešėsi žmonos nuopelnų
Įdomus sutapimas bėgiko žmona Dana Zatopkova, kaip ir jos vyras, buvo gimusi tų pačių metų (1922 m.), tą pačią dieną (rugsėjo 19 d.). Negana to, taip pat sportininkė. Bet rungtys skyrėsi. Helsinkio olimpiadoje Emilis dar nespėjo atgauti kvapo po pergalės 5 tūkstančių metrų bėgime, kai jo žmona triumfavo ieties metimo sektoriuje. Jie tapo pirmąja sutuoktinių pora, kurios abu nariai – olimpiniai čempionai. Žinoma, spaudos konferencijoje čekai spinduliavo gera nuotaika. Vyras net pabandė prisiimti dalį mylimosios nuopelnų. Tėškė, esą jo pergalė „įkvėpė“ ir žmoną neatsilikti. Dana susiraukė: „Tikrai? Keliauk ir įkvėpk kurią kitą merginą. Pažiūrėsim, kaip ji numes ietį penkiasdešimt metrų!“.
E. Zatopekas pasižymėjo kaip draugiška asmenybė. Ryšiams užmegzti padėjo gebėjimas kalbėti šešiomis kalbomis. Sportininkai iš įvairių pasaulio kampelių buvo dažni svečiai jo namuose Prahoje. Britų bėgikas Gordonas Pirie E. Zatopeko butą apibūdino kaip „laimingiausius namus“, kuriuose jam teko svečiuotis. Draugystė E. Zatopekui buvo svarbesnė nei apdovanojimai. Štai vienam australui, kuris taip ir liko be olimpinio aukso viešnagės pabaigoje jis atidavė vieną Helsinkyje iškovotų medalių.
Pažinčių gyva sporto ikona turėjo ne tik užsienyje, bet ir namie. 1957 m. Emilis ir Dana buvo liudininkais olimpinės čempionės Olgos Fikotovos ir Haroldo Konolio vestuvėse. Kalbama, kad jungtuvės be E. Zatopeko pagalbos apskritai nebūtų įvykusios. Pats Šaltojo karo įkarštis. Nacionalinė čekų didvyrė negalėjo tekėti už amerikiečio be prezidento leidimo. Šiuo reikalu E. Zatopekas šnekučiavosi su Čekoslovakijos vadovu Antoninu Zapotockiu. Nežinia, kokios reikšmės turėjo pasikalbėjimas, bet vos po kelių dienų buvo suteiktas netikėtas leidimas.
Komunistai pasmerkė
Reto populiarumo asmenybė negalėjo likti politikos nuošalyje. E. Zatopekas pamažu tapo svarbia Čekoslovakijos komunistų partijos figūra. Tačiau 1968 m. Prahos pavasario įvykiai pakeitė jo gyvenimo trajektoriją. E. Zatopekas stojo į reformų reikalavusio demokratų sparno pusę. Pasirašė ir garsųjį dviejų tūkstančių žodžių manifestą. Prahos gatvėmis ėmus važinėti tankams vyras nesusiturėjo. Pro namų langus ramiai stebėti kaip sovietinis priespaudos kumštis atlieka savo darbą – ne jam. Pliktelėjęs vyriškis prisijungė prie jaunų protestuotojų būrio Vaclovo aikštėje. E. Zatopekas kalbino sovietų kareivius. Klausė, ką jie čia veikia. Tiesa, kareiviai vengė leistis į kalbas net ir su olimpiniu čempionu. Šis garsiai protestavo net ir po to, kai pasidavė pirmasis Čekoslovakijos komunistų partijos sekretorius Aleksandras Dubčekas. „Pasaulio gangsteriai“, – frazė, kuria sportininkas apibūdino sovietus skambėjo už geležinės uždangos ribų. Buvusiam bėgikui beliko laukti atstatyto režimo atpildo. Laimei – ne kapo duobė ar kalėjimo kamera. Buvusi sporto žvaigždė turėjo per daug žinomų draugų Vakaruose. Šie rengė protesto akcijas, rašė laiškus Čekoslovakijos valdžiai. Reikalavo, kad E. Zatopekas nebūtų skriaudžiamas.
Parama padėjo, bet E. Zatopekui atėjo nemalonios dienos. Jis neteko apdovanojimų buvo išmestas iš komunistų partijos ir kariuomenės. Valdžios nemalonė reiškė ir prieš nosį užtrenktas karjeros galimybes. E. Zatopekas neturėjo gauti gerai apmokamo darbo. Galiausiai vyras prisijungė prie gręžimo kompanijos. Su komanda jis keliavo po šalį, žvalgė galimus vandens ir naudingųjų iškasenų telkinius. Su kolegomis kone gyveno. Miegodavo viename furgone. Pas šeimą grįždavo tik dienai kartą per tris savaites.
Blėstantis atminimas
Be kita ko, E. Zatopeko vardas buvo ištrintas iš vadovėlių. Nuo propagandos liaupsinamo didvyrio iki priešo apie kurį nutylima. Penkeri metai toli nuo žmonos ir draugų palaužė E. Zatopeko dvasią. Nusivylusio vyro rankose vis dažniau atsirasdavo svaigiųjų gėrimų butelis. Galiausiai, jis ėmė prašyti valdžios atleidimo. Disidentų judėjimas E. Zatopekui už tai neatleis. Valdžios akyse jis liks išdaviku, bet sulauks menkutės malonės. 1977 m. partija nusprendė, kad primiršta sporto žvaigždė grėsmės nebekelia. Leido jam grįžti į Prahą. Tiesa, ir namie padoraus darbo negavo. Čekas galėjo panaudoti savo lingvistinius įgūdžius. Skaitė užsienio straipsnius, ieškojo informacijos apie sporto mokslo naujienas, treniruočių technikas.
Taigi, E. Zatopekas pensijos sulaukė popieriais užverstame, mažutėliame kabinete po Strahovo stadionu. Pensininko gyvenimas socialistiniame rojuje nelepino, iš praeities šlovės liko tik trupiniai. Tiesa, valdžia kelis kartus leido išvykti už Čekoslovakijos ribų. Užsieniečiai varžybose pažindavo E. Zatopeko veidą iš senų laikraščių, mirgančių nespalvotų filmų lengvosios atletikos istorijos archyvuose. Laisvame pasaulyje čekas sulaukdavo prašymų pasirašyti ant improvizuotų popieriaus skiaučių, spaudė nedrąsių jaunųjų sportininkų ir žurnalistų rankas. Tuo metu, gimtinėje jis liko raupsuotuoju iki geležinė uždanga plyšo.
1990 m. kovo 9 dieną neteisybė buvo ištaisyta ir prezidentas Vaclavas Havelas reabilitavo E. Zatopeką. Tiesa, įvertinimu džiaugtis ilgai neteko. Mirtis sporto legendą pasitiko tūkstantmečių sandūroje. 78 metų vyro gyvybė užgeso dėl insulto komplikacijų. Prahos Nacionaliniame teatre su velioniu atsisveikino būrys tarptautinių sporto žvaigždžių ir minia eilinių čekų.
Kontraversiško Čekoslovakijos vėliavnešio atminimas dyla, bet jis dar prisimenamas. 2014 m. rugsėjį šalia gimtojo Zlino stadiono atidengta žmogaus dydžio bronzinė E. Zatopeko statula. 2016 m. jis pagerbtas Rio de Žaneire. Čekijos olimpinė komanda dėvėjo aprangas ant kurių buvo nupieštas – stilizuota bėgiko figūra. Mintyje, žinoma, turėtas E. Zatopekas.
